Seksas, melas ir literatūra

Šiuolaikiniame prancūzų kine Olivier Assayaso vieta išskirtinė – jo nelaiko savu nei autorinio kino, nei pagrindinės krypties kūrėjai. Tačiaus Assayasas puikiai jaučiasi kurdamas ir autorinius, ir labiau masiniam žiūrovui skirtus filmus. Subrandintas 1968-ųjų dvasios (nors buvo per jaunas, kad dalyvautų revoliucijos įvykiuose), jis iš tam tikros distancijos vertina gėlių vaikų idealizmą, kritiškai žiūri į globalizaciją, bet sugeba flirtuoti su Holivudu. Assayaso filmus rodo didžiausi festivaliai, bet jų apdovanojimais režisierius pasigirti negali. Ko gero, jis menkiausiai suprastas, bet kartu vienas populiariausių Europos kino autorių. Matyt, taip yra todėl, kad savo filmais jis rašo kartos biografiją. Prieš tapdamas scenaristu ir režisieriumi Assayasas buvo kino kritikas. Gal todėl jo filmai intelektualūs, tankūs ir konceptualūs.

Lietuvoje rodytas ne vienas Assayaso filmas, tarp jų „Zils Marijos debesys“ (2014), „Karlosas Šakalas“ (2010), „Vasaros valandos“ (2008). Nuo penktadienio kino teatruose galima pasižiūrėti naujausią režisieriaus filmą „Dvilypiai gyvenimai“ („Doubles Vies“, Prancūzija, 2019). Tai žvilgsnis į Paryžiaus intelektualus, rašytojus, leidėjus, aktorius bei politikus ir kartu pasakojimas apie krizę, savo vertės pojūčio praradimą ir apsimetinėjimą kažkuo kitu. Assayasas filme grįžta prie gana primirštos kino „prancūziškumo“ idėjos, todėl „Dvilypiuose gyvenimuose“ daug kalbama, diskutuojama. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Juliette Binoche, Guillaume’as Canet, Vincent’as Macaigne’as, Nora Hamzawi, Christa Theret, Pascalis Greggory. Pateikiame Annos Tatarskos pokalbio su režisieriumi fragmentus.

Jūsų herojai mezga romanus, eksperimentuoja, žeidžia, meluoja, bet Jūs niekad nevertinate jų elgesio, tik stebite iš labai arti.

Galima į tai pažvelgti iš skirtingų pusių. Šiuo atveju tai, ko gero, labai „prancūziškas“ požiūris. Arba, tiksliau, požiūris, kurį daug metų išpažįsta prancūzų kinas, nes tai daugiau kalba apie kino kultūrą. Mūsų kultūra leidžia iš atstumo traktuoti temas, kurios kitose kultūrose gal būtų vertinamos kaip kontroversiškos. Pavyzdžiui, vyro ar žmonos neištikimybė. Mūsų šalyje galima kurti tokius filmus, kurie daugelyje kitų šalių būtų neįmanomi, jiems neatsirastų pinigų, investuotojų, platintojų. Mūsų kine galima kalbėti apie viską. Nėra nieko pernelyg subtilaus, juo labiau tabu temų. Nieko panašaus neegzistuoja. Prancūzų kinas – tai laisvės sinonimas. Mūsų sistema remia tokį požiūrį ir stipriai tiki autorinio žvilgsnio galia.

Viena iš Jūsų filmo temų yra masinės kultūros naikinama „autorių“ kultūra.

Kai kūriau šį filmą, jaučiau, kad ėmiausi temos, kuri turi rūpėti mums visiems. Ji apie tai, kaip mums sekasi dorotis su besikeičiančiu pasauliu. Akivaizdu, kad esame centre skaitmeninės revoliucijos, kuri radikaliai keičia mūsų gyvenimą kiekvieną dieną. Vieniems tai į gera, kitiems – į bloga. Tai nėra elito problema. Ji paliečia visus, kad ir kokį darbą dirbtume. Filme pasirinkau leidybos rinką ir skaitymo kultūrą kaip pavyzdį srities, išgyvenančios evoliuciją. Ji lyg lakmuso popieriukas.

Bet šie apmąstymai būtų visai adekvatūs, jei veiksmas rutuliotųsi tarp draudimo agentų. Nors tada tam tikros permainų pasekmės būtų daug agresyvesnės. Pasirinkau sau artimesnę sritį. Iš pradžių gali pasirodyti, kad tai tolimas pasaulis, bet jis greit tampa labai konkretus, nes jame gyvena emocingi ir subjektyvūs žmonės.

Lenkams leidybos sritis gali pasirodyti išskirtinai uždara. Nacionalinės bibliotekos ataskaitos duomenimis, mūsų šalyje 37 procentai apklaustųjų per metus perskaitė vieną knygą.

Prieš kurį laiką filmavau Kuboje. Praleidau ten kelis mėnesius, dariau aktorių atrankas, nes daug vaidmenų turėjo vaidinti kubiečiai. Daugeliu požiūrių tai gana „archajiška“ visuomenė, sulaikyta praeityje, nepaliesta daugelio permainų, kurios Vakaruose jau seniai akivaizdžios. Kai renkuosi aktorius, mėgstu kalbėtis su žmonėmis, jų pažinimas – kūrybos proceso dalis. Kandidatų į vaidmenį klausinėjau apie mėgstamą poilsio būdą ir devyni iš dešimties atsakymų buvo „skaitau“. Man tai padarė didžiulį įspūdį ir suintrigavo. Kai kalbuosi su prancūzų aktoriais, niekas taip jau nesako. Tai net juokinga turint omenyje, kaip mus mato pasaulis.

Galvodamas apie kubiečius svarsčiau, ar tai nėra koketavimas, bet manau, kad ne. Tie jauni žmonės iš tikrųjų skaito! Žinoma, tai visuotinai neprieinamo interneto ir daugybės pramogų trūkumo „nuopelnas“. Man tai padarė didelį įspūdį, nes suvokiau, kad dar visai neseniai pasaulis atrodė visiškai kitaip. Vienos kartos gyvenimo erdvėje tam tikri dalykai, kurie kadaise atrodė amžini, visiškai išnyko.

Nesikeičia tik viena: visada apsimetame tokiais, kokie nesame. „Dvilypiuose gyvenimuose“ vienas herojų pakeičia žiūrėto filmo pavadinimą – iš „Žvaigždžių karų“ į Haneke’s „Baltą kaspiną“.

Žinoma, ši situacija filme – pokštas, bet ji turi gilias tiesos šaknis. Kaip ir kiekviena fikcija. Pats panašiai elgiuosi. Kiekvienas mano filmas – tai paspalvinta manosios tikrovės versija. Perkuriu tikrovę ir darau ją įdomesnę. Žaidžiu su ja, taisau. „Dvilypių gyvenimų“ atveju šis taisymas rėmėsi konvencijų atpalaidavimu, komedinių elementų įsileidimu. Gyvename kultūroje, kurioje žmonės „pasirodo“ lyg socialinių medijų eksponatai, pristato išgalvotą savo pačių versiją, remdamiesi savo vartojimo įpročiais ir jų kokybe. Kiekvienas išradinėja save iš naujo, kurdamas naują, deformuotą versiją internetui. Virtualių antrininkų laikai baigėsi. Tai labai šiuolaikinis reiškinys. Manęs konkrečiai nedomina skaitmeninės medijos, virtuali tikrovė ar technologija per se. Mane domina, kaip visa tai keičia individą. Kelia nerimą, bet kartu ir žavi tai, kas mumyse pasikeitė nuo tada, kai akimirksniu galime susijungti su išoriniu pasauliu. Mūsų gyvenimo patirtis pasikeitė iš esmės.

Parengė Kora Ročkienė