Berlynas, lokiai ir sinonimai

69-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis buvo paskutinis, kai šiai kino šventei vadovavo Dieteris Kosslickas. Vienoje iš savo kalbų festivalio direktorius kalbėjo apie tai, kad per 18 darbo metų jam ir jo komandai svarbiausia buvo skatinti aistrą kinui. Pasak Kosslicko, kino kultūra bus gyvybinga tol, kol egzistuos kino teatrai, kurie suteiks bendro žiūrėjimo patirtį, ir tol, kol kino festivaliai suteiks galimybę pamatyti tai, kas yra visuomenės paraštėse. Galiu įžvelgti kelias tendencijas, padedančias festivaliui siekti šio tikslo.

Šiais metais Berlinalė pasižymėjo gausiu moterų režisierių dalyvavimu. Septyni iš šešiolikos oficialios konkursinės programos filmų yra režisuoti moterų. Apimant visas festivalio sekcijas skaičiai dar didesni – 63 procentai režisierių moterų ir 36 procentai vyrų. Per visus festivalio gyvavimo metus tai didžiausias moterų kūrėjų dalyvavimo procentas. Berlinalės vadovai taip pat prisijungė prie Kanų ir Venecijos festivalių, vasario 9 d. pasirašydami lyčių lygybės chartiją, kuri praėjusiais metais buvo inicijuota Prancūzijos organizacijos „5050x2020“. Svarbu pabrėžti, kad šia sutartimi nėra įvedamos privalomos kvotos, o pasisakoma už tai, kad būtų siekiama lyčių lygybės tarp aukščiausios festivalio vadovybės bei skatinamas skaidrumas atrenkant filmus. Kosslicką birželį pakeis Mariete Rissenbeek, įmonės „German film“ vykdomoji direktorė, bei Carlo Chatrianas, Lokarno kino festivalio vadovas. Lieka tikėtis, kad paskelbti siekiai niekada netaps nepaslankiomis normomis. Kita vertus, kova dėl dėmesio moterų režisierių filmams yra sveikintina ir norisi tikėti, kad dėl to festivalio gerbėjai nenukentės.

Šiemet festivalis išsiskyrė ir filmų, pristatomų kaip tikros istorijos ir deklaruojančių atsakomybę vaizduojamiems subjektams, gausa.

Dalis kino kūrėjų spaudos konferencijose tvirtino, kad prieš kurdami savo vaidybinius filmus ilgai rinko medžiagą, ėmė interviu ar net svarstė apie galimybę kurti dokumentinį filmą. Tai minėjo François Ozonas („Ačiū Dievui“), Jayro Bustamante („Drebulys“) ir Nora Finscheidt („Sistemos laužytoja“). Kai kurie režisieriai nepabijojo pasikviesti pagrindinių personažų prototipų į filmavimo aikštelę ir leido jiems dalyvauti kuriant filmą. Izraelietis Guy Nattivas, atkurdamas neonacio Bryono Widnerio transformaciją, skatino aktoriaus Jamie Bello ir buvusio rasisto („Skin“) bendravimą. Serbų režisierius Miroslavas Terzićius ne tik pasikvietė Drinką Radonjić, kuri daugiau nei dvidešimt metų netikėjo valdžios institucijomis ir nesiliovė ieškoti savo „mirusio“ sūnaus, bet ir naudojosi šios moters daiktais kaip filmavimo rekvizitais („Stiches“). Taigi kino kūrėjai, kalbėdami apie tai, kas dabar sukelia skausmą, nepamiršta, kad tokių pasakojimų šaltinis – realūs žmonės.

Vis dėlto, turint omeny festivalio siekį skatinti aistrą kinui, kai kurie pagrindinio konkurso žiuri (sudaryto iš Justino Chango, Sandros Hüller, Sebastiáno Lelio, Rajendro Roy, Trudie Styler ir komisijos pirmininkės Juliette Binoche) sprendimai atrodo sunkiai suprantami. Šeštadienį buvo įteikti Berlinalės apdovanojimai ir „Auksinis lokys“ atiteko režisieriui Nadavui Lapidui už filmą „Sinonimai“ („Synonymes“), kuris buvo mano Berlinalės stipriai kartus finalas.

„Sinonimai“

Pagrindinis „Sinonimų“ personažas, Izraelio valstybės pilietis Jaovas, persikelia į Paryžių ir bando atsisakyti savo žydiškų šaknų, siekdamas „tapti“ prancūzu. Filmas prasideda nesusietų įvykių virtine, po kurios Jaovas lieka nuogas apleistame bute ir bandydamas sušilti užmiega vonioje po karšto vandens srove. Ryte paklydėlį atranda Emilis ir Karolina, jauni Paryžiaus buržua, gyvenantys aukštu žemiau. Pora sušildo Joavą, duoda jam drabužių, pinigų ir telefoną. Taip Jaovas „atgimsta“ savo prancūziškoje reinkarnacijoje. Filmas vis skyla į fragmentus, todėl atrodo, kad žinai ne visą informaciją, ir vis kyla klausimų, kodėl personažas emigravo, kaip atsidūrė apleistame bute, kodėl Emilis ir Karolina taip gausiai apdovanoja ką tik sutiktą nepažįstamąjį. Filmas nepateikia jokių atsakymų, nes nėra aiškios siužeto linijos. Žiūrovui lieka tik ignoruoti savo smalsumą.

Nors filmas neatsako į daug klausimų, pagrindinė „žinia“ akivaizdi ir pakartota daug kartų. Tai tapatybės paieškos šiame amžiuje. Kūrėjai pasineria į dialektinį žaidimą rodydami įtampą tarp senojo identiteto atsisakymo ir naujo „savęs“ atradimo. Emilis padovanoja Jaovui garstyčių spalvos paltą, kurį šis vilki visą laiką, o nusimeta tik tada, kai išsirango iš visų drabužių. Imigrantas yra buvęs karininkas, tad nepaisant, kad paltas paryžietiškas, vilki jį kaip kasdienę uniformą. Taip režisierius siekia pabrėžti niekur nepradingusį užgniaužtos personažo militarizmo kultūros grūdą. Jaovas su kareivišku muštru mokosi ir naujos kalbos – beria sinonimiškus būdvardžius, lyg šaudydamas iš automatinio ginklo. Norėdamas apibūdinti savo buvusią tėvynę jis pasirenka epitetus „vulgari, žalinga, bjauri, nešvanki“. Tokie protrūkiai kartu su keliais prisiminimais apie karinę tarnybą leidžia apčiuopti praeities psichologinę traumą, tačiau režisierius, užuot analizavęs, pasirenka paviršutinišką kartotę.

Vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad „Sinonimuose“ yra scenų, kurios įdomios kaip savarankiški epizodai. Pavyzdžiui, ieškodamas uždarbio Jaovas sutinka dalyvauti fotosesijoje, kurią rengia perversiškas fotografas. Šis paprašo jo išsirengus nuogai atsigulti ant nugaros, įsikišti pirštą į išangę ir rėkti hebrajiškai nešvankius žodžius. Jaovas iš pradžių nesutinka prisiminti kalbos, su kuria bando susvetimėti, tačiau ilgainiui pasiduoda spaudimui. Netikėtai tarp rėkiamų įvairių lytinių organų pavadinimų pasigirsta ir žydo noras bėgti iš šios vis dar svetimos šalies (lyg būtų ištarta tai, kas ilgą laiką buvo užgniaužiama). Susikištas pirštas liudija Jaovo buvimą Prancūzijoje kaip prievartą prieš patį save. Filmo pabaigoje Jaovas siekdamas Prancūzijos pilietybės dalyvauja kvalifikaciniuose kursuose, kurių dalyviai į tokius klausimus kaip „ar Prancūzijos Respublikoje yra žodžio laisvė?“ turi nemąstydami atsakyti „tiesa“ arba „melas“. Taigi Jaovas atsisakydamas vienos tautos rėmų atsiduria kitokiame lauke, tačiau lygiai taip pat patiria kontrolę. Deja, šios ir panašios scenos struktūriškai siejasi tik kaip prastai savo funkciją atliekantys sinonimai ir tai kelia bene didžiausią nusivylimą.

Lapidas siekia trinti ribą tarp skirtingų šalių nacionalizmo, tačiau įsitraukęs į žaidimą „pasakyk kitaip“ nebefiksuoja, kas jau buvo pasakyta ir ar tikrai kiekvieną kartą pasakoma „kitaip“. Filmo pabaigoje Jaovas taip ir liekia tarpinėje tapatybėje, o meilės trikampis, užsimezgęs su Emiliu ir Karolina, lieka neišrištas. Pamirštama, kad dialektikoje iš tezės ir antitezės konflikto atsiranda nauja, geresnė tezė. Kitaip sakant, Jaovas turėjo visas galimybes kurti naują tapatybę, kuri yra „tarp“, nepagrįsta jokios tautos idėja, ir nejausti kančios būdamas savimi. Filme rodoma tik nacionalizmo žala, bet neparodoma kita jo pusė, kuriai esant galėtų sugyventi patriotizmas ir atvirumas pasauliui.

„Dievas egzistuoja, jo vardas Petrunija“

Atrodo, kad Berlinalės žiuri susižavėjo „Sinonimų“ forma, tačiau nusprendė nekreipti dėmesio į banalius filmo turinio pasikartojimus. Nenorėčiau sakyti, kad žiuri turi pataikauti žiūrovams, tačiau vis dėlto norėtųsi, kad „Auksinio lokio“ apdovanojimas būtų skirtas tokiems kūriniams, kurie nepamiršta nei formos, nei turinio. Tikėjausi, kad „Auksinis lokys“ atiteks filmui „Dievas egzistuoja, jo vardas Petrunija“ („Gospod postoi, imeto i’e Petrunija“), pasižyminčiam ne tik svarbia politine tema, bet ir nuosekliu jos dėstymu.

Makedoniečių režiserės Teonos Strugar Mitevskos filmas pasakoja apie tai, kaip trisdešimt dvejų metų, tačiau vis dar pas tėvus gyvenanti Petrunija po nesėkmingos dienos, atsitiktinai susiklosčius aplinkybėms, sudalyvauja religinėje tik vyrams prieinamoje ceremonijoje ir greičiau už visus „stipriosios“ lyties dalyvius pagauna pašventintą kryžių sraunios upės tėkmėje. Miestelio gyventojai tiki, kad kryžius nugalėtojui ateinančiais metais turėtų lemti sėkmę. Miestelyje dėl netikėto moters dalyvavimo įsižiebia konfliktas ir dvi valdžios (įstatymas ir religija) derasi tarpusavyje, kas turėtų įvesti tvarką po moters išsišokimo. Greitai miestelyje atsiranda žurnalistė, kurį bando dirbtinai eskaluoti neteisybę patriarchalinėje visuomenėje ir dramatiškai skelbia, kad Makedonijoje vis dar viduramžiai, tačiau Petrunija nesileidžia jos kalbinama. Kaltinama, esą pažeidusi įstatymus ir religinį kanoną, Petrunija atsako užduodama klausimą, ar ji nėra verta būti laiminga. Toks paprastas klausimas nuginkluoja kaltintojus ir paveikia daug stipriau nei įprastas feministinis diskursas.

Filmo pabaigoje nugalėjusi Petrunija išeina su kryžiumi iš policijos nuovados. Mergina pasitiki savimi ir jaučiasi laimingesnė. Ortodoksų kunigas palinki merginai sėkmės, ir tą akimirką Petrunija grąžina kunigui kryžių, greičiausiai supratusi, kad su sėkme tas daiktas neturi nieko bendra. Regis, filmo kūrėjai kritikuoja bet kokį siauraprotiškumą ir neužsidaro vieno diskurso ribose. Būtent todėl, mano kuklia nuomone, „Dievas egzistuoja, jo vardas Petrunija“ buvo geresnis pretendentas į „Auksinį lokį“.