7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šiuolaikiniai žmonės negali suprasti, ką jaučia

Anna Parmas apie filmą „Dabar jau skyrybos!“

Nr. 39 (1318), 2019-11-29
Kinas
Kadras iš filmo „Dabar jau skyrybos!“
Kadras iš filmo „Dabar jau skyrybos!“

Nuo penktadienio Lietuvos ekranuose pasirodo Annos Parmas filmas „Dabar jau skyrybos!“ („Davai razvediomsia!“, Rusija, 2019). Tai pilnametražis režisierės ir scenaristės, kuri geriau žinoma iš jos kurtų grupės „Leningrad“ vaizdo klipų, filmas. Šiemet festivalyje „Kinotavr“ jis pelnė prizus už geriausią scenarijų ir debiutą. Annos Michalkovos filme suvaidinta Maša yra sėkmės lydima gydytoja. Ji daug dirba ir nepastebi, kad vyras susirado kitą. Tačiau pratusi visada laimėti Maša nesirengia lengvojo kultūrizmo trenerei atiduoti savo vyro. Ji pasitelkia visą tradicinių kovos priemonių arsenalą...

 

Iškart po festivalio „Dabar jau skyrybos!“ sulaukė prieštaringų vertinimų. Pateikiame Konstantino Šavlovskio pokalbio su Parmas, išspausdinto „Kommersant Weekend“, fragmentus.

 

Ar „Dabar jau skyrybos!“ komedija, ar tragedija?

Jei atvirai, mes, žinoma, kūrėme tragikomediją. Kai kalbama apie skyrybas, tai negali būti tiesiog gegų rinkinys.

 

Daug metų sakėte, kad norite sukurti komediją apie skyrybas. Ar tai asmeninė istorija?

Žinoma, pradėjau filmuoti iš egoistinių paskatų. Galiu pasakyti, kad išgyvenau kažką panašaus, tačiau visai ne taip, kaip mano herojė. Vis dėlto asmeniškumo filme labai daug. Bet tai ne tik mano asmeninė patirtis. Ko gero, turėjau sukurti šį filmą, kad galutinai paleisčiau tą istoriją iš savo gyvenimo.

 

Vadinasi, tai dar ir savotiška terapija?

Taip, bet ne tik man. Filmo aptarimai kartu su žiūrovais po kelių klausimų apie artistus susitikimo pradžioje virsta kolektyviniu psichoterapijos seansu, nes žmonės atsistoja ir pasakoja savo istorijas, savo draugų istorijas. Festivalyje „Zerkalo“ prie manęs priėjo vyriškis ir paklausė: „Mano žmona sako, kad galiu jai būti neištikimas, bet ji apie tai neturi sužinoti. Kaip manote, kaip man elgtis?“ Po tokio nuoširdaus pasitikėjimo kupino klausimo tiesiog praradau žadą. Supratau, kad filmo reikia ne tik man.

 

Pastaraisiais metais rusų kine „filmais įvykiais“ tampa pasakojimai apie tarpusavio santykius. Tiksliau, apie tai, kuo jie baigiasi, kai žmonės nežino, kaip pasielgti. Prieš dvejus metus visi aptarinėjo ir lygino Boriso Chlebnikovo „Aritmiją“ ir Andrejaus Zviagincevo „Nemeilę“. Šiemet – Niginos Saifullajevos „Ištikimybę“ („Vernost“) ir „Dabar jau skyrybos!“. Šie du filmai daug kuo panašūs – ir skyrybų tema, ir herojų profesija, ir net darbiniai pavadinimai skambėjo panašiai. Vadinasi, kažkas tokio sklando ore?

Man regis, šiuolaikiniai žmonės negali suprasti, ką jaučia. Jie net nesugeba įvardyti savo jausmų. Ką aš jaučiu? Ar tai pyktis? Įtūžis? Nusivylimas? Kas apskritai man darosi? Kiekvienas savo filme bandome skirtingai atsakyti į šį kolektyvinį klausimą: ką mes jaučiame?

 

Ar vyrai ir moterys skirtingai reaguoja į Jūsų filmą?

Taip. Nepaisant lūkesčių, kino salėje mačiau daug besišypsančių ir besijuokiančių vyrų veidų. O geriausią vyrišką reakciją, regis, aprašė mano bičiulis režisierius Borisas Chlebnikovas. Jis vienas pirmųjų pasižiūrėjo filmą, dar negalutinai sumontuotą. Jis pareikalavo galimybės žiūrėti vienas. Mes, žinoma, klausėmės už durų, nes buvo svarbu suprasti, ar Borisas juoksis, ar ne. Jis kelis kartus nusijuokė, bet ne taip dažnai, kaip mums norėjosi. Paskui išėjo iš kambario ir pasakė: „Juokinga.“ Ir pridūrė: „Žinai, keistas jausmas. Atrodo juokinga ir įdomu, bet kažkodėl žiūri filmą lyg šikną suraukęs.“

 

Beje, o kaip atsitiko, kad abu su Chlebnikovu tuo pačiu laiku filmavote Anną Michalkovą, skyrę jai paprastos moters vaidmenį (turimas omenyje Chlebnikovo serialas „Paprasta moteris“ – K. R.)?

