Gyvenanti prieš kamerą

Rosemarie Magdalena Albach, gimusi 1938 m. Vienoje, mirusi 1982 m. Paryžiuje. Nieko nesakantis moters vardas ir gyvenimo datos. Tačiau tai tikroji legenda tapusios aktorės Romy Schneider pavardė ir vardas bei jos dramatiško, pernelyg anksti nutrūkusio gyvenimo metai. Gimusi net kelias kartas siekiančios aktorių dinastijos šeimoje, ji anksti, būdama 15 metų, pateko į filmavimo aikštelę, kai reikėjo suvaidinti savo mamos Magdos Schneider herojės dukrą filme „Kai vėl sužydės alyvos“ (1953). Jaunoji debiutantė visus nustebino įgimtais gabumais, natūralumu, jaunatvišku žavesiu. Pasipylė kvietimai filmuotis. Greit ją ištiko didžiausia sėkmė, deja, tapusi ir visą gyvenimą lydinčiu prakeiksmu.

1955 m. režisierius Ernstas Marischka pakvietė Romy suvaidinti jauną princesę Elžbietą romantinėje kostiuminėje dramoje „Sissi“ (taip namiškiai vadino būsimą Austrijos ir Vengrijos  imperatorę). Filmas sulaukė milžiniško pasisekimo ir buvo itin pelningas. Sukurti net trys jo tęsiniai, tačiau ketvirtajame Schneider jau kategoriškai atsisakė vaidinti. Su Sissi vaidmeniu ji buvo tapatinama visą gyvenimą. Ir tėvynėje Austrijoje, ir Vokietijoje jai niekada neatleido, kad išdavė nacionalines vertybes ir vietoj mielų, tyrų, dorų biurgeriškų panelių ėmė vaidinti aistringas, protingas, savarankiškas moteris užsienio filmuose. Jos pasiekimai kino pasaulyje, pelnyti apdovanojimai, ryškūs vaidmenys iškilių režisierių L. Visconti („Boccaccio’70“, „Liudvikas“), O. Welleso („Procesas“), C. Sautet, J. Losey („Trockio nužudymas“), B. Tavernier, Costa-Gavraso („Moters šviesa“) ir kitų juostose dėmesio gimtinėje nesulaukė. Visus domino nebent geltonojoje spaudoje pasirodantys jos sudėtingo asmeninio gyvenimo aprašinėjimai: nutrūkęs aistringas romanas su prancūzų aktoriumi Alainu Delonu, dvejos skyrybos, buvusio vyro savižudybė, sūnaus žūtis, finansiniai sunkumai, šeimos atskirtis.

„Jos grožis kalba pats. Tai svaiginančio žavesio ir švarios dorybės mišinys. Ji lengva lyg Mozarto allegro, bet tuo pačiu metu kūniška ir jausminga. Sutikęs Romy Schneider turėjau laimę pažinti nuostabią menininkę ir puikią moterį. Buvo tikras malonumas matyti ją prieš kamerą, susikaupusią ir pasiruošusią kūrybai“, – taip aktorę atsimena vienas svarbiausių jos karjeroje režisierių Claude’as Sautet.

Prancūzijoje kartu su juo sukurti filmai sudaro pagrindinę dalį Schneider atminimui skirtos „Žiemos ekranų“ retrospektyvos. Trys festivaliui atrinktos juostos „Tai, kas svarbiausia“ („Les choses de la vie“, 1970, Lietuvoje filmas rodytas kaip „Gyvenimo smulkmenos“), „Sezaras ir Rozali“ („César and Rosalie“,1972), „Maksas ir metalo prekeiviai“ („Max et Les Ferrailleurs“, 1971) buvo sukurtos pačiu intensyviausiu aktorės karjeros laikotarpiu. Ji jautėsi įžengusi į naują gyvenimo etapą, subrendusi, pasitikinti savimi, pilna jėgų. „Jaučiuosi taip gerai ir tokia laiminga, kaip niekada. Žiūriu tik į priekį, gyvenu šia diena ir rytdiena, bet ne vakarykščia diena. Esu teisingame kelyje – vaidinu tai, ką visada norėjau“, – rašė ji knygoje „Aš, Romy“.

Aktorė per metus nusifilmuodavo trijuose–penkiuose filmuose, dirbo beveik be laisvadienių: „Geriausiai jaučiuosi, kai filmuojuosi. Mano nesveikavimai pasijaučia, kai tik baigiasi filmavimas.“

Butas Berlyne tapo nebereikalingas, vis daugiau laiko aktorė praleisdavo Prancūzijoje. Filmas „Tai, kas svarbiausia“ ir kūrybinės bendrystės pojūtis su Sautet galutinai padėjo jai apsispręsti gyventi Paryžiuje.

Atsitiktinai kino studijos koridoriuje sutiktas Sautet tapo „jos“ režisieriumi. Režisierius nebuvo matęs jokio filmo, kuriame vaidino Romy, tačiau jos grožis jį pritrenkė. Nusekęs iš paskos ir tyliai įsitaisęs studijos kamputyje, stebėjo, kaip ji dirba. Tai tik sustiprino režisieriaus nuojautą, kad jis rado filmui „Tai, kas svarbiausia“ (pagal Paulio Guimard’o romaną) aktorę, kuri suteiks prasmę kiekvienam herojės judesiui.

„Tai, kas svarbiausia“ tapo vienu mėgstamiausių aktorės filmų. „Ši juosta mane be galo jaudina, jos veiksmas nepaleidžia, ji niekada nepasens, – rašė Schneider savo dienoraštyje. – Sautet atviras idėjoms ir iniciatyvoms. Tai iš tiesų kūrybinė bendrystė. Tai toks džiaugsmas! Sautet ir aš visiškai pasitikime vienas kitu, o po „Tai, kas svarbiausia“ dar labiau vienas kitam patinkame. Dirbau su daugeliu garsių režisierių, bet labiausiai mane paveikė jis ir jo filmas. Norėčiau išsaugoti mūsų draugystę. Kine draugystės neilgalaikės. Išimtis tik Sautet. Jis išmokė mane gyvenimo smulkmenų – ir daug ką paaiškino man apie mane.“

Filmo siužetas nesudėtingas. Pagyvenęs architektas Pjeras (Michel Piccoli) pateko į avariją ir guli ištiktas komos. Jo vidinis monologas veda mus per jo gyvenimą, santykius su žmona ir su meiluže Helena, kurią ir vaidina Schneider, per tas „gyvenimo smulkmenas“, iš kurių ir susideda žmogaus egzistencija ir kurių svarbą Pjeras tik dabar suvokė bei įvertino.

Juosta tapo lūžiu – tiek aktorės, tiek režisieriaus karjeroje. Filmas pateko į Kanų festivalio konkursinę programą, buvo apdovanota Louis Delluco prizu, o Schneider pelnė brandžios, rimtos aktorės reputaciją ir įsitvirtino filmui sėkmę garantuojančių aktorių sąraše.

Sunkiau aktorei sekėsi kitame jųdviejų filme „Maksas ir metalo prekeiviai“ – niūrioje nusikaltėlių santykių istorijoje. Sautet iš pradžių net nenorėjo siūlyti prostitutės Lily vaidmens Romy. Jos spinduliuojantis grožis, rodės, pernelyg „sutaurins“ veikėją. Tačiau aktorė šio jai nebūdingo vaidmens labai norėjo: „Lily nepanaši į mane, bet tai ir „užveda“. Esu įpratusi įveikti sunkumus, tai mane mobilizuoja ir skatina veikti.“

Sautet ir Schneider bendradarbiavimą pratęsė filmas „Sezaras ir Rozali“. „Aš tokia laiminga, kad nusifilmavau šiame filme. Iš tos laimės net sunkus ir įtamptas darbas tampa pakenčiamas. Sautet – mano mylimas režisierius, kiekviena akimirka su juo ypatinga“, – prisiminė aktorė darbą filme „Sezaras ir Rozali“. Rozali gyvenimas neatskiriamai susipynęs su dviem vyrais – pagyvenusiu Sezaru (Yves Montand) ir jaunu dailininku Davidu (Sami Frey).

Kuo ypatingi šie Sautet filmai? Juk iš esmės tai nesudėtingos, „nerėksmingos“, paprastos meilės istorijos (beje, paskutinis jų bendras filmas vadinosi „Paprasta istorija“). Tačiau būtent tuo jie ir išsiskiria. Tai tarsi sakmės apie meilę, kai, nepaisant įvairiausių sunkumų ir peripetijų, ji vis tiek švyti. Labai tiksliai psichologiškai atskleistas šio jausmo grožis, išmintis ir stiprybė. Ir čia didžiulis Schneider nuopelnas. Ji savo herojėms suteikė vidinės šviesos, orumo, laisvės pojūčio, išminties, grožio.

„Tiesą sakant, aš tiesiog aplenkiau savo laiką. Tais laikais, kai dar nebuvo jokių kalbų apie moters išlaisvėjimą, aš pati išsilaisvinau. Pati tvarkiau savo gyvenimą ir dėl nieko nesigailiu.

Aš gyvenu prieš kamerą. Pagaliau turiu galimybę vaidinti tuos vaidmenis, kurie man patinka. Įkūniju skirtingus moterų tipus ir vaidinu vieną gražią meilės istoriją po kitos. Noriu vaidinti tik meilės istorijose“, – yra prisipažinusi Schneider.

Dar vienas „Žiemos ekranų“ filmas, kuriame pamatysime Schneider, – dokumentinis pasakojimas apie nebaigtