Oksana Karas apie filmą „Virš debesų“
Nuo šio penktadienio Lietuvos ekranuose pradedamas rodyti Oksanos Karas filmas „Virš debesų“ („Vyše neba“, Rusija, 2019). Jo premjera įvyko prieš savaitę pasibaigusiame festivalyje „Kinotavr“, o motiną suvaidinusi Viktorija Tolstoganova pelnė prizą už geriausią moters vaidmenį. Prieš kelerius metus kitas Karas filmas „Geras berniukas“ laimėjo šio festivalio Didįjį prizą.
„Virš debesų“ herojė yra jauna mergina, turinti širdies ydą. Ji leidžia vasarą kurorte stebima budrios ir reiklios motinos. Merginos dėmesį patraukia paslaptingas jaunuolis. Ji nežino, kad šis susitikimas pakeis gyvenimą, o jausmai pakils virš debesų. Filme taip pat vaidina jau spėję išgarsėti jauni aktoriai Taisija Vilkova, Filippas Avdejevas, Darja Žovner, Polina Vitorgan. Pateikiame pokalbio su režisiere fragmentus iš reklaminės filmo medžiagos.
Apie ką pirmiausia norėjote papasakoti žiūrovams?
Tai šiuolaikinė istorija. Manau, kiekvienas galės susitapatinti su mūsų herojais. Daugiausia šis filmas yra apie pirmąją meilę, be to, tai brendimo ir šeimos drama. Nors, žinoma, yra ir detektyvinė spyruoklė – filmas prasideda, kai idilišką vasaros paplūdimio vaizdą sugriauna išplaukęs lavonas ir prasideda nusikaltimo tyrimas. Kad ir kaip su scenariste Katia Mavromatis keitėme scenarijų, norėjome, kad detektyvinė linija išliktų, kad būtų įtampos, nerimo. Tai svarbu ir mūsų herojams, nes verčia siužetą judėti. Filme vienodai svarbūs ir suaugusieji, ir vaikai. Norėjome, kad suaugusiųjų siužeto linijos veiktų vaikų linijas, ir atvirkščiai. Siužetas klasikinis – „tėvai ir vaikai“. Filmas ir yra apie jų konfliktą. Jis klausia, ar tėvai gali manipuliuoti vaikais, ar turi teisę kištis į jų likimą. Ar aštuoniolikos–dvidešimties metų jaunuoliai yra laisvi: jie jau turi visas pilietines teises, bet finansiškai ir psichologiškai dar priklauso nuo tėvų. Norėjome pasvarstyti, kaip mes veikiame vieni kitus, ar esame laisvi šeimoje, ar dažnai painiojame savo vaidmenis.
Savo filmuose dažnai analizuojate skirtingų kartų santykius.
Mano filmuose vienaip ar kitaip skamba brendimo ir atsiskyrimo nuo tėvų tema. Ir „Gero berniuko“, ir filmo „Angelui angina“ pagrindiniai veikėjai – jaunuoliai, kuriems dar nesuėjo dvidešimt metų. Mane ir domina šis dramatiškas ir jautrus naujos asmenybės atsiradimo procesas. Kaip žmogus netenka vaiko odos ir tampa suaugęs. Paprastai šis procesas skausmingas ir tėvams. Suaugusieji nebūna pasirengę susitaikyti su tuo, kad jų vaikai, nors ir gyvena po vienu stogu ir dažnai yra ekonomiškai priklausomi, staiga įgyja savarankišką balsą, atvirai reiškia savo nuomonę, su kažkuo miega, verčia autoritetus. Kiekvienoje brendimo dramoje tėvų ir vaikų konfliktas – pats įdomiausias. Nes jaunam veikėjui tai ir susidūrimas su savimi, tik ateityje, bandymas išvengti savo šešėlio, netapti „tokiu kaip jie“. Tokiu pat nuobodžiu, veidmainišku, despotišku. Tokiu pat suaugusiu. Kiekviename savo filme aš suteikiu vaikams galimybę to išvengti. Galimybę tapti geresniam už tėvus. Tačiau veikėjai ne visada tuo pasinaudoja.