Net neįtariau, kad bus toks sutapimas! Nors kai primygtinai reikalavau, kad vaidintų Anna Michalkova, žinojau, kad ji filmuojasi pas Borisą, ir spėjau, jog gali būti sutapimų. Prisipažinsiu, kad „Paprastos moters“ scenarijaus neskaičiau. Bet, pirmiausia, Anna – didelė aktorė, todėl ji sukūrė du skirtingus paveikslus. Antra, man regis, kai mūsų istorija baigiasi, kaip tik prasideda Chlebnikovo serialo istorija. Ir pavadinime „Paprasta moteris“ atsiranda tos pačios kabutės. Todėl, jei jau lygintume, aš kaip tik ir rodau, kaip ir kodėl paprasta moteris virsta „paprasta moterimi“.

 

Moterys lengviau juokiasi iš savęs nei vyrai?

Manau, kad visus žmones, ir vyrus, ir moteris, vienodai galima dalinti į mokančius ir nemokančius iš savęs pasijuokti. Bet aš stengiuosi nesijuokti iš savo herojų. Aš rodau situacijas, kuriose žmonės atrodo truputį neadekvačiai, bet nesišaipau iš jų. Nes aš vis tiek esu šios istorijos viduje ir truputį susitapatinu su filmo heroje.

 

Kartu esate ir viduje, ir išorėje?

Taip, ir manau, kad prieš penkerius metus nebūčiau galėjusi sukurti šito filmo. Kad pasižiūrėtum į situaciją iš šalies ir pamatytum joje tai, kas juokinga, reikia laiko. Jei visa būsi viduje, būtinai kas nors pasikreips, atsistosi vieno kurio pusė. Jei filme būtų pasislinkta herojės pusėn, tai jau būtų lyg manifestas, kurio visiškai nenorėjau kurti. Filme manifestas yra, bet jis ne apie tai, kas teisus, o kas ne.

 

Koks jis?

Jis toks, kad nereikia savo asmeninės laimės pririšti prie ko nors ar prie kažko. Jei prisiriši prie konkretaus žmogaus, mažų mažiausiai esi pasmerktas nervų krizei. Mano asmeninė istorija ir asmeninės dar milijono moterų istorijos tokios, kad mes susikaupiame ties vienu vyru, pagražiname jį, sugalvojame jį sau ne tokį, koks yra. Mylime iš visų jėgų, o paskui nustembame, kad jis, pasirodo, visiškai kitas žmogus: ir išduoda, ir arbūzus valgo su žieve.

 

Finale sakote, kad visavertei šeimai vyras nereikalingas. Ši mintis skamba gana revoliucingai.

Šis finalas ir yra apie tai, kad laimė, tiesą sakant, nepriklausomas dalykas.

 

Bet rodote šeimą, kuri visiškai neatitinka idealios šeimos, apie kurią visiems pasakojama nuo mažens ir kurios iš tikrųjų niekas nematė, įvaizdžio. Ar tai, kad kalbate pasitelkusi liaudiškos komedijos žanrą, tai yra paprastai ir su humoru, gali padėti žmonėms liautis kankintis dėl visų šių neatitikimų?

Bat juk čia ir glūdi neurozės priežastis. Žmonės nesugeba išsiaiškinti savo jausmų, nes įsivaizdavimai, diegti nuo vaikystės, – vienokie, o realybė kitokia. Žmonės užauga manydami, kad yra blogi, nes jiems nepavyko. Todėl mes, beje, rodome šeimą, kurioje žmona dirba, o vyras šeimininkauja namie ir augina vaikus. Jiems susiklostė taip, kaip dar milijonui pačių paprasčiausių šeimų. Tik apie jas filmų niekas nekuria ir mokykloje apie tai nepasakoja. Man regis, humoras turi tą laimingą bruožą, kad su juo lengiau išgyventi kokią nors situaciją, susitaikyti su ja, ypač jei iš jos dar galima ir pasijuokti.

 

Kokias komedijas pati mėgstate?

Labai mėgstu Georgijaus Danelijos komedijas, jo „Rudens maratoną“ galiu žiūrėti nuo bet kurios vietos ir daugybę kartų. „Mimino“ – taip pat. Mėgstu Eldaro Riazanovo filmus „Tarnybinis romanas“, „Saugokis automobilio“. Dar labai mėgstu brolius Coenus ir Quentiną Tarantino – jų filmuose viskas persmelkta humoro, kad ir kokio žanro tie filmai būtų.

 

Kaip manote, kodėl sovietinių komedijų aukso amžiuje, kai buvo sukurti „Rudens maratonas“ ir „Tarnybinis romanas“, moterys komedijų nekūrė?

Atsakymas – statistikoje. Viena vertus, sovietmečiu, žinoma, buvo moterų režisierių, bet jų buvo daug mažiau. Kita vertus, kiek komedijų režisierių buvo tada ir kiek yra dabar? Sakoma, kad komedija – lengvasis žanras. Bet, akivaizdu, jį kurti nelengva. Komedijų režisierių yra mažiau nei kitų režisierių. Na, ir sudarę paprastą lygtį gausime atsakymą: Alla Surikova komedijos lauke kovėsi viena.

 

Jei sovietines komedijas būtų kūrusios moterys, ar jose būtų kas buvę kitaip?

Iš šios dienos perspektyvos spręsti sunku. Be to, būtų keista taip staiga bandyti pakeisti Riazanovo ar Danelijos lytį. Bet pasižiūrėkite: sovietinių komedijų herojai – daugiausia vyrai. Tai logiška? Juk kas svarbu kuriant humorą? Labai svarbu atpažįstamumas. Kai vyrai režisieriai filmuoja komedijas apei moteris, dažniau būna nejuokinga, nes tai netiesa, tai neatpažįstama. O kai moteris kuria apie moterį, atsiranda tikslumas, o tai viena sudėtinių humoro dalių. Moteris čia stipresnė. Kitaip tariant, viskas priklauso nuo herojaus pasirinkimo. Visa kita – juokinga arba nejuokinga. Humoras neturi lyties.

 

Ar Jums patinka dabartinės rusų komedijos?

Rusų komedijų paprasčiausiai yra labai mažai. Pieva iš esmės tuščia. Galbūt užimtas vienas kampelis ir viduryje keli išminti takeliai. Pas mus dažnai manoma, kad galima paimti amerikiečių kino lekalus, ir iškart viskas pavyks. Tačiau bet kokia schema užmuša humorą. Aš mėgstu tokį humorą, kai juokiesi ir pradedi analizuoti, bet nesupranti, kodėl nusijuokei būtent dabar. Amerikiečiai turi konvejerį ir mašiną, jų gegų srautas nesibaigiantis, bet už jų matyti visos komandos darbo metai. Kai su vaikais žiūriu „Karibų jūros piratus“, žinau, kad po triuko būtinai bus pokštas, o po pokšto – triukas. Suprantu, kad ir mes būtinai norime padaryti kažką panašaus, bet tada imkime ir padirbėkime rimtai. O pas mus filmo žiūrėti neįmanoma, nes žinai, kaip po sekundės tave bandys prajuokinti. Iki tol, kol pokštas bus ištartas, tu jau žinai ne tik kad jis bus pasakytas, bet ir koks jis bus. Todėl gerų komedijų yra mažai. Ir dar – humoras labai susijęs su laiku bei kontekstu. Kai visuomenę blaško tai į vieną, tai į kitą pusę, kai ji neturi vertybių sistemos, žinoma, galima juoktis ir iš to, kad visi blaškosi į skirtingas puses, bet tai taip pat bus sujaukta. Lieka tai, kas asmeniška. Pavyzdžiui, tas pats Kryžovnikovas (Žora Kryžovnikovas – populiarios komedijos „Kartu!“ autorius – K. R.) dirba asmeninėje teritorijoje. Kai nori bandyti išeiti kitur, pavyzdžiui, į istoriją žmogaus, kuris ieško savęs, kaip filme „Mimino“, – juoktis tampa daug sudėtingiau. Neaišku, kaip ir iš ko.

 

Komediją apie skyrybas, kurios laiminga pabaiga neatitinka visuotinai priimto įsivaizdavimo apie laimingą finalą, jau nufilmavote. Kas toliau? Komedija apie mirtį?

Jei rimtai, galvojau apie tai, nes komedija apie mirtį – labai gundantis dalykas. Bet sudėtingas. Esu bailė, todėl, matyt, reikia tą kiaušinį dar perėti. Tačiau turiu vieną seną idėją, prie kurios vis artėju. Labai noriu sukurti kovinį filmą. Komišką kovinį filmą. Labai mėgstu tokius filmus. Tiksliau, manau, kad kovinis filmas be humoro – visai ne kovinis. Pusė žanro. Kiek pamenu, pas mus jo iš esmės nėra. Trumpai tariant, norėčiau sukurti „Kietą riešutėlį“ – domina istorija žmogaus, kuris visai nesirengė gelbėti pasaulio, bet kažkodėl jam teko to imtis.

 

Parengė Kora Ročkienė

Kadras iš filmo „Dabar jau skyrybos!“
Kadras iš filmo „Dabar jau skyrybos!“
Kadras iš filmo „Dabar jau skyrybos!“
Kadras iš filmo „Dabar jau skyrybos!“