Kinas
Vasarį „Skalvijos“ kino klasikos seansuose bus rodomas Bernardo Bertolucci filmas „Dangaus prieglobstis“ („The Sheltering Sky“, D. Britanija, Italija, 1990). Jis sukurtas pagal to paties pavadinimo Paulo Bowleso romaną. Trumpai pristatome romano autorių ir Bertolucci teksto „Sąsiuviniai iš smėlio“ (1990) fragmentus.
Paulas Bowlesas – Tanžero gyventojas ir bitnikų draugas
Rašytojas ir kompozitorius Paulas Bowlesas (1910–1999) – viena įdomiausių XX a. JAV kultūros legendų. „The New York Times“ rašė, kad Bowlesas tapo individualizmo ikona. Žavėjo ne tik jo – emigranto, keliautojo – gyvenimas, bet ir kūrybos eksperimentai. Nors paskutinį savo kūrinį rašytojas išleido 7-ajame dešimtmetyje ir niekad nebuvo žiniasklaidos žvaigždė, jo kūryba tapo atsparos tašku ne vienai JAV rašytojų kartai. Su Bowlesu susijusių žmonių sąrašas galėtų tapti mažąja XX a. kultūros enciklopedija. Į rašytojo namus Tanžere kelis dešimtmečius keliavo garsūs svečiai: Lawrence’as Ferlinghetti, Francisas Baconas, Susan Sontag, Tennessee Williamsas, Mickas Jaggeris, Christopheris Isherwoodas, Williamas S. Burroughsas, Trumanas Capote ir daugybė kitų. Bowleso vardas masina iki šiol, juk neatsitiktinai Jimo Jarmuscho filmo „Išgyvena tik mylintys“ veikėjai taip pat traukia į Tanžerą.
Gimęs turtingoje JAV Rytų pakrantės šeimoje, Bowlesas nuo mažens pasižymėjo literatūros ir muzikos talentais. Rašyti pradėjo penkerių, literatūroje debiutavo anksti, avangardiniame žurnale „transition“, o pirmąją operą parašė būdamas aštuonerių. Netrukus po dvidešimtojo gimtadienio Bowlesas išsirengė į Paryžių ir tapęs Gertrudos Stein globotiniu iškart atsidūrė tarp amerikiečių avangardo menininkų. Jis buvo klajoklis: 4-ojo dešimtmečio pabaigoje gyveno Meksikoje, vėliau už literatūrinius honorarus įsigytoje Taprobane saloje netoli Šri Lankos, daug keliavo po Aziją ir Afriką. Bowlesas nemėgo lėktuvų ir pirmenybę teikdavo laivams.
Vienintelis pastovus dalykas jo gyvenime buvo vedybos su rašytoja Jane Auer (Bowles). Nors abu buvo homoseksualūs, kartu pragyveno per trisdešimt metų. Jie susipažino, kai Jane Auer (1917–1973) buvo dvidešimties. Tada Bowlesas Niujorko meno sluoksniuose garsėjo kaip hipnotizuojančios teatro spektaklių muzikos autorius. Netrukus jie kartu išvyko į Meksiką ir po kelių savaičių susituokė.
Didžiąją gyvenimo dalį Bowlesai praleido Tanžere: iki jį perimant Marokui, miestas turėjo tarptautinės zonos statusą. Pirmąkart Tanžere Bowlesas atsidūrė 1947 metais. Jį žavėjo Rytų turgūs – labirintinė jų forma priminė sapno struktūrą. Bowlesą traukė pigus pragyvenimas ir laisva atmosfera, nes mieste buvo toleruojama tai, kas kitur laikyta amoralumu. Po metų ten persikraustė ir Auer. Tanžeras pamažu tapo savotišku literatūros salonu: tie, kurie 3-iajame dešimtmetyje vyko į Paryžių, dabar buvo čia.
Postkolonijinių studijų gerbėjai Bowleso prozoje greičiausiai rastų politiškai nekorektiškų sakinių. Tačiau jis pažino Rytus „iš pirmų rankų“, todėl, užuot kepęs kūrinius apie „gerus laukinius“, tiksliai laikėsi tikrovės, pastebėdavo jos dviprasmybes ir niuansus. Jis sugebėjo išvengti primityvių Vakarų ir Rytų santykių interpretacijų. Bowlesas mokėjo arabų kalbą ir žinojo, kad šie santykiai be galo turtingi bei sudėtingi. Rašydamas apie musulmonų gyvenimo koncepciją Bowlesas pabrėžia: „Jie sako, kad matomas pasaulis ne toks svarbus, jis lyg sapnas. Būtų absurdiška priimti jį pernelyg rimtai. Geriau užsiimkime dangumis, kurie mus supa.“
Jei reikėtų išskirti vieną visai Bowleso kūrybai būdingą siužetą, tai būtų rašytojo vis iš naujo gvildenama išėjimo už pojūčių ir proto apribotos tikrovės tema. Pasak Bowleso, kelias į išsilaisvinimą iš racionalizmo grandinių veda per keliones, narkotikus ir muziką. Jis yra rašęs, kad paskutinę „Dangaus prieglobsčio“ dalį rašė veikiamas majoun – psichodelinio pyragaičio, kokių galima nusipirkti Tanžere. Autobiografijoje jis sako: „Savo egzistavimo pasaulyje prasmę parėmiau (gal ir nepagrįstai) įsitikinimu, kad kai kuriose Žemės vietose yra daugiau magijos. Jei kas paklaustų, ką turiu galvoje, sakydamas „magija“ greičiausiai apibūdinčiau šį žodį kaip slaptą ryšį tarp žmogaus sąmonės ir gamtos, kaip paslėptą, bet tiesioginį, protą aplenkiantį perėjimą.“
Platesniam skaitytojų sluoksniui Bowlesas žinomas kaip „Dangaus priglobsčio“ autorius, tačiau jis pats save laikė pirmiausia kompozitoriumi. Beje, jo mokytojas buvo Aaronas Coplandas, su kuriuo kartu pirmąkart išsirengė į Maroką. Vėliau Bowlesas įrašinėjo Maroko muziką JAV Kongreso bibliotekai, domėjosi vietinių šventųjų marabutų kultu, paskutinius tris gyvenimo dešimtmečius paskyrė arabų rašytojų kūrinių vertimui.
Bernardo Bertolucci: „Sąsiuviniai iš smėlio“
Kiek aš likau ištikimas Paulo Bowleso romanui? Su Alberto Moravia dažnai kalbėjomės apie šią problemą: kad liktumei ištikimas romano dvasiai, filmas gali – kartais privalo – tapti neištikimas. Kitaip tariant, ištikimybė kartais atstatoma tik neištikimybe. Kalbant apie „Dangaus prieglobstį“, manau, kad likau labai arti romano prasmės. Ištikimas knygai, suformulavusiai požiūrį į šiuolaikinę porą, nepaisant to, kad ji buvo parašyta 1949 m., o jos veiksmas vyksta 1947-aisiais. Romano centre – universali tema. Tai poros, kurią sudaro žmonės, garbinantys vienas kitą ir kartu nesugebantys po dešimties bendro gyvenimo metų laimingai išgyventi savo meilę, tema. Neįtikėtinas jų vienas kito pažinimas paverčia meilę subtiliu šantažu, amžino susiliejimo, bet ne meilės elementu. Mane sudomino šis meilės tyrinėjimas ir likau jam ištikimas. Kai kurie nukrypimai nuo Bowleso knygos atsirado rašant scenarijų ir yra struktūrinio pobūdžio: romanas ilgas, jame daug monologų ir net pasąmonės monologų. Kartu su scenarijaus autoriumi Marku Peploe vieningai sutarėme nekurti literatūriško filmo. Dirbdami prie aštuonių režisūrinio scenarijaus versijų, pabandėme išimti vidinį herojų balsą – tą literatūriškumo sluoksnį, kuris būtų pavertęs istoriją neatpasakojama kino priemonėmis. Kitais atvejais pakeitimai atsirasdavo filmavimo aikštelėje, pavyzdžiui, kai nusprendžiau išimti išprievartavimą iš Kit ir tuarego Belkasimo susitikimo scenos. Atvykęs į vietą supratau, kad Bowlesas šiek tiek prifantazavo. Tuaregų bendruomenė matriarchali: užtenka pasakyti, kad Šiaurės Afrikoje moterys užsidengia veidą, o vyrai vaikšto atvirais, bet Agadese, tuaregų mieste pačiame Nigerijos Saharos viduryje, veidą dengiasi vyrai. Tarp tuaregų moterų prievartos kultūra neegzistuoja ir kalbėdamasis su jais nusprendžiau, kad tai buvo tik Paulo fantazijos žaismas. Be to, norėjau atsisakyti įmanomo stereotipo: kopa, mėnulis, beduinas ir baltoji moteris.
Poezijos paguoda
Kai iš naujo skaičiau scenarijų, pastebėjau, kad to valymo rezultatas – visiškai dingo literatūra. Todėl Tanžere filmavimo pradžioje paprašiau rašytoją Paulą Bowlesą fiziškai pristatyti literatūrą kine. Man patiko jo ironiškas aštuoniasdešimtmečio žmogaus veidas, išsaugotas gyvas protas, labai šviesios vandenyno spalvos akys. Pagyvenęs autorius – tai liudininkas, prie kurio tam tikrais filmo momentais grįžta Portas ir Kit, 1949 m. jo paties sukurti personažai. Bowlesas man sakė: „Norėčiau juos perspėti, apsaugoti.“ Bet buvo pernelyg vėlu, jų likimą jis jau parašė prieš keturiasdešimt metų. Paskutiniame epizode, pabėgusi iš taksi ir pasiklydusi senojoje miesto dalyje medinoje (taip vyksta ir romane), Kit vėl susitinka su Paulu. Šį finalą nufilmavau, kad žiūrovas galėtų įsikibti jei ne vilties, tai bent paguodos poezijos. Kit sugrįžta pas Bowlesą – poetą, ieško ją ir Portą sukūrusio rašytojo, kuris sugalvojo juos abu užpildžiusius „nuodus“. Ir jis, gali būti, duos herojei priešnuodžių...
Aistros kūnai
Pernelyg literatūriškas siužetas pastūmėjo mane, kad kontrasto principu labiau pasisukčiau į žmogų. Pabandžiau kurti filmą apie fiziškumą, juslingumą, pakeitęs Bowleso parašytus žodžius gestais ir ženklais, paliktais kūnų. Lyg kūniškumas būtų vietoj psichologijos. Aktorių atranka buvo labai ilga, peržiūrėjau visus aktorius, pagal amžių tinkančius Portui ir Kit. Galiausiai pasirinkau Melanie Griffith ir Williamą Hurtą. Hurto pasirinkimas buvo beveik akivaizdus – o jūs ką rinktumėtės intelektualo vaidmeniui? Žinoma, kad jį. Man patiko didelis Melanie kūnas, suderintas su vaikišku balseliu ir kažkokiu ypatingu trapumu, nors ir abejojau, ar ji įtikinamai vaidina intelektualę. Bet kai paskelbiau jų vardus, Melanie ir Williamas prabilo apie savo „nėštumą“. Viską reikėjo pradėti iš naujo, bet aš neišsigandau, priešingai!
Gerai prisiminiau, kad būtent Dominique Sanda ir Jeano-Louis Trintignant’o pasitraukimas ir jų pakeitimas Maria Schneider ir Marlonu Brando virto „Paskutinio tango Paryžiuje“ sėkme. Pakeisti Hurtą Johnu Malkovichiumi buvo natūralu. Bet su Debra Winger nenorėjau susitikti, ji man atrodė pernelyg kieta šiam vaidmeniui, o gal aš jaučiau, kad ji galėtų man tapti labai patraukli, todėl jos vengiau. Galų gale su ja susipažinau: tai buvo Kit. Debrą apėmė tikra rašytojos Jane Bowles, Paulo žmonos, su kuria siejasi Kit, manija. Ji, kaip ir Debra, buvo žydų kilmės. Debra perskaitė visus jos romanus, biografijas ir kai atvyko į Tanžerą apsikirpusi taip pat kaip Jane, Paulas ją pamatęs beveik neteko proto. Bowlesas dažnai sako: „…o paskui Jane mirė ir gyvenimas prarado įdomumą“. Žvelgdamas į Debrą jis vėl pamatė žmoną, išėjusią 1973 m., ir labai susidraugavo su aktore.
Dykumos garsai
Muzikiniam filmo apipavidalinimui su Ryuichi Sakamoto parašyta partitūra sujungėme tradicinę vietos muziką, taip pat perdirbtus arabų ritmus rai, atsiradusius 3-iajame dešimtmetyje ir iškart po mūsų išvykimo uždraustus Alžyro integralistų. Tai absurdiška: uždrausti rai – lyg 1965 m. Londone uždrausti rokenrolą, juk jauni arabai nieko daugiau ir nesiklauso. Šis skambesys, šie ritmai, kuriuos įrašant dalyvavo viena garsiausių rai atlikėjų Chaba Zahouania, buvo perdirbti avangardinio amerikiečių muzikanto Richardo Horowitzo. Jie puikiai susilieja su filmo peizažais. Dar man patinka, kad žodis „rai“ reiškia „daiktų prasmė“.
Parengė Kora Ročkienė