Mama filme „Virš debesų“ – vienas esminių personažų. Ji sumani manipuliatorė, jai labai stinga meilės ir ji taip dėlioja šeimos santykius, kad visi elgtųsi, kaip patinka jai ir kaip nori ji. Mūsų istorijoje šeimos nariai išsilaisvins iš stiprios motinos įtakos. Šeima – tai gyvas organizmas ir vienintelis jos pagrindas yra meilė. Jei meilė išeina, šeima suyra. Toks mano labai idealistinis įsivaizdavimas, kokia turi būti šeima. Apie tai ir filmas. Gal žiūrovams jis taps galimybe patikrinti savo šeimą. Paklausti savęs, kas sulaiko mane šalia artimo žmogaus: kaltės jausmas, skola, manipuliavimas ar meilė? Ar už viso to yra tikrų jausmų, ar viskas jau dirbtina?
Kaip vyko aktorių atranka?
Dažniausiai mano aktorių atranka vyksta greitai – užtenka savaitės, nes dirbdama su scenarijumi jau viską supratau, visus įsivaizdavau. O šįkart įsivaizdavau ir... nepavyko. Tada prasidėjo skausminga aktorių tėvo ir motinos vaidmenims paieška. Iš pradžių atrodė, kad radus mamą viskas susiklostys savaime. Atėjo nuostabios aktorės, kurias myliu, viena už kitą geresnės. Bet viskas atsirėmė į tėvų porą. Tada pradėjau ieškoti tėčio ir pakviečiau Aleksejų Agranovičių. Jis pasakė, kad ateis su žmona. Ir štai atsidaro durys ir įeina puiki rusų aktorė Viktorija Tolstoganova. Tolesni aktorių bandymai, man regis, tebuvo formalumas. Iškart tapo aišku, kad mama – jos vaidmuo. Būdami kartu Agranovičius ir Tolstoganova suteikė filmui svarbų kontekstą, kurio nesuvaidinsi. Jie atnešė į mūsų istoriją tikros tiesos ir gyvenimo, pridėjo kažką labai svarbaus.
Su Taisija Vilkova, kuri filmavosi jau trečiame mano filme, viskas susiklostė greitai, nors ir pradžių mes su scenariste galvojome apie anemišką, trapią, išbyškusią mergaitę, keistą ir liguistą. Bet paskui pasvarsčiau, kad viskas turėtų būti atvirkščiai. Ilgai negalėjau rasti pagrindinės herojės draugės Ritos – tai vienas svarbiausių personažų. Darja Žovner po filmo „Ankštumas“ ilgai sirgo, žinojau, kad ji visiems atsako ir laukia didelio vaidmens. Vis dėlto surizikavau ir parašiau jai. Tada Darja gyveno Varšuvoje, bet iškart atsiliepė ir atvyko į bandymus. Jai tai buvo lyg savęs nugalėjimo vaidmuo – ne „mergaitė iš kaimynystės“, ne „savas vaikinas“, o neįtikėtina gražuolė, egzaltuota, pamišusi dėl ezoterinių praktikų. Jos herojė išgyvena juslingumo pabudimą, pradėdama suvokti save kaip moterį. Ji nepraleidžia nė vieno vyro, bet kiekvienas jų – tik savęs įtvirtinimo medžiaga. Išoriškai ji „ledi tobulybė“, viduje – labai kompleksuota mergina. Tokia truputį Marilyn Monroe, tik šiuolaikiška. Darja kruopščiai rengėsi vaidmeniui – kasdien man siųsdavo ją įkvėpusių kostiumų fotografijas, savo aktorinius bandymus, veikėjos prototipus iš žinomų filmų.
Paskutinis iššūkis buvo rasti pagrindinį veikėją, kad su Taisija jie atrodytų pora. Iki filmavimo pradžios buvo likęs mėnuo, o jo vis neturėjome. Filippas Avdejevas (Kirillo Serebrennikovo mokinys, vaidina jo vadovaujamame teatre „Gogol Centr“ ir filme „Vasara“ – K. R.) atsidūrė ilgiausios aktorių atrankos finale. Nė akimirkos nesigailėjau, kad intuityviai pasirinkau jį. Intuityviai, nes iki tol nebuvau mačiusi jo darbų teatre. Dabar esu fanatiška jo gerbėja ir pasižiūrėjau viską. Filippas labai gilus, nuoseklus aktorius. Jis aptaria visus savo herojaus motyvus ir scenarijaus aplinkybes, siūlo dialogus ir scenas. Jis „laiko“ vaidmenį, net jei išvažiuoja poilsiauti už tūkstančio kilometrų. Filippas ir Taisija kadre atrodė kaip tikra pora ir suteikė mūsų istorijai prancūzišką atspalvį.
Parengė K. R.