Plaukiame „Titaniku“

Agnieszka Holland – viena garsiausių šių dienų lenkų kino režisierių. Ji kuria filmus bei serialus Europos šalyse ir JAV. Naujausio režisierės filmo „Ponas Džounsas“ („Mr. Jones“, Lenkija, D. Britanija, Ukraina) premjera įvyks vasarį Berlyne – filmas įtrauktas į pagrindinę konkursinę Berlinalės programą. „Ponas Džounsas“ pasakoja apie britų žurnalistą Garethą Jonesą, kuris 4-ajame dešimtmetyje rašė apie Holodomorą, bet niekas juo nenorėjo tikėti.

Pateikiame kalbą, kurią Holland pasakė pernai, gruodžio 12 d., Romoje, La Sapienza universiteto senato salėje, atsiimdama šio universiteto garbės daktaro regalijas.

Kai nusprendžiau, kad mano ateitis – filmų kūrimas (tada man buvo penkiolika), atrodė, kad kinas atitiko Lenino apibrėžimą: jis svarbiausias iš menų. 7-ojo dešimtmečio viduryje meninis Europos (taip pat ir Azijos) kinas pasiekė savo raidos viršūnę. Pagrindinį vaidmenį vaidino didieji kūrėjai ir asmenybės: Bergmanas, Bressonas, Resnais, Fellini, Antonioni, Rossellini, Pasolini, Reedas, Wajda, Kurosawa, Ozu ir daug daug kitų.

Juos siejo viena: visi, būdami jau sąmoningi žmonės, iš arti arba iš tam tikros distancijos patyrė Antrojo pasaulinio karo apokalipsę. Žmonija tada parodė savo baisiausią veidą, o Holokaustas ir naikinimo lageriai, regis, pasiekė tamsos ribą, už kurios poezija neįmanoma.

Jų kartos, mano tėvų kartos, patirtis buvo radikali. Kai kurie karą patyrė fiziškai – grėsmę gyvybei, baimę, kančią, neįmanomą moralinį pasirinkimą, bet visiems tai buvo egzistencinis sukrėtimas, turėjęs pakeisti tikrovės suvokimą, vertybių skalę, svarbumo hierarchiją.

Tai nereiškia, kad visi ar net dauguma jų savo filmuose tiesiogiai lietė karo temą. Tačiau neabejoju, kad karo išgyvenimai suteikė jiems platesnę perspektyvą ir tam tikro gravitas (lot. sunkumo – K. R.); atsakomybės jausmą už tai, ką ir kaip pasakoja, suvokimą, kad pasaulis be galo sudėtingas, žmogus pasirengęs viskam, net didžiausiai niekšybei, o saugumo jausmas  visada trapus.

Ši patirtis turėjo ieškoti naujo turinio ir naujos kalbos, bet pirmiausia suteikė jiems labai asmeniško pasisakymo jėgą. Jų jautrumą maitino ir tikrovė, ir introspekcija, jie nenorėjo ir neprivalėjo slėptis už konvencijų ar tradicinių formų, būdami tikri, kad žiūrovai, kuriems pažįstamos jų baimės ir klausimai, seks iš paskos net tamsiu ir duobėtu keliu. Tai buvo nuostabūs kino metai, atrodė, kad jis bręsta, vis labiau plėsdamas savo išraiškos priemones ir galimybes.

Kita, prieš pat karą gimusi karta ne tik atsiverė visiškai naujoms šiuolaikybės temoms – papročių, socialinėms, politinėms, bet pirmiausia įvedė į kino kalbą tam tikrą anarchišką drąsą, kuri skirtingose šalyse pasireiškė 1968 m. revoliucija, studentų, hipių judėjimais, demokratiniais judėjimais už geležinės uždangos. Tai Naujųjų bangų banga – čekų, prancūzų, „įtūžėlių“ britų.

Kinas ėmėsi anksčiau jau poezijoje ar plastiniuose menuose egzistavusių stilių, tai neįtikėtinai priartėdamas prie kasdienybės, veristinio realizmo, tai vėl subjektyvizuodamas, poetizuodamas tikrovę, įvesdamas į ją siurrealizmo, koliažo ar abstrakcijos stilistines figūras, žaisdamas laiku ir erdve, stengdamasis pagauti naujosios tikrovės permainų esmę. Po karo praėjo trisdešimt metų, pasaulis buvo padalytas, o naujoji karta norėjo radikaliai atsiskirti nuo vyresnės sustingimo. Godariškasis revoliucingumas atrodė tikriausia tokios kalbos išraiška.

Šių dviejų kartų filmai buvo kuriami tada, kai pradėjau galvoti apie kiną kitaip nei žiūrovė. Ieškodama savo vietos turėjau savaip su jais susikauti, nusibraižyti savo žmogiškosios ir kūrybinės tapatybės žemėlapį ir kovoti už tai, kad šis mano asmeniškas žemėlapis tilptų turtingame lenkų, o paskui ir pasaulinio kino žemėlapyje. 

Mano šalyje, Lenkijoje, 8-ajame dešimtmetyje aplink vyresnius kolegas Wajdą ir Zanussi susibūrė grupė kinematografininkų. Komunizmo tikrovė buvo priešiška, bet kartu prisijaukinta.  Nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio ji nebebuvo žiauri ideologinė stalinizmo mašina. Valdantieji buvo ciniški valdininkai, kuriems labiausiai rūpėjo atsargus patogumas.

Paaiškėjo, kad susivieniję mokame valdžią kartais apžaisti plėsdami laisvės zoną. Išmokome apgaudinėti cenzūrą, tikėdami, kad tarp mūsų ir žiūrovų – nuostabi sinergija. Šie išmoko skaityti filmo žinią, kai jos turinys nebuvo pateiktas tiesiogiai, pasižymėjo ypatingu intelektiniu sumanumu (kuris kažkur išnyko), kai reikėdavo iššifruoti metaforas, alegorijas, simbolius, pars pro toto (lot. dalis vietoj visumos – K. R.) ir kitas stilistines figūras. Mums rūpėjo kalbėti apie dabartį ir artikuliuoti bendrą mūsų pyktį.

Šis pyktis 1980 m. vasarą susitiko su pykčiu Gdansko darbininkų, kurių streikas atvedė į didį „Solidarumo“ judėjimą.

Tada mes, lenkų kinematografininkai, pajutome svaiginantį veiksmingumą, kurio aš asmeniškai išsigandau. Ar toks sutarimas ar net tarnavimas socialiniams lūkesčiams nėra konformizmas ir neveda į užsiėmimą propaganda? Meno funkcija – ne atsakinėti į nuotaikas, bet provokuoti, plėsti ribas, nujausti grėsmes, kurios dar neišsirito, kurios dar tik pulsuoja kažkur giliai po paviršiumi.

Tada dar atrodė, kad nuo kino priklauso labai daug. 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje amerikiečiai Coppola, Scorsese, Halas Ashby ir daugelis kitų kūrė plešrius, socialiai stiprius filmus, kurie kartu buvo patrauklūs žiūrovams. Europoje taip pat dar vis gimdavo įdomus „vidurio“ kinas, dažnai autorinis, kuriamas stiprių meninių asmenybių, filmai, kuriuose sudėtingas turinys buvo perteikiamas plačiajai publikai prieinamu, įdomiu būdu. Kurdama pirmuosius savo filmus buvau įsitikinusi, kad mano vieta arti šio centro, nors, kita vertus, su pavydžiu susižavėjimu mėgavausi onirišku Tarkovskio subjektyvizmu, įvairiais formos eksperimentais, o vėliau – radikaliu Haneke’s žiaurumu.

Nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios pasaulis ėmė lėkštėti, išnyko geležinė uždanga, buvo sugriauta siena Berlyne, lenkų komunistai pasijuto bejėgiai ir atsisėdo prie apskritojo stalo su darbininkais ir disidentais, nenoromis atiduodami jiems visą valdžią. Žlugo SSRS, laidodama (tada atrodė, kad visam laikui) totalitarizmo gundymus ir šviesios pasaulinio komunizmo ateities iliuzijas, visiems primestos visuotinės laimės idėją. Šias idėjas visiškai sukompromitavo milžiniški tikrojo komunizmo nusikaltimai ir orveliškas melas, tad niekas netikėjo, kad jos gali atgimti.

Dar neįtikimesnis atrodė reikšmingas kokios nors formos fašizmo sugrįžimas. Holokausto skiepai, Europos Sąjungos atsiradimas ir raida turėjo garantuoti tvarų atsparumą tokiai pagundai. Atrodė, kad kapitalizmui, demokratijai, laisvajai rinkai alternatyvos nėra. Analitikai skelbė istorijos pabaigą. Tačiau po tariamai racionaliu tikrovės paviršiumi kilo nauji iššūkiai ir baimės.

SSRS buvo prakeiksmas ir saviems, ir satelitinių šalių piliečiams, bet jos galia ir egzistavimas humanizavo kapitalizmą Vakaruose. Kai ji žlugo, išnyko baubas, kuris tramdė žiaurų kapitalizmo egoizmą: turtingieji pradėjo turtėti greičiau, o vargšai – skursti, įstumti dar ir į gyvenimo skolon spąstus. Pagrindine pramoga tapo vartojimas ir naujosios technologijos, suteikiančios visuotinę galimybę pabėgti nuo tikrojo pasaulio.

Kinas tapo toks pat nuobodus kaip gyvenimo tikrovė aksiologinėje neoliberalizmo tuštumoje. Dauguma kinematografininkų neturėjo didelės žmogiškosios ar istorinės patirties, kad galėtų ją perteikti. Jie buvo labai efektyvūs, inovatyvūs amatininkai arba menininkai, tačiau jiems stigo esmės. Centras, „vidurio“ kinas pradėjo trauktis ir prasidėjo panašus kaip muzikoje procesas: atsirado du priešingi poliai – nišinis, ambicingas, sunkus „festivalinis“ kinas ir labiau „popsinė“, visiškai netekusi asmeninio tono pramoga, dominuojama vietinių komedijų, arba holivudiniai, specialiųjų efektų pilni filmai apie superdidvyrius, arba šeimai skirti animaciniai filmai, arba romantinės komedijos. Tai tokie žanrai, kurie, netekę kultūrinės tapatybės ir asmeninio tono, yra suprantami ir patrauklūs visur.

Tuštumą, dingus „vidurio kinui“, užpildė ambicingi serialai. Gamta nekenčia tuštumos, o žmonės jaučia poreikį žiūrėti įdomias istorijas ir bendrauti su jų herojais.

Dabar tai dinamiškiausiai besivystanti audiovizualinės vaidybinės naracijos sritis, taip pat ir populiariausia. Ją remia revoliucinės platinimo būdo permainos – kabelinė televizija, internetas, VOD ir t.t. Serialų randasi vis daugiau ir po pirmosios novatoriškų kūrinių bangos jie vis labiau konvencionalizuojami. Tačiau kai kurie jų temų ir filosofiniu lygmeniu susiremia su tikrais dabarties iššūkiais.

Nuo bendraamžių Vakaruose, o dar labiau nuo jaunesnių kinematografininkų kartų mane skyrė turtingesnė istorijos patirtis: gimiau netrukus po karo komunistinėje Lenkijoje, užaugau tarp griuvėsių, buvau pažymėta traumos, kurią patyrė mano tėvas žydas, komunistas, karo pradžioje pabėgęs į Sovietų Rusiją, ten kovojęs, nežinodamas, kad Lenkijoje per Holokaustą prarado visą šeimą (jis niekad apie tai nekalbėjo), o kai jis prarado ir tikėjimą savo jaunystės idealais, bandė dar kartą kurti savo pasaulį iš naujo. Jam tai nepavyko. Buvo suimtas komunistų saugumo ir, įbaugintas per tardymą, nusižudė. Man tada buvo trylika ir nuo tos akimirkos mano tėvo pavardė (kurią jo garbei išsaugojau ir ištekėjusi) komunistinėje Lenkijoje tapo savotiška žyme.

Jau studijuodama per Prahos pavasarį išgyvenau vilčių sprogimą ir laisvės karnavalą, kaip tai pavadino Milanas Kundera. Paskui mačiau sovietų tankus Prahos gatvėse 1968 m. rugpjūtį, visuomenės pasipriešinimą, pasibaigusį studento Jano Palacho susideginimu, tos pačios visuomenės konformizaciją ir rezignaciją, susidūrus su žiauria jėga, prisitaikymą prie „normalizavimu“ vadinto melo. Apie visa tai po keturiasdešimt penkerių metų sukūriau mini serialą „Degantis krūmas“ – filmą, kuriuo ypač didžiuojuosi, nes jis, atgaivindamas prisiminimus, rodo bailumo ir drąsos mechanizmus romaus, bet iš tikrųjų slogaus, visuotinio spaudimo akivaizdoje. Tolesnė mano patirtis – tai kalėjimas ir politinis procesas, „Solidarumo“ revoliucijos laikotarpis Lenkijoje, karinė padėtis, kuri tą dar vieną mano revoliuciją numalšino, politinė emigracija, gyvenimas ir darbas daugybėje šalių...

Visi XX a. istorijos sluoksniai – karai, totalitarizmas, kančia ir viltis, gėrio ir blogio kova, kai gėris retai galėjo laimėti, ir tai sumokėjęs milžinišką kainą, klostėsi mano sąmonėje į vieną ilgą procesą: Pirmasis pasaulinis karas nesibaigė, todėl atsirado naujas jo fragmentas – Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas, stalinizmo nusikaltimai ir jo lengvesni pakaitalai po Stalino mirties, gulagai ir milijonų žmonių sulaužyti nugarkauliai, rasizmas, kolonializmas ir jo nesunaikinamos pasekmės. Ir žmonija, po kiekvieno žlugimo kylanti su nauja energija ir viltimi, kurioje jau glūdi būsimo žlugimo grūdas...

Sukūriau tris filmus, pasakojančius apie Holokaustą, visus – paprastų į Istoriją įveltų ir bandančių ją apgauti žmonių požiūriu. Taip pat parašiau kelis scenarijus šia tema. Intymiai bendraudama su Antrojo pasaulinio karo tikrove iš viso praleidau daugiau nei septynerius metus – ilgiau, nei truko tas karas. Esu įsitikinusi, kad jis galutinai nesibaigė, tik trumpam užsnūdo, pasislėpė po paviršiumi ir kiekvieną akimirką gali atsibusti vėl kiek kitokia, bet tokia pat absurdiška ir žiauria forma. Todėl laikau savo pareiga jį prikelti savo filmuose. Dabarties šaknys ne tik praeityje – jos nenuilstamai koegzistuoja. Čia. Dabar. Visą laiką. Užteks, kad žmones vėl užvaldys baimė, kuri generuoja neapykantą.

Netikėtai (arba lauktai) mūsų laikai pradėjo vėl atrodyti būtent taip.

Įvairios dabarties baimės, nuo kurių niekas, išskyrus populistus, nesiūlo jokių vaistų, – apokaliptinės klimato grėsmės, tikėjimo demokratija ir žmogaus teisėmis krizė, didžioji globalizacijos banga, migracija, lyčių studijos ir su jomis susijusios papročių bei demografinės permainos, didžioji internetinė revoliucija, keičianti viską, pradedant informacijos ir turinio sklaida bei jų verifikavimu ir baigiant komunikacija bei žmonių santykiais.

Kaip žmonės ir kaip planeta esame naujoje ir labai nesaugioje vietoje. Kitą dešimtmetį gali atsitikti bet kas, net tai, kas blogiausia. Plaukiame „Titaniku“.

Tačiau kinematografininko požiūriu, tai turi savų privalumų. Tai kelia mums naujus iššūkius, priverčia išeiti iš komforto zonos ir naujai pažvelgti į tikrovę ir mus pačius. Pastarieji egzotiškų populistų laimėjimai per rinkimus JAV, Brazilijoje, Filipinuose (šiek tiek mažiau egzotiškų – Lenkijoje, Turkijoje ar Vengrijoje) rodo, kad tikrovė yra keistesnė už fikciją ir kad distopiškos ar alternatyvios istorijos, tokios kaip „Kortų namelis“, susidūrusios su tuo, kas vyksta tikrovėje, atrodo lyg realybės šou porūšis.

Mąstymo apie populizmo triumfą išeities taškas pastaraisiais metais gali būti suformuluotas kaip „fikcijų herojus realiame pasaulyje“. Tačiau šis fikcijų herojus įgijo pačių realiausių žmonių palaikymą ir atvedė prie to, kad, pasak aimanuojančių lyg Hamletas liberalų, „pasaulis prarado formą“. Negana to, prarandant formą masių parama visai nesumažėjo. Tad mums, kinematografininkams, kyla klausimas, ar ir kam galime turėti įtakos. Nes jei mūsų sugalvoti fikciniai personažai okupuoja tikrovę, gal turėtume įvesti tikrovę į savo filmus ir rodyti ją nesumeluotą, iš naujo kurdami tikrus herojus. Atsakomybė šiandien šaukiasi mūsų vaizduotės.

Parengė K. R.