Bipolinė vasara

„Kino pavasaris“ vėl žadina ne tik siekiančią atbusti gamtą, bet ir gero kino mėgėjus. Dviem savaitėms kinomanai „užsidaro” salėse ir žiūri nekomercinio kino kūrinius. Festivalio metu pristatoma daugiau kaip du šimtai filmų, tad šitoks didžiulis kino vartojimas kelia esminį klausimą – ką gi iš tiesų verta pamatyti? Neabejotinai šiame „Kino pavasaryje“ sužibėjo jaunosios lietuvių kino kūrėjos Marijos Kavtaradzės juosta „Išgyventi vasarą“. Kino kritikai šį filmą pasitiko itin palankiai ir privertė žiūrovus ilgametražio režisierės debiuto laukti dar labiau. Neseniai vykusiame Talino kino festivalyje „Išgyventi vasarą“ buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu.

Iš pirmo žvilgsnio siužetas nepažymi gausia įvykių seka: jauna psichologijos studentė Indrė (Indrė Patkauskaitė) gauna užduotį nuvežti du pacientus – Paulių (Paulius Markevičius) ir Justę (Gelminė Glemžaitė) – iš Vilniaus psichikos sveikatos centro į Palangos kliniką, kurioje jie toliau galės tęsti gydymą. Pauliui diagnozuota maniakinė depresija (arba tiksliau – bipolinis afektinis sutrikimas), kuris verčia jaunuolį skirtingų metu patirti tik dvi emocijas – nevaldomą euforiją arba gilią depresiją, tad filmo personažas kelia esminį klausimą: o kas vyksta „per vidurį”? Dueto kelionę papildo jauna mergina Justė, mėginusi įvykdyti savižudybę. Bene kiekvieno patirta kelionė iš Vilniaus į Palangą filmo veikėjams tampa lemtingu, viską keičiančiu įvykiu. Filmas konceptualiai įsirašo į kelio filmo žanrą, kuriam būdinga veikėjo transformacija kelionės metu ar egzistencinių klausimų svarstymai. Būtent tai pasirodo Kavtaradzės kino tekste: „Išgyventi vasarą“ kelionė pažįstama daugeliui – sustojimai pakelės degalinėse, nejaukūs pokalbiai su nepažįstamaisiais ir mėgiamos dainos, netikėtai išgirstos per radiją. Tačiau filmo personažams ji kitokia. Patirta kelionė ne tik suartina Indrę, Paulių bei Justę, bet ir suteikia galimybę išsakyti giliai viduje užslėptus jausmus bei atrasti kelią pasveikimo link.

Filmo tema tampa nuo depresijos kenčiančių asmenų gyvenimas, kuris būtent tuo išsiskiria iš kitų lietuviškų filmų. Tačiau ne Kavtaradzė pirmoji išdrįso paliesti šią temą. Ronaldo Buožio ir Roko Darulio dokumentinis filmas „Rūta“ (2018) kuria niekam nematytą ir pažeidžiamą garsios lietuvių sportininkės portretą, kuriame pati herojė artikuliuoja depresijos poveikį savo karjerai. 2016 m. Andriaus Blaževičiaus sukurtas filmas „Šventasis“ panašiai vaizduoja krizę išgyvenantį veikėją Vytą (Marius Repšys), kurį susiklosčiusios pasekmės stumia į depresiją. Tačiau esminis skirtumas tarp šių minėtų pavyzdžių ir Kavtaradzės filmo yra fokusuotė. Psichines problemas paliečiančių filmų Lietuvoje yra, tačiau dažniau ši tema likdavo fone ar paribyje, tad „Išgyventi vasarą“ pateikia ne fragmentišką šios temos pasakojimą, bet konceptualiai koncentruotą istoriją. Atvirai pasisakydama šia tema režisierė žvilgsnį sutelkia į žmogų, jo potyrius bei kovą su pačiu savimi, tuo filmas yra unikalus lietuviško kino kontekste.

„Išgyventi vasarą“

Iš pirmo žvilgsnio filmo siužetas gali pasirodyti nedinamiškas, tačiau dėmesį prikausto veikėjų figūros. Neabejotinai galima pagirti jaunosios kartos aktorius Paulių Markevičių, Gelminę Glemžaitę ir Indrę Patkauskaitę, kurie savo natūralumu leidžia žiūrovui visapusiškai įsijausti į kiekvieno personažo situaciją. Asmeniškai mane sudomino personažų nuotaikų kaitos, reakcijos bei dėmesingumas kiekvienai detalei, tad dar vienas šios juostos išskirtinumas yra aktorių vaidyba, priverčianti žiūrovą jaustis šiek tiek „bipoliniu“ – vieną minutę juoktis iš Pauliaus pokštų, tačiau kitą – jausti jo skausmą bei liūdesį. Veikėjų dialogai leidžia atpažinti kasdienybę ir suteikia veiksmui subtilaus grotesko ar ironijos.

Pavadinime įrašomas žodis „vasara“ kuria dvejopą reikšmę: vieną vertus, leidžia žiūrovui pasimėgauti iš ekrano pulsuojančiu vasaros vėju, gaiviu lietumi ar jūra, bet kartu tampa ir nenuspėjamo oro simboliu – šviečiančią saulę keičia debesys ar lietus. Šis vizualus žaismas tampa veikėjų psichinės būklės atspindžiu. Vasara neva suteikia veikėjams siekiamos harmonijos ar pilnatvės pojūčius, tačiau jų neleidžia palaikyti besikeičiantys orai. Be to, pavadinime naudojamas daiktavardis „vasara“ apeliuoja į Vilniaus psichikos sveikatos centrą, įsikūrusį Vasaros gatvėje. Paradoksaliai Justė ir Paulius yra perkeliami į Palangą, į Lietuvos kurorto sostinę ar į kitą „Vasaros gatvę”.

Garso takelis papildo ekrane vaizduojamą reikšmių tinklą. Skambančios grupės „Hiperbolė“ dainos nusidažo kitokiomis spalvomis. Daugumai puikiai pažįstamų dainų tekstai įgauna naują prasmę bei atspindi vidines veikėjų būsenas. Kavinėje Pauliaus atliekama „Aš dar dainuosiu“ kalba apie viltį ir tikėjimą ateitimi: „Aš dar dainuosiu/ Nes mano krūtinėj/ Kaupiasi dainos/ Tarytum debesys“. Garsas ir vaizdas čia sukuria intermedialų dialogą, kuris neįkyriai ryškina vaizduojamos temos problematiką. Galima spręsti, kad „Hiperbolės“ kūrybos panaudojimas filme neatsitiktinis. Hiperbolė, kaip tam tikrų savybių padidinimas, tampa dar viena Pauliaus emocinės raiškos metafora: nuolat nesusikertančios džiaugsmo ir liūdesio tiesės, neleidžiančios veikėjui patirti tarpinio būvio.

Bene daugiausiai klaustukų palieka filmo pabaiga, kuri tarsi paneigia esminės transliuojamos žinutės mintį. Visą laiką steigtas vilties jausmas ar naujos pradžios galimybė gale visiškai apverčiami Pauliaus savižudybe. Suprantama, kad autorius visuomet turi išteisinti savo personažą, tačiau pastarojo mirtis atrodo lengviausias išeities taškas. Režisierė postuluoja mintį, kad susidoroti su tokio pobūdžio liga yra sunkus uždavinys, akcentuojama svarba nesigėdyti patiriamo skausmo, tačiau paskutinysis taškas ant „i“ suglumina. Be jokios abejonės, filmas kalba apie tai, kad sirgti depresija yra sunku, tačiau pabaiga savotiškai nugesina lauktą viltį. Iš kitos pusės, dirbtinis Justės šypsnis gale filmo kalba, kad išsikapstyti įmanoma, tereikia atrasti būdą kaip tai padaryti (net jei jis ir atrodo absurdiškas).

„Išgyventi vasarą“ – verta dėmesio juosta. Šis filmas – tai dar vienas būdas paskatinti visuomenę kalbėti jautriomis ar nepatogiomis temomis, o sprendžiant iš naujosios Tomo Vaisetos monografijos „Vasarnamis“ pasirodymo, kalbėjimas psichinių sutrikimų ar depresijos tema mums reikalingas bei svarbus. Manyčiau, kad ilgametražis Marijos Kavtaradzės debiutas tikrai pavykęs ir net gi atverčiantis naują puslapį ne tik Lietuvos kine, bet ir socialinio priimtinumo srityje.