7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Mums liko tik menininkai

Jacekas Borcuchas apie „Saldžią dienos pabaigą“

Nr. 33 (1312), 2019-10-18
Kinas
„Saldi dienos pabaiga“
„Saldi dienos pabaiga“

Kino teatruose pasirodo Italijoje kurtas vidurinės kartos lenkų režisieriaus, scenaristo ir aktoriaus Jaceko Borcucho („Viskas, ką myliu“) filmas „Saldi dienos pabaiga“ („Słodki koniec dnia“, Lenkija, 2019). Jo herojė – lenkų poetė, kuri įvedus karinę padėtį liko gyventi Italijoje. Nobelio literatūros premijos laureatė Marija Linde (Krystyna Janda už šį vaidmenį pelnė Sandanso festivalio apdovanojimą) kartu su vyru jau daug metų gyvena provincijoje, etruskų mieste Volteroje. Marijos ir jos artimųjų gyvenimą aukštyn kojom apverčia politiškai nekorektiška poetės kalba, pasakyta suteikiant jai miestelio garbės pilietės vardą. Pateikiame kelis režisieriaus interviu Michałui Nogaśiui, išspausdinto „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.

 

Žiūrėdamas „Saldžią dienos pabaigą“ pagalvojau, kad tai dar vienas menininko pasisakymas apie mūsų akyse byrančią Europą.

Be abejo, Europa keičiasi. Tačiau ar baigiasi? Kažkuria prasme taip, nes nyksta pasaulis, kurį pažįstame. Bet ar naujasis tikrai bus blogesnis? Iš įpratimo nenorime permainų. Kai kam atrodo, kad europiečiasi vis dar įsimylėję XIX a. inteligentijos etosą, bet inteligentai jau liovėsi būti autoritetais, išsilavinę žmonės niekinami. Fizinė paprastų žmonių jėga žeidžia. Pildosi Warholo pranašystė, kad kiekvienas turės savo penkias minutes, kad jau nebėra geresnių ir blogesnių. Be abejo, atėjo saulėlydis, bet juk netrukus ateis ir aušra.

 

Kurios dauguma mūsų gali nebesulaukti. Dabartinės permainos Europoje ir pasaulyje maitina visus tuos, kurie remiasi mūsų baimėmis.

Ta pabėgėlių banga, išgąsdinusi Europą ir pažadinusi populistus, davusi jiems degalų, – tik pradžia. Turiu galvoje visai ne karą. „Ten“ baigiasi vanduo ir darosi vis šilčiau, tad žmonės ir toliau ieškos prieglobsčio Europoje. Vienintelis dalykas, ką galime padaryti, – galvoti, kaip tai suvaldyti. Tai, kad 2050 m. didžioji Europos dalis bus musulmoniška, nekelia abejonių. Net ir nepriimant išeivių. Ne vieną dešimtmetį čia gyvenančių islamo išpažintojų šeimose yra po šešis vaikus, kiekvienas jų turės savus šešis ir, kaip tai aprašė Houellebecqas „Pasidavime“, viešai balsuojant keisis Europa. Žvelgdami iš mokslinės ateistų, agnostikų, laisvų žmonių perspektyvos turėtume to bijoti, bet ar tikrai bus blogai? Vienas iš mano imperatyvų šiame filme buvo sukurti veikėją, kuris nebus įpainiotas į politkorektiškumą. Tokį, kuris nekalbės nieko nereiškiančiais sakiniais, turės asmeninės drąsos sakyti tai, kas vadinama sunkiais dalykais arba taip ir yra. O kad pasakys per daug? Jandos herojė yra poetė, ir tai šalutinis meninės laisvės efektas. Kurdamas filmą suvokiau, kad taip pat esu meno vartotojas, kad mums liko tik menininkai. Tik jie kalba apie sunkius dalykus, kalba nuoširdžiai, provokuodami. 

Žiūriu į mūsų politikus, ir jei į šalį pastumtume prioritetus, ideologiją, estetinius sumetimus, tai visų jų pasisakymų stilius ir retorika būtų panašūs. Iš vienų, kitų ar trečių lygiai taip pat neišgirsi svarbių deklaracijų. Kita vertus... Pamenu, kai Lechas Kaczyńskis tapo prezidentu, o netrukus jo brolis – premjeru, žurnalistė Katarzyna Kolenda-Zaleska paklausė Ryszardo Kapuścińskio, kas bus. O šis pasiūlė jai pasižiūrėti į virš galvos skraidančius paaukščius ir pasistengti viską pamatyti iš jų perspektyvos.

 

Bet mums, gyvenantiems dabar, skirtingų pakraipų politikų veiksmai yra svarbūs. Jie veikia mūsų vaikus, sveikatą, uždarbį, atostogas. Niekas negalvoja apie tai, kas bus po penkių šimtų metų.

Taip, tai fundamentalūs dalykai, ir aš bijau. Bet ką galiu padaryti? Arba bijoti, arba bandyti sau paaiškinti šį pasaulį. Pavyzdžiui, filmu, kuriame garsiai užduodu klausimus, gimstančius galvoje. Vienintelis realus būdas yra rinkimai. Reikia eiti ir keisti valdžią. Bet kaip keisti, jei tauta ją remia?

 

Vienas labiausiai sukrečiančių filmo epizodų yra poetės kalba miesto rotušėje. Ji atsiima apdovanojimą praėjus dienai po teroro akto ir sako, kad tame glūdi grožio, meno aktas.

Žinoma, tai intelektinė provokacija. Poetė paaiškina, kad tą baisią dieną bandė pamatyti kažką gražaus. Tokių žodžių nepasakys politikas, kviečiantis kariauti, tik menininkas, kuris provokuoja archajiškas smegenis, verčia mąstyti, ieškoti atsakymų.

 

„Saldi dienos pabaiga“ greičiausiai daugelį žmonių privers pasirinkti pirmąjį variantą. Ar Jums Marija Linde yra neigiama, ar teigiama herojė?

Įdomus klausimas. Janda ją laiko neigiama, bet aš – laisva, su visomis tos laisvės pasekmėmis, tai reiškia, kad laisvi žmonės kartais pasirodo kaip neigiami. Nekalbu apie konkrečius gyvų žmonių pasirinkimus, bet jei svarstyčiau abstrakčiai, man aukščiau būtų laisvė, o ne pozityvumas. Manau, kad ja žaviuosi, jai pavydžiu ir nesikabinėsiu prie tų jos žodžių.

 

Parengė K. R.

„Saldi dienos pabaiga“
„Saldi dienos pabaiga“
„Saldi dienos pabaiga“
„Saldi dienos pabaiga“
„Saldi dienos pabaiga“
„Saldi dienos pabaiga“
„Saldi dienos pabaiga“
„Saldi dienos pabaiga“