7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Berlinalės vaikai

Prasidėjo 69-asis tarptautinis Berlyno kino festivalis

Deimantas Saladžius
Nr. 7 (1286), 2019-02-15
Kinas
Kadras iš filmo „Grâce à Dieu“
Kadras iš filmo „Grâce à Dieu“

Tarptautinio Berlyno kino festivalio direktorius Dieteris Kosslickas pristatydamas šių metų festivalį išskyrė keturias pagrindines temas: vaikystė, šeima, lyčių lygybė ir maistas. Pirmą kartą dalyvauju Berlinalėje, žinau, kad festivalis skelbiasi esąs politinis. Neatsitiktinai šiemet jis prisiminė ir seną šūkį „Personal is political“. Tad buvau pasiruošęs pakliūti į socialinio angažuotumo lauką, iki kurio Lietuvos visuomenei reikia dar užaugti (arba užimant kategoriškai kitokią pozicija tikėtis, kad Lietuvoje niekada neatsiras tokio perdėto susirūpinimo). Vis dėlto nustebau supratęs, kad būtent vaikystės tema yra tiek pat aktuali ir aplinkoje, kurioje gyvenu. Aišku, tai santykinis aktualumas, nes gal Lietuvoje reikėtų daugiau lyčių lygybės arba maisto vartojimo temų artikuliavimo, tačiau jei prisimintume pastaruosius ir senesnius viešus skandalus, kuriuose figūruoja vaikai, turbūt niekas nepaneigtų, kad Lietuvoje ši tema skamba seniai. Tad Berlinalėje nusprendžiau bandyti sutelkti dėmesį į filmus, kuriuose keliamas vaikų ugdymo klausimas.

 

Izraelio režisieriaus Yarono Shani filmo „Mano kankinimas“ („Chained“) pagrindinis personažas Raši yra policijos pareigūnas, savo darbe dažnai susiduriantis su smurtu prieš vaikus bei jų mirtimis, su svaigalus vartojančiais paaugliais. Kartu su žmona Avigail jie augina trylikametę maištaujančią dukterį Jasmin ir nesėkmingai bando susilaukti dar vieno vaiko. Ir darbe, ir šeimoje šis vyras aršiai kovoja prieš bet kokias grėsmes, kylančias nepilnamečiams. Policininkas Raši vadovaujasi tikėjimu, įstatymu ir teisingumu, šeimos tėvas Raši – tikėjimu, kad tai daro iš meilės. Motyvai skirtingi, tačiau priemonės panašios ir kraštutinės abiem atvejais. Įtardamas, kad parke sutikti jaunuoliai turi narkotikų, jis išrengia juos nuogai ir iškrato. Kitą dieną Raši tarnyba stabdoma, nes gautas skundas dėl seksualinio vaikų išnaudojimo. Tai lyg perspėjimas žiūrovams, kad kažko panašaus galima tikėtis ir šeimos aplinkoje. Filme vaidina neprofesionalai, pasak režisieriaus, įkūniję patys save. Ypač įdomu stebėti Raši suvaidinusį Eraną Naimą, kuris yra buvęs policijos pareigūnas. Gal todėl lengva perprasti Raši motyvus ir nekyla noro jo kaltinti. Tačiau kartu filme akivaizdžiai parodoma, kad meilės padiktuoti veiksmai atveda prie katastrofiškų padarinių.

 

Gvatemalos režisieriaus Jayro Bustamante’s filmo „Drebulys“ („Tremors“) pagrindinė tema – homofobija Gvatemalos visuomenėje. Didžiulė Pablo šeima sužino apie jo seksualinę orientaciją ir uždraudžia matytis su vaikais. Būtent tai jam yra skaudžiausia ir skatina suabejoti, ar jo vertybės teisingos. Pablo sutinka „gydytis“ ir pradeda bažnyčios inicijuotą terapijos kursą. Režisierius patvirtino, kad tokie ir panašūs gydymai nuo homoseksualumo itin religingoje Gvatemalos visuomenėje dažni. Įdomu, kad šios homofobijos šerdis, atrodo, yra baimė nuskriausti vaikus. Pasak režisieriaus, homoseksualumas Gvatemaloje taip pat laikomas pedofilija ir manoma, kad gali „persiduoti“ vaikams.

 

Pedofilijos tema skamba ir tikrais įvykiais paremtame François Ozono filme „Dievui palaiminus“ („By the Grace of God“), kuriame dar ir kritikuojama Prancūzijos bažnyčia už tylą ir realių sankcijų nesiėmimą prieš kunigą, seksualiai išnaudojusį berniukus skautus. Filmo pabaigos titrai skelbia, kad pradėtas teisminis tyrimas, tačiau nuo 2016 m. vis dar nėra nustatyta tiksli teismo posėdžio data. Akivaizdu, kad prancūzų režisierius nori sutelkti kuo daugiau dėmesio į šį įvykį, bet, tiesą sakant, filmas ne itin sužavėjo. Dauguma įvykių perteikiami susirašinėjimu tarp veikėjų, filmui stinga vizualumo. Jame yra scena, kurioje vienas pagrindinių veikėjų Aleksandras susitinka su kardinolu pasikalbėti apie kunigą. Aleksandras jį seksualiai išnaudojusį kunigą pavadina pedofilu, o kardinolas atsako, kad tai netinkamas terminas. Jis aiškina, kad mylėti vaikus kunigai mokosi iš Biblijos, tad terminas savaime neturi neigiamos reikšmės. Tada Aleksandras pasiūlo pedoseksualijos terminą. Tai gana juokinga scena, kurią lydėjo skardus žiūrovų juokas, tačiau ji privertė nusistebėti, kad čia meilė vaikams – lyg būtinas, bendražmogiškas kriterijus.

 

Vokiečių režisierės Noros Finscheidt filme „Sistemos laužytoja“ („System Crasher“) rodoma, kad vaikų ugdymo sėkmės negarantuoja net absoliuti meilė. Filmas pasakoja apie devynerių metų mergaitę Beni, kurią ištinka dažni pykčio ir agresijos prieš save bei kitus priepuoliai. Jie kyla dėl dviejų priežasčių – kai Beni kas nors draudžiama arba kai kas nors paliečia jos veidą. Išsiskyrusi motina nesugeba suvaldyti mergaitės, ji augina dar du vaikus, tad valstybinės vaikų apsaugos institucija rūpinasi Beni globa. Deja, mergaitė ilgai neužsibūna nė vienuose globos namuose, nes agresija kelia grėsmę kitiems vaikams ir institucijos renkasi daugumos saugumą, o ne vieno vaiko gerovę.

 

Socialiniai darbuotojai laiko Beni sistemos laužytoja, dauguma darbuotojų nebeturi vilčių padėti šiai mergaitei. Taip atskleidžiamos ir socialinės vaikų apsaugos sistemos klaidos. Kita vertus, filmo kūrėjai nesiekia nieko kaltinti. Filmas taip ir nepateikia galutinio atsakymo, pabaiga – atvira, tačiau „Systemsprenger“ yra kelios scenos, kai kamera seka paskui bėgančią nuo darbuotojų Beni ir atrodo, kad mergaitei šis maištas prieš sistemą kartu yra ir išsilaisvinimas. Mano nuomone, filmo „žinutė“ yra tokia, kad socialinė vaikų apsaugos sistema turi nebijoti laužyti taisykles. Kitaip sakant, ugdymo kriterijus turi būti ne absoliuti meilė vaikams – daug svarbiau yra kantrybė ir tikėjimas kiekvienu vaiku.

 

Berlynas

Kadras iš filmo „Grâce à Dieu“
Kadras iš filmo „Grâce à Dieu“
Kadras iš filmo „Systemsprenger“
Kadras iš filmo „Systemsprenger“