7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kodėl „Černobylis“ nugalėjo „Sostų karus“?

Keturi savaitės tekstai

Nr. 22 (1301), 2019-05-31
Kinas
Kadras iš filmo „Černobylis“
Kadras iš filmo „Černobylis“

1. HBO rodo naują serialą „Černobylis“ (JAV, D. Britanija, 2019), kuris iš dalies buvo filmuotas ir Lietuvoje. Jis jau sulaukė daug dėmesio ir užsienio spaudoje. Apie Černobylį sukurta daug vaidybinių ir dokumentinių filmų. Tačiau penkių dalių HBO serialas gal pirmasis taip akivaizdžiai atskleidžia Sovietų Sąjungoje tvyrojusio melo ir aplaidumo mastą. Tik jis prasideda ne nuo melo, o nuo ilgai slėptos tiesos: praėjus dvejiems metams po katastrofos, ligos nualintas fizikas atomininkas Valerijus Legasovas (Jared Harris) magnetofono juostoje įrašė liudijimą, nurodantį, kas kaltas, kad katastrofa įvyko. Jis užsirūko paskutinę cigaretę ir nusižudo. Taip buvo ir tikrovėje. Dauguma seriale rodomų įvykių – tiksliai rekonstruoti. Kūrėjai negaili žiūrovų ir rodo, kaip žmonės suyra gyvi, kęsdami neįmanomus skausmus, o po mirties betonuojami žemėje, nes vis dar kelia grėsmę gyviesiems. Serialo kūrėjai rodo katastrofos aukas – paprastus elektrinės darbininkus, kurie daugiau ar mažiau sąmoningai paaukojo gyvenimą, kad neįvyktų globali apokalipsė. Taip pat sužinome ir su mokslu susietas detales. Emily Watson suvaidinta fizikė Uljana Chomiuk pamažu atskleidžia tiesą, kas įvyko iš tikrųjų.

 

„Gazeta Wyborcza“ spausdina Annos Tatarskos pokalbį su akademiką Borisą Ščerbiną suvaidinusiu aktoriumi Stellanu Skarsgårdu. Apie savo personažą aktorius pasakoja taip: „Ščerbina sovietinėje sistemoje pragyveno visą gyvenimą, sistema jį ir suformavo. Socializmo išeities taškas buvo visai padorus: pasaulis turi būti geras visiems. Tačiau tai tik teorija, praktiškai viso to nebuvo. Katastrofos akimirką Ščerbina gina sistemą, bet laikui bėgant pradeda suprasti, kad būtent ji ir yra priežastis. Tai jį sulaužo, bet Ščerbina ir toliau lieka poste. Aš manau, iš dalies tam, kad kažkaip atpirktų savo kaltę. Jis sutinka Valerijų Legasovą, iš kurio daug išmoks, – juos sujungs netikėta draugystė.“ Iš Legasovo Ščerbina sužino, kad visi, dirbę elektrinėje, po penkerių metų mirs. Tai – lūžio momentas. Tikrasis Ščerbina mirė po ketverių metų – 1990-ųjų rugpjūtį. Pasak aktoriaus, serialas toks paveikus dėl savo vizualumo: „Kai pagalvoji, kad rodomi įvykiai yra autentiški, kad drabužiai, automobiliai, namai atrodo taip, kaip tada, tampa labai emocionalu.“

 

http://wyborcza.pl/7,90535,24746793,czarnobyl-historia-straszniejsza-niz-horror.html

 

2. Jarekas Szubrychtas „Gazeta Wyborcza“ išspausdintame tekste „Kodėl „Černobylis“ nugalėjo „Sostų karus“? Apie aplaidumo ir melo piramidę, ant kurios pastatyta Sovietų Sąjunga“ klausia, kam turėtų rūpėti serialas apie atominę elektrinę ir ką tai, kad HBO serialas „Černobylis“ žiūrovų vertinamas geriau už „Sostų karus“, sako apie serialą ir apie mus. Jis pažymi, kad nebuvo jokios agresyvios ir brangios „Černobylio“ reklaminės kampanijos, bet IMDb jis jau vertinamas geriau už kitus populiarius serialus. Szubrychtas bando rasti atsakymą, apžvelgdamas ankstesnius „Černobylio“ kūrėjų darbus, ir pabrėžia, kad pirmiausia jie puikūs televizijos amatininkai, ypač režisierius Johanas Renckas, anksčiau kūręs ne tik populiarius serialus („Breaking Bad“, „Vikingai“, „Bloodline“), bet ir vaizdo klipus (Davido Bowie, Beyoncé ir Madonnos). Matyt, jam turėtume būti dėkingi už tokį įtaigų ryšį tarp siaubo filmo vertų vaizdų ir tokios pat nerimą žadinančios gražios muzikos, jis puikiai dirba su aktoriais, bet to neužtenka. Pasak Szubrychto, yra daug taip pat gerai parašytų, suvaidintų ir nufilmuotų serialų, tačiau jie netraukia žiūrovų. Jo manymu, „Černobylio“ sėkmė pirmiausia susijusi su tuo, kad jis atsirado tinkamu momentu, nes nelabai turime kuo džiaugtis.

 

Pasak Szubrychto, didžiausias serialo privalumas ir jo esmė yra pasakojimas apie aplaidumo ir melo piramidę, ant kurios pastatyta Sovietų Sąjunga ir kuri galų gale, taip pat ir dėl Černobylio katastrofos, palaidojo SSRS. Jis sako, kad serialo personažai apsimetinėja, nes nepatogi tiesa gali sunaikinti karjerą, kelti grėsmę ją sakančiojo gyvybei, sugriauti kortų namelį: „Tad geriau meluoti, nepaisant pasekmių, nustumti atsakomybę kitiems, nepriimti sprendimų. Jei užmerksi akis, problemų nematysi. Tokia ir buvo realaus socializmo kasdienybė. Jei prie viso to dar pridėsi dezinformacijos ir propagandos aparatą, kuris palaikė mases palaiminto nežinojimo būsenos, bei teroro aparatą, kuris rūpinosi, kad kam nors nekiltų noras išeiti iš rikiuotės, gausime tobulai disfunkcinę valstybę, skatinančią savo (ir kitų) apokalipsę. Skamba pažįstamai? Kvėpuojame smogu, sausros keičia potvynius, mokslininkai skambina varpais, bet tie, kurie turėtų pulti mūsų gelbėti, apsimeta, kad nieko nevyksta. Kokios dar klimato permainos? Globalus atšilimas?“

 

Szubrychtas pastebi, kad populiarių serialų sąraše – ne vienas dokumentinis pasakojimas apie Žemę ir gamtą. Jis mano, kad tai neatsitiktinai: „Bandome suprasti mus supantį pasaulį ir pamatyti kryptį, kuria jis juda, atrasti tame savo vietą. Kol kas tai darome nepajudėdami nuo sofos priešais televizorių. Tačiau ši popkultūrinė refleksija apie pasaulį, balansuojantį ties bedugne, vis dėlto geriau, net kaip pabudimas iš dar vieno pabėgimo į neegzistuojančius pasaulius. Kyla klausimas, ką daryti su tuo nauju žinojimu, net jei žvilgsnio gale nematyti laimingos pabaigos. Nors iki šiol sunku suskaičiuoti Černobylio avarijos pasekmes, per stebuklą pavyko išvengti katastrofos, galėjusios nusinešti milijonų Europos gyventojų gyvybes. Ko gero, dabar neverta laukti iki paskutinės akimirkos, nes gali taip atsitikti, kad nebus kam apie tai sukurti serialo.“

 

http://wyborcza.pl/7,101707,24823295,dlaczego-czarnobyl-pokonal-gre-o-tron-o-piramidzie-zaniedban.html

 

3. Tinklalapis „meduza.io“ pažymi, kad su kiekviena „Černobylio“ serija žiūrovams kyla vis daugiau klausimų ir todėl pateikia šaltinių, kuriuose galima rasti atsakymą į juos visus, sąrašą. Dalis šaltinių – anglų kalba, taip pat pateikiamos nuorodos į serialo recenzijas JAV ir britų leidiniuose, į rašytojos Svetlanos Aleksejevič tekstuose užfiksuotus Pripetės gyventojų ir Legasovo dukters prisiminimus, dokumentinių filmų, kuriuose prisiminimais dalijasi serialo veikėjų prototipai, likvidatoriai, fragmentus, knygas ir tekstus apie katastrofą. Taip pat straipsnyje pateikiamos nuorodos į narų, nėrusių į radioaktyvų vandenį, šachtininkų prisiminimus.

 

Tinklalapis rekomenduoja scenaristo Craigo Mazino pasakojimus „Youtube“ kanale „The Chernobyl Podcast“ apie tai, kaip buvo kuriama kiekviena „Černobylio“ serija. Jis daug kalba apie filmavimą, autentiškos aplinkos paieškas („Tai pagarbos ženklas įvykių dalyviams“), apie sovietų žmogaus psichologiją, kuri jį nuolat stebina („Jie iš tikrųjų tiesiog sėdo į autobusus ir išvažiavo? Niekas nesipiktino ir nepuolė skambinti advokatams?“).

 

„Meduza.io“ pažymi, kad „Černobylis“ giriamas ne tik už scenarijų, bet ir už tikrovišką realijų vaizdavimą. Pažįstantys sovietų buitį ir estetiką žiūrovai stebisi, kad dailininkams statytojams pavyko tiksliai atkurti beveik viską – drabužius, interjerus, detales. Minima, kad filmuota Lietuvoje, taip pat ir Visagino atominėje elektrinėje, Ukrainoje. Dailininkai pasakoja, kad drabužių ir baldų ieškojo sendaikčių turguje.

 

Daug dėmesio tekste skirta Valerijui Legasovui. Pasak chemiko Ivano Sorokino, „jis nebuvo didvyris, savarankiškai uždengęs ambrazūrą savo kūnu, norėjęs išgelbėti kitus žmogus. Taip atsitiko, kad būtent jis atsidūrė toje sovietų mokslo grandinės vietoje, kai žmogus pakankamai svarbus, kad pasisakytų priešais vyriausybę kaip ekspertas, bet kartu ne toks svarbus, kad mokėtų išvengti ne pačių maloniausių pokalbių.“

 

Prieš nusižudydamas Legasovas tikrai įrašė į magnetofoną savo monologus, bet iššifruotuose jų tekstuose nėra frazės iš pirmosios „Černobylio“ serijos pradžios: „Kokia melo kaina? Mes nepainiojome melo su tiesa, tačiau jei pakankamai ilgai klausysimės melo, visai prarasime gebėjimą mokėti atpažinti tiesą.“ Tikrojo Legasovo biografija skiriasi nuo serialo mokslininko. Jis turėjo šeimą, kuri seriale nerodoma, apie avariją sužinojo ne iš naktinio skambučio, o iš pranešimo partiniame susirinkime, jis nebuvo reaktorių specialistas. Tačiau padėtis elektrinėje Legasovą šokiravo: „Elektrinėje toks nepasirengimas, sumaištis, tokia baimė. Kaip 1941-aisiais, tik dar blogesnis variantas. Su tuo pačiu Brestu, tuo pačiu didvyriškumu, tokia pat neviltimi, tokiu pat nepasirengimu...“

 

„Meduza.io“ pateikia ir Černobylio elektrinės vyriausiojo inžinieriaus Anatolijaus Diatlovo, kuris laikomas vienu iš avarijos kaltininkų, versiją. Diatlovas buvo nuteistas dešimčiai metų kalėti, nepaisant spindulinės ligos, ir 1995 m. mirė nuo infarkto. Diatlovas niekad nepripažino savo kaltės ir parašė savo įvykių versiją knygoje „Černobylis. Kaip tai buvo“. Jo manymu, kaltas buvo elektrinės reaktorius.

 

https://meduza.io/feature/2019/05/26/chto-pochitat-pro-chernobyl-vospominaniya-likvidatorov-zapisi-legasova-podkast-stsenaristov-seriala-hbo

 

4. Dienraščio „Novaja gazeta“ apžvalgininkė Anna Narinskaja tekstą „Jų pajustas Černobylis. Amerikiečiai sukūrė serialą, kurį turėjome nufilmuoti mes“ pradeda taip: „Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris 1986 m. balandžio pabaigoje buvo sąmoningo amžiaus ir neprisimintų tų dienų. Šių prisiminimų esmę (kalbu, žinoma, apie tuos, kurie buvo toli nuo tragedijos vietos) galima suformuluoti taip: „Kaip mums buvo meluojama.“

 

Narinskaja prisimena Aleksandro Mindadzės filmą „Šeštadienį“ („V subbotu“, 2011), kuris buvo skirtas moraliniam pasirinkimui – tylėti ar netylėti. Priešais jį atsidūrė žmonės, žinoję, kas įvyko. Narinskaja rašo, kad seriale „Černobylis“ rodoma, kaip sovietinės biurokratijos nežmoniškumas ir dar baisesnė stichijos grėsmė atsitraukia nuo to, „kas žmogiška“. Ji prisimena, kad scenaristas Craigas Mazinas yra sakęs, jog svarbiausias jo šaltinis buvo Svetlanos Aleksejevič „Černobylio malda“ ir mano, kad jis tikrai seka knygos pėdsakais – įsižiūri į veidus ir likimus tų, kurie ten buvo, kovojo, tapo auka ir paaukojo save. Narinskaja mano, kad toks projektas apie tragediją turėjo būti sukurtas Rusijoje, bet jį sukūrė užsieniečiai.

 

Narinskaja rašo: „Savaime suprantama, „Černobylis“ suteikia medžiagos paprastai kiekvieną filmą „apie mus“ lydinčioms diskusijoms. Esą, viskas ne taip, iškraipyta ir chaltūra. Nors priežasčių diskutuoti daug mažiau nei paprastai. Filmuojama buvo Lietuvoje, Ignalinos rajone, elektrinėje, pastatytoje 9-ojo dešimtmečio pradžioje ir laikytoje Černobylio „antrininke“. Rekvizitu užsiėmė lietuviai, matyt, todėl filme autentiškos buities detalės – nuo apmušalų spalvų iki šukuosenų ir tikrų sovietinių laikraščių kadre, o ne amerikiečių kinui „apie rusus“ įprasta abrakadabra. Yra ir neatitikimų, pavyzdžiui, ugniagesių ir kai kurių kariškių uniformos iš ankstesnių nei įvykiai laikų, o į Kremliaus dekoracijas perkeltas Iljos Repino paveikslas, vaizduojantis sūnų žudantį Ivaną Rūstųjį, įtempti herojų pokalbiai vyksta išprotėjusio caro fone. Bet tai nepadaro „Černobylio“ melagingo.“

 

Pasak Narinskajos, kino kritikė Tatjana Alešičeva tiksliai pasakė, kad „Černobylio“ autoriai kūrė ne tikslią rekonstrukciją, o mitą: „Jie kūrė ne mitą apie branduolinės valstybės, neprižiūrėjusios jėgos, kurią laikė pažabota, ir melavusios apie tai, kas įvyko, žlugimą. Tai istorija apie žygdarbį, solidarumą ir apie tai, kad kiekviename, net tame, kuris buvo vadinamas apparatchik, yra Dievo kibirkštis.“ Ir pasikartosiu, tai nufilmavome ne mes.“ https://www.novayagazeta.ru/articles/2019/05/23/80622-chernobyl-dannyy-im-v-oschuschenie

 

Parengė Kora Ročkienė

Kadras iš filmo „Černobylis“
Kadras iš filmo „Černobylis“
Kadras iš filmo „Černobylis“
Kadras iš filmo „Černobylis“
Kadras iš filmo „Černobylis“
Kadras iš filmo „Černobylis“
Kadras iš filmo „Černobylis“
Kadras iš filmo „Černobylis“
Kadras iš filmo „Černobylis“
Kadras iš filmo „Černobylis“