7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žeidžiame tuos, kuriuos mylime

Łukaszas Grzegorzekas apie „Trenerio dukterį“

Nr. 30 (1309), 2019-09-27
Kinas
Łukasz Grzegorzek
Łukasz Grzegorzek

Prieš kelerius metus debiutavęs puikiai įvertintu filmu „Kemperis“ („Kemper“), Łukaszas Grzegorzekas netrukus prasidedančiame Lenkų kino festivalyje pristatys savo naujausią filmą „Trenerio duktė“ („Córka trenera“). Tai apmąstymų kupinas filmas apie brendimą ir savęs atradimą. Režisierius pasakoja apie šeimos santykius ir apie spaudimą vaikams, kurie turi įgyvendinti tėvų svajones. Filmo herojai – teniso treneris ir jo duktė, su kuria tėvas sieja daug vilčių. Grzegorzekas taip pat buvo daug žadantis tenisininkas, bet aštuoniolikos metė sportą ir pradėjo studijuoti teisę, nors galiausiai tapo kino režisieriumi.

Pateikiame jo pokalbį su „Znad Wilii“ žurnaliste Renata Butkiewicz.

 

Pagrindiniai filmo veikėjai ne pirmus metus važinėja po visą Lenkiją, pelnydami įvairiuose miestuose rengiamų turnyrų apdovanojimus. Sunkiomis treniruotėmis ir griežta disciplina tėvas skatina dukterį siekti sėkmės. Kaip atsirado šis filmas?

Pats esu trenerio sūnus ir kurdamas filmą norėjau geriau suprasti savo tėtį, kuris buvo ir iki šiol man yra labai prieštaringa asmenybė. Viena vertus, tai džokeris, kita vertus – pagarbos objektas, bet ir labai valdingas žmogus. Visos tos trys priešybės telpa viename žmoguje. Pamaniau, gal verta į jį įsižiūrėti, juolab kad tokių žmonių aplinkui matau vis daugiau.

 

Manau, kad tėvų ir vaikų santykiai visur panašūs. Kiekviename pasakojime apie tėvus visada įžvelgsime kažką bendra. Lyg žiūrėtume į veidrodį.

Man tai jau sakė ne vienas. Viena draugė sakė, kad pasižiūrėjusi „Trenerio dukterį“ prisiminė, kaip tėtis ją vertė groti pianinu. Kitas pažįstamas pasakojo apie tėvo spaudimą rinktis teisininko profesiją. Tėvas reikalavo, kad jis dalyvautų olimpiadose, kad iš mokyklos parneštų tik gerus pažymius, kad studijuodamas gautų stipendiją ir patektų į gerą advokatų kontorą. Toks spaudimas vaikams yra visuotinis.

 

Dažnai pristinga drąsos pasikalbėti apie viduje tūnantį kartėlį.

Vienas mūsų tikslų buvo sukurti platformą tėvų ir vaikų pokalbiams. Vaikai visados turės pretenzijų tėvams. Ir dėl to, kad tėvai jiems skyrė per mažai laiko, ir kad norėjo, jog vaikai įgyvendintų jų ambicijas. Įsitaisius ant psichoterapeuto kušetės visada atsiras priežasčių papriekaištauti blogam gimdytojui. Tačiau viskas daug sudėtingiau. Filmo veikėjų Maciejaus ir Viktorijos Kornetų pasaulis yra tėvo pasaulis, primestas dukteriai. Tai jo ambicijos neišsipildė. Jis buvęs sportininkas ir norėtų, kad duktė pasiektų tai, ko jam taip ir nepavyko. Panaši situacija Lenkijoje labai dažna.

 

Filmas daug keliauja. Kaip jis priimamas užsienyje?

Turėjau daug susitikimų užsienyje ir paaiškėjo, kad filmo tema visiems suprantama, nesvarbu, ar tai būtų Vokietija, ar Čekija, ar Rusija. Man atrodo, kad kaltinti tėvus yra lengva. Bet juk verta pažvelgti ir kitą medalio pusę – kiek daug širdies, energijos Maciejus atiduoda savo dukteriai. Filme tai vienintelis būdas jiems suprasti vienam kitą, o mums – suprasti abi puses. Juk Viktorija taip pat tikisi iš tėvo pernelyg daug. Ji norėtų turėti tėvą, kuris ją suprastų, būtų globėjiškas, bet pati nori likti nepriklausoma. Tačiau jos viduje bręstantis sprendimas kainuoja brangiai, nes gali sužeisti tėvą. Visi žeidžiame tuos, kuriuos mylime. Tik klausimas, kokias iš to padarome išvadas.

 

Jūsų filmo personažai itin paveikūs. Karolinos Bruchnickos suvaidinta Viktorija drąsiai, bet kartu švelniai atsisako ligtolinio gyvenimo.

Aktorę radau internete, lenkų aktorių duomenų bazėje. Prieš tai daug mėnesių trukusios paieškos nieko nedavė, todėl ėmiau pats ieškoti ir tarp daugybės aktorių radau Karoliną, kuri parašė mokanti žaisti tenisą. Iškart tai patikrinome korte. Bet mane labiausiai įtikino jos akys. Jaučiau, kad tai gali būti Maciejaus, tiksliau, Jaceko Braciako, į kurį pirmiausia kreipiausi siūlydamas vaidinti filme, dukters akys.

 

„Trenerio duktė“ – antras Jūsų pilnametražis filmas. Nekuriate komercinio kino?

Manau, ne tik Lenkijoje, bet ir visame pasaulyje didžiausias skaudulys yra auganti komercinio kino gamyba. Man atrodo, kad komerciniai filmai kasmet tampa vis lėkštesni, jų žiūrėjimas nereikalauja jokio susikaupimo ar mąstymo. Kita vertus, meniškas kinas dažnai yra hermetiškas. Kurdamas savo filmus stengiuosi paimti tai, kas geriausia, ir iš vieno, ir iš kito, bet tai turi būti griežtai autoriniai filmai. Kad juose kalbėtų nuoširdumas ir tiesa. Savo filmu mes norime kažką duoti, o ne gauti. Žinoma, dabar surinkti filmui pinigų lengviau nei prieš dešimt ar penkiolika metų. Bet atsirado kita problema – filmų gaminama vis daugiau ir vis sunkiau iš to oriai pragyventi.

 

Man patiko filmo dialogai. Jie subtilūs ir palieka daug vietos žiūrovų apmąstymams.

Tai daugelio mėnesių pasirengimo rezultatas. Rašydamas scenarijų rėmiausi savo gyvenimu ir patirtimi. Toks mano stilius. Ieškojau, kaip jūs tai gražiai pavadinote, subtilumo, bet labiausiai mėgstu žaidimą su žiūrovu, kuris yra pastabus, sutelkia dėmesį į pasaulį, kurį norime sukurti filme. Nenorime nieko jam paduoti ant lėkštelės, nes tikime, kad mūsų žiūrovas vis dėlto yra protingas.

Łukasz Grzegorzek
Łukasz Grzegorzek
kadras iš filmo „Trenerio duktė“
kadras iš filmo „Trenerio duktė“
kadras iš filmo „Trenerio duktė“
kadras iš filmo „Trenerio duktė“