7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Norėjau sukurti trumpą novelę

Louis Garrelis apie „Tobulą vyrą“

Nr. 19 (1298), 2019-05-10
Kinas
Kadras iš filmo „Tobulas vyras“
Kadras iš filmo „Tobulas vyras“

Louis Garrelis – talentingas prancūzų aktorius. 1988-aisiais jis debiutavo savo tėvo Philippe’o Garrelio filmuose, bet tarptautinio pripažinimo sulaukė po 2003 m. pasirodžiusių Bernardo Bertolucci „Svajotojų“. Garrelio, kaip aktoriaus, filmografijoje – per keturiasdešimt filmų. 2008 m. jis debiutavo ir kaip režisierius. Sukūręs kelis trumpametražius filmus, 2015 m. pristatė pilno metražo vaidybinį filmą „Du draugai“ („Les Deux amis“), kurio premjera įvyko Kanų kino festivalyje. 2018 m. San Sebastiano kino festivalio konkursinėje programoje rodytas antrasis filmas „Tobulas vyras“ („L’Homme Fidèle“), kurio scenarijų Garrelis parašė kartu su legendiniu prancūzų scenaristu Jeanu-Claude’u Carrière’u. San Sebastiane filmas apdovanotas už geriausią scenarijų. Nuo penktadienio jis rodomas Lietuvos ekranuose. Pateikiame pokalbį su režisieriumi, pagal apskritojo stalo diskusiją parengtą Mantės Valiūnaitės.

 

Kaip prasidėjo Jūsų bendradarbiavimas su scenaristu Jeanu-Claude’u Carrière’u?

Man labai patinka jo kūriniai ir, tiesą sakant, svajojau dirbti kartu. Atėjau pas jį su savo pirmuoju scenarijumi ir sulaukiau kelių patarimų. Stebėjau jį per pirmo savo filmo „Du draugai“ premjerą Kanuose ir mačiau, kad jis juokiasi. Tada pagalvojau – puiku, jis juokiasi! Pasiūliau dirbti kartu. Atėjau pas jį su dviem naujo filmo idėjomis ir iš jų kartu sukūrėme vieną scenarijų. Mūsų negalima lyginti – jis labai patyręs, aš esu mėgėjas ir kaip režisierius, ir kaip scenaristas. Tačiau jo patirtis ir mano naivumas – geras derinys. Pagrindinis kriterijus buvo išsaugoti humorą.

 

Kuriam geriau sekasi rašyti juokelius?

Na, Carrière’as tikrai puikus! Jis tiksliai žino, ko tikisi auditorija, ir visada geba su tais lūkesčiais žaisti. Kiekvienoje scenoje jis moka sukurti staigmeną. Pavyzdžiui, pirmoji filmo scena: niekas nesitiki, kad veikėjai skirdamiesi reaguos būtent taip.

 

Ar daug kartų perrašėte šią sceną?

Ši scena turėjo būti labai tiksli. Montažo režisierius jau kraustėsi iš proto, nes nuolat ją keičiau. Norėjau nepriekaištingo tikslumo. Pirmą savo filmą pradėjau labai lėtai. Dabar, žiūrėdamas atgal, suprantu, kad pirmoji scena buvo per ilga. Šiame filme norėjau iškart įvesti žiūrovus į temą.

 

Filmas labai tikslus. Ar to ir siekėte – sukurti trumpą ir aštrų pasakojimą?

Būtent. Iš pat pradžių žinojau, kad filmas turi trukti tik truputį daugiau nei valandą. Norėjau sukurti trumpą novelę apie mažą gyvenimo atkarpą. Kartais žiūrėdamas panašias paprastas istorijas supranti, kad kuo keisčiau jos papasakotos, tuo labiau priartėja prie tikrovės ir tampa priimtinos. Jei kuri psichologinį filmą apie įprastą, gyvenimišką situaciją, filmas dažnai ima dusinti. Jame tiesiog per daug realybės.

 

Ar prancūzų Naujosios bangos stilius pasitelktas sąmoningai?

Visai ne. Žmonės dažnai man tai sako, ypač čia, Toronte, bet nesuprantu kodėl. Taip, mano estetika artima François Truffaut kinui, nes būdamas paauglys labai jį mėgau. Gal todėl nesąmoningai kartoju jo kadrų kompozicijas. Tačiau nemanau, kad mano filmas turi daug Naujosios bangos bruožų. Nebent užkadrinio balso naudojimas.

 

Ar iš pat pradžių ketinote vaidinti pagrindinį veikėją?

Taip, iškart žinojau, kad turiu vaidinti pats.

 

Kodėl?

Man patinka filmai, kuriuose vaidina patys režisieriai, pavyzdžiui, Busterio Keatono ar Orsono Welleso. Pačiam vaidinti savo filme daug sudėtingiau, tačiau būtent tai ir maloniausia. Be to, aktoriams lengviau vaidinti mano filmuose, kai pats esu aikštelėje ir kaip aktorius.

 

Kaip vyko aktorių atranka?

Tiesą sakant, nebuvo jokios atrankos. Scenarijų rašiau aktorei Laetitiai Castai. Apie Lily-Rose Depp ėmiau galvoti rašydamas kartu su Jeanu-Claude’u. Net berniuką pažinojau asmeniškai. Man nepatinka atrankos, tad iškart pakviečiau juos. Esu aktorius ir žinau, kad aktoriams labai svarbu, kai režisierius tiesiog duoda scenarijų, be jokių atrankų, – jie iškart kitaip pajaučia vaidmenį.

 

Kodėl būtent Laetitią Castą pasirinkote pagrindiniam vaidmeniui?

Man ji labai patinka. Ji tarsi karalienė. Labai norėjau filmuoti ją atliekančią tokį keistą vaidmenį – paslaptingos, viską žinančios moters. Niekada jos nemačiau vaidinančios ko nors panašaus, todėl buvo įdomu rašant scenarijų įsivaizduoti būtent ją. Kaip ir Depp, kuri tokia spontaniška ir suteikė savo veikėjai daug gyvybės.

 

Ar berniuko linija iškart buvo tokia, kokia ir filme? Tai vienintelis netikroviškas elementas?

Nepritarčiau, kad tai netikroviškas elementas, tačiau šis vaikis iš tiesų ypatingas. Nenorėjau sukurti tradicinio vaiko paveikslo. Ar matėte Jacques’o Doillono filmus? Juose vaikai visuomet įdomūs. Man pasisekė, kad galėjau dirbti su Josephu Engelu, nes jis labai įdomus berniukas. Jis neišreiškia savo emocijų, bet jo stiprūs instinktai. Ir jį sunku suprasti. Jis tampa tarsi viso filmo pasakojotu, o tai man leido žaisti skirtingais žanrais: nuo dramos pereinama į trilerį, o tada – lyg į romantinę komediją. Berniukas tampa pasakotoju, galinčiu keisti filmo kryptį.

 

Dažnai minite senesnius filmus ir semiatės įkvėpimo iš klasikų. Ar manote, kad šiuolaikiniam kinui kažko stinga?

Dabar filmuose labai daug natūralizmo. Kai jo tiek daug, tampa nuobodu. Nors, žinoma, geri režisieriai geba kurti ypatingus filmus, pavyzdžiui, Abdellatifo Kechiche’o „Likimas – mano meilė“ – nuostabus filmas. Man labai patiko Alice Rohrwacher „Laimingasis Ladzaras“. Išėjau po jo ramesnis nei ateidamas į kino teatrą, o tai labai svarbu. Šis filmas – tarsi sapnas, jame nėra jokios agresijos, bet ryški kritinė mintis. Tarsi istoriją pasakotų protinga dvylikos metų mergaitė. Šiuo metu labiau mėgstu filmus, išsiskiriančius savo forma. Gal todėl, kad dabar toks populiarus natūralizmas ir matau tiek daug natūralistiškų filmų, kad pasiilgstu kūrybingesnių.

 

Ką veikiate šiuo metu?

Vaidinu kapitoną Alfredą Dreyfusą Romano Polanskio filme „Aš kaltinu“ („J’accuse“). Taip pat naujame Gretos Gerwig filme „Mažosios moterys“ („Little Women“). Turiu ir naujų idėjų, bet mano paties idėjos vystosi labai lėtai. Nesu itin produktyvus. Nesu François Ozonas, sukuriantis po filmą kiekvienais metais. Labai jam pavyzdžiu!

 

Kaip Jums sekasi dirbti su Polanskiu?

Labai gerai, nes jis neįtikėtinai tikslus! Visada tiksliai žino, ko nori. Esu didelis Polanskio gerbėjas ir stebiu viską, ką jis daro aikštelėje.

 

Galite pavogti iš jo idėjų.

Mes visi nuolat vagiame vieni iš kitų! Nuolatos semiuosi idėjų iš kitų.

Kadras iš filmo „Tobulas vyras“
Kadras iš filmo „Tobulas vyras“
Kadras iš filmo „Tobulas vyras“
Kadras iš filmo „Tobulas vyras“