Identiteto kryžkelėje

Lietuvio – emigranto įvaizdis mūsų visuomenėje jau ilgus metus yra formuojamas vištų bei žuvų fabrikuose dirbančių, indus plaunančių ar kitokius juodus darbus dirbančiųjų kontekste. Šios istorijos yra nūdienos aktualija, dažnai užgožianti ne ką mažiau svarbius mūsų išeivius, kurie lieka mūsų visuomenę komentuojančių tekstų paraštėse. Vienas jų – profesorius, buvęs Bogotos meras ir kandidatas į Kolumbijos prezidentus – Antanas Mockus. Už Atlanto sutinkamas tarsi būtų super žvaigždė, Lietuvoje jis aptarinėjamas nebent siauresniuose intelektualų ratuose. Naujausiame režisieriaus Sandro Bozzolo filme – „Nijolė“ iškilus išeivis tampa išeivijos dramos atvaizdu.  

„Nijolė“ – konkretus asmuo, o tiksliau, tai Antano Mockaus mama. Pavadinimas suponuoja, jog filme bus pasakojama būtent Nijolės istorija, tačiau juosta prasideda nuo jos sūnaus Antano. Dokumentiniai įrašai suteikia galimybę žiūrovui susipažinti su ekscentriškuoju Kolumbijos politiku. Autentiška filmuota medžiaga siužetą nuo pat pradžios pastato į dokumentikos vėžes, pabrėždama realizmo svarbą, pasakojant šią biografinę dramą.

Netrukus siužetas tampa komplikuotesnis. Ekrane matome drovią, kamerų, viešumos ar net bendravimo su svetimais vengiančią Nijolę. Vėlyvo vakaro pokalbių laidoje apie sūnų paklausta skulptorė nedaugžodžiauja, savo vaiko negiria. Nors ir pasako, jog nemėgsta būti žmonių apsuptyje, ekrane ją vieną išvystame itin retai. Prakalbinti skulptorę pavyksta artimųjų apsuptyje, todėl režisierius prieigą prie jos atrandą per sūnų. Molio minkymas, pasirengimas paskaitai ar tiesiog sėdėjimas kartu sukuria terpę dialogui. Kadrus kuriant gana buitiniu, netvarkingu, drebančiu stiliumi režisierius žiūrovus pastato į savotišką vojeristų poziciją. Stebime artimiausių šeimos narių bendravimą ir iš arti ir iš toli, tačiau visada galime jaustis, tarsi būtume įvykių epicentre.

Apmaudu, jog Nijolės pasyvumas užkirto kelią geriau suprasti jos požiūrį į gyvenimą. Dažnai matomi, nesufokusuoti kadrai, atrodo, simbolizuoja Nijolės nenorą būti dėmesio centre. Šis atsiribojimas nuo istorijos panašu, jog privertė ieškoti naujų naratyvų, kuriais būtų galima nupasakoti pasyviosios skulptorės gyvenimą. Vienas tokių, filmo eigoje išryškėjusių, naratyvų - lietuvybės identiteto paieška. Viso filmo metu jaučiamas veikėjų pasimetimas tarp dviejų „namų“ – Kolumbijos ir Lietuvos. Vieno dokumentinio įrašo metu išvystame Nijolę prisispaudusią prie tvoros. Apsupta kamerų ir serenadas atliekančių muzikantų ji, atrodo, gūžiasi ir šalinasi jai svetimos kultūros ir nepažįstamųjų. Rėmimąsi į tvorą būtų galima interpretuoti it begalinį norą grįžti į už geležinės uždangos likusią tėvynę.

Antano Mockaus ryšys su Lietuva kitoks – neapibrėžtas. Mama pasakoja, jog jos sūnus dažnai keliauja į Lietuvą, kas byloja apie profesoriaus norą keliauti prie savosios tapatybės šaknų. Būnant Kolumbijoje tėvynę jam atstoja mama. Būtent Nijolė atlieka tilto tarp sūnaus ir Lietuvos vaidmenį, išmokydama jį kalbėti lietuviškai ir nuolat drąsindama būti laisvu (kaip ir tėvynę, kuri prieš jai išvykstant dar buvo nepriklausoma).

Šivickų gyvenimo ir saviidentiteto drama taikliai atskleidžiama jų pasivaikščiojimų Kuršių Nerijoje metu. Lėtais žingsniais veikėjai kulniuoja žemėmis, atskirtomis nuo žemyninės Lietuvos, o kartu ir nuo Kolumbijos, taip tarsi pabrėžiant jų pačių vidinę būseną. Galbūt taip režisierius bando pašnibždomis papasakoti žiūrovui apie tą savęs suvokimo problemą, kurią išgyvena ne retas išeivis? Galbūt taip analizuojama ta sudėtinga būsena, kada jautiesi tarsi nepritaptum nei savo gimtuosiuose nei naujuosiuose namuose?

„Nijolė“ tikrai nėra lengvai perprantamas filmas. Pagrindinės veikėjos pasyvumas neleidžia pilnai atsiskleisti ne tik jai, bet ir juostos idėjai. Siužetą stebime daugiau per sūnaus žvilgsnį. Režisieriaus vaidmuo labiau sutelktas į sufleravimą, pasitelkiant kinematografinę kalbą. Per tai atskleidžiamas pasiaukojimas ir teisingo mąstymo formavimas, leidęs užaugti padoriam ir daug pasiekusiam visuomenės ar netgi visuomenių veikėjui. Tuo pačiu tai drama ir apie lietuvišką išeivijos identitetą, jo paieškas bei kryžkeles į kurias tenka atsistoti, sprendžiant kas visgi esi.