Kinas
2019 m. sausio 23 d. socialiniai tinklai ir pasaulio spauda mirgėjo tūkstančiais vieno žmogaus žibančiomis akimis ir su kino kamera rankose fotografijų. Tąryt mus paliko vienas talentingiausių ir originaliausių Lietuvos menininkų, šalies kultūros ambasadorius, nepriklausomo kino krikštatėvis Jonas Mekas.
„Kamerą į rankas paėmiau Jono dėka“ („I picked a camera because of Jonas“) – šis užrašas, padėtas ant spontaniškai sukurto ir vis didėjančio altorėlio prie įėjimo į Antologijos kino archyvus, byloja Jono Meko svarbą nepriklausomo kino kūrėjams bei menininkams JAV ir visame pasaulyje. Turbūt nesuskaičiuotume visų žmonių, kurie buvo padrąsinti Meko. „Jonas Mekas yra vienas labiausiai įkvepiančių menininkų, su kuriais man teko susidurti, tai poetinė kung fu meistro versija“, – rašo JAV kino režisierius Jimas Jarmuschas. „Užaugau Kvinso rajone. Keturiolikos pabėgau iš namų. Aštuoniolikos sutikau Joną Meką, kuris man davė kamerą…“ – taip savo autobiografiją pradeda amerikiečių menininkė Barbara Rubin, kurios atminimui išleistos knygos „Printed Matter“ pristatyme, pernai surengtame knygyne Niujorke, dalyvavo ir jos įkvėpėjas.
Fenomenalia atmintimi ir trykštančia energija pasižymėjęs lietuvių menininkas niekada nestokojo aktyvumo ir nuolatos dalyvaudavo renginiuose. Prieš dvejus metus skaitydamas paskaitą Niujorko universitete Mekas išsidavė, kad darbų turi ketveriems metams į priekį, todėl artimiausiu metu negalės atsidėti vien kūrybai. Nepaisant to, kad tada ėjo 95-uosius, žodžiai nuskambėjo itin natūraliai. „Man Jonas svarbus ne todėl, kad jis daro įtaką, bet dėl to, ką jis įkūnija. Jis įkūnija kiną, jis įkūnija kultūrą, jis įkūnija gyvenimą“, – viename interviu yra pasakęs britų menininkas Douglas Gordonas.
Mekas išėjo iš šio pasaulio, tačiau tikrai nebus pamirštas ne tik dėl savo neišmatuojamo indėlio į kino istoriją, bet ir dėl savo gyvenimo filosofijos. Jis išėjo būdamas 96-erių, tačiau visuomet jautėsi esąs 27-erių.
„Aš visą savo gyvenimą dirbau jaunu tapti – / Ne, jūs negalite manęs įtikinti kad aš senstu, / Aš mirsiu dvidešimt septynerių.“ Šis rašytojo Johno Lelando primintas Meko eilėraštis byloja apie magišką jo asmenybės vitalizmą. Mekas nebijojo mirties, sakydavo, kad mirtis yra natūralus dėsningumas, tačiau daug galvoti apie ją neverta. Kaip pasakojo geras Meko draugas, susirgęs jis susitaikė, kad gali tekti išeiti, bet prisipažino manąs, kad anapus ir toliau bus labai užsiėmęs, kad laukia daug darbų. Jis sakė: „Ten viskas turėtų būti tvarkoje, bet dirbti man teks tam, kad ir čia būtų gerai.“ Mekas visuomet domėjosi misticizmu, skaitė įvairius religinius tekstus, tad jo tikėjimas besisukančiu gyvenimo ir mirties ratu visai nestebina. „Mes turime pasitikėti savo angelais“, – šiuos žodžius Mekas yra kartojęs ne kartą ir ne du.
Angelai jam tikrai buvo dosnūs. Jonas gimė 1922 m. Semeniškių kaime. 1944-aisiais, karui įsibėgėjus, su broliu Adolfu paliko Lietuvą, tikėdamiesi pasiekti Vieną. Vis dėlto Vokietijoje broliai buvo išsodinti iš traukinio ir įkalinti priverstinio darbo stovykloje Elmshorne. Pasibaigus karui abu keliavo po Vokietiją apsistodami „dipukų“ stovyklose. 1946–1948 m. Mekas studijavo filosofiją Mainco universitete. 1949-ųjų pabaigoje Jungtinių Tautų pabėgėlių organizacijai tarpininkaujant broliai Mekai išvyko į JAV. Atvykę į Niujorką apsigyveno Viljamsburgo rajone Brukline.
Praėjus vos keliems mėnesiams nuo tada, kai atvyko į Niujorką, Jonas Mekas pasiskolino pinigų, nusipirko savo pirmąją 16 mm „Bolex“ kino kamerą ir pradėjo fiksuoti savo gyvenimo akimirkas. Kaip jis pats dienoraščiuose prisimena, Vokietijoje kartu su broliu pažiūrėję kelis filmus jie ypač susidomėjo kinu ir dar prieš atvykdami į Niujorką pradėjo rašyti įsivaizduojamų filmų scenarijus. Ir iš tikrųjų neilgai trukus Mekas įsitraukė į Amerikos avangardinio kino kūrėjų gretas. Supratę naujojo (JAV avangardinio bei Europos modernistinio) kino formų refleksijos trūkumą, 1954 m. broliai Mekai pradėjo leisti ir redaguoti žurnalą „Film Culture“ („Kino kultūra“), po kelerių metų tapusį svarbiausiu avangardiniam kinui skirtu leidiniu JAV. Nuo 1958 m. Jonas Mekas buvo pakviestas rašyti dabar jau legendinę, meninį kiną platesniuose Niujorko gyventojų sluoksniuose išgarsinusią kino kritikos skiltį tuo metu ypač populiariame „Village Voice“ žurnale.
1962 m. Meko iniciatyva buvo įkurtas Kino kūrėjų kooperatyvas. Priežastį įkurti kooperatyvą Mekas, kaip jam buvo įprasta, apibūdino paprastai: „Kažkas turėjo būti daroma.“ Štai kaip jis tai prisiminė: „1962 metų sausio 7 dieną į savo palėpę Manhatane pasikviečiau apie dvidešimt avangardinio ir nepriklausomo kino kūrėjų mūsų pačių filmų platinimo centro kūrimo aptarimui. Stanas Vanderbeekas, Ronas Rice Rudy Burckhardtas, Jackas Smithas, Lloydas Williamsas, Robertas Breeris, Davidas Brooksas, Kenas Jacobsas, Gregory Markopoulos, Ray Wisniweskis, Docas Hume ir Robertas Downey, paminint tik keletą iš jų, buvo tarp apsilankiusiųjų. Taip įsikūrė Kino Kūrėjų Kooperatyvas. Kitą dieną išsiuntinėjome skelbimus Amerikoje ir užsienyje. Mano palėpė tapo laikinuoju kooperatyvo ofisu (jei penkeriems metams apibūdinti tinka vartoti žodį „laikinuoju“). Aš miegodavau po filmų montavimo stalu. Visa likusi buto dalis buvo naudojama visuomet ten buvusių ir vieni kitiems savo filmus rodžiusių kino kūrėjų. Tai buvo ypatingai įdomus laikotarpis, ten rinkdavosi visi: Salvadoras Dali, Allenas Ginsbergas, Andy Warholas, Jackas Smithas, Barbara Rubin – visi!“
Netradicinio kino kūrėjų kūrybos sąlygas palengvinančio kooperatyvo iniciatyva Mekas neapsiribojo. 1964 m. jo pastangomis buvo atidaryta Sinemateka, netrukus tapusi Antologijos kino archyvais, – iki šiol veikianti, viena didžiausių ir svarbiausių pasaulyje avangardinio kino peržiūrų ir archyvavimo institucijų, kuri Meko iniciatyva artimiausiais metais turėtų plėstis. Taigi „neturėjęs kur eiti“ (cituojant Meko dienoraštinės knygos pavadinimą), bet užsispyrimo ir kūrybinės motyvacijos niekada nestokojęs atvykėlis iš Lietuvos nejučiomis tapo viena pagrindinių Niujorko ir visos Amerikos avangardinio kino kultūros figūrų.
Vykdydamas begalę organizacinių ir kino sklaidos veiklų, Mekas nenustojo rašęs poezijos ir kūręs savo filmų. Jis išleido daugiau nei dvidešimt prozos ir poezijos knygų, kurios išverstos į daugiau nei tuziną kalbų. Jo filmai tapo chrestomatiniais dienoraštinio kino pavyzdžiais, iki šiol rodomais įvairiuose pasaulio kino festivaliuose bei šiuolaikinio meno renginiuose. Tokie filmai kaip „Walden“ (1969), „Atsiminimai apie kelionę į Lietuvą“ (1972) ar „Lost Lost Lost“ (1975) tapo Amerikos nepriklausomo kino judėjimo klasika ir yra nagrinėjami ne tik kino kritikų, bet ir mokslininkų.
Jonas Mekas su savo kamera nesiskyrė iki pat mirties (1990-aisiais 16 mm „Bolex“ kamerą iškeitė į vaizdo ir vėliau skaitmeninę kameras). 2007 m. jis sukūrė grandiozinį 365 dienų projektą – kiekvieną metų dieną filmavo ir internete pristatė po vieną filmą, o 2011 m. idėją kurti reguliariai pasirodančius kasdieniškus filmus pratęsė jo „Nemigo naktų istorijos“. Taip pat per pastarąjį dešimtmetį jis nufilmavo ir pristatė ne vieną trumpo metražo filmą. Niekada nepamiršęs savo lietuviškosios tapatybės, kone epiniame penkių valandų trukmės filme „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“ (2009) Mekas prisiminė JAV televizijos vaidmenį nušviečiant istorinių pokyčių laikais Lietuvoje vykusius įvykius. Jo darbai buvo ne tik rodomi viso pasaulio kino teatruose, bet ir eksponuojami garsiuose muziejuose bei galerijose, tarp jų „Serpentine“ galerijoje Londone, Pompidou kultūros centre Paryžiuje, Modernaus meno muziejuje Stokholme, Šiuolaikinio meno centre PS1 Niujorke, Nacionaliniame modernaus ir šiuolaikinio meno muziejuje Seule, „Documenta“ bienalėje Kaselyje, Venecijos meno bienalėse.
Lygiai prieš dešimt metų Roterdamo kino festivalyje porą dienų užsitęsusį mūsų pokalbį (https://www.youtube.com/watch?v=7rE4ScQfJUc) Mekas baigė sakydamas, kad nors jis nepasitiki Vilniaus savivaldybės ir Kultūros ministerijos biurokratais ir jam labai nepatinka Lietuvoje vyraujantis administracinis mąstymas, jis visada rems jaunąją lietuvių kūrėjų kartą. Jis tikėjo, kad kuriantys žmonės privalo nuolatos keisti pasaulį. Įkvepiantys Meko žodžiai liko mano atmintyje. Jis bus prisimenamas kaip svarbus poetas, atsidavęs kino kūrėjas, aistringas kino kritikas, daugelio menininkų rėmėjas ir draugas, o svarbiausia – nenugalimas avangardo kultūros ir kūrybiškumo advokatas. Meko žodžiai ir filmai užtikrina, kad jis išlieka čia, su mumis. Gyvuok, Jonai, ir mes gyvuosim.
Niujorkas
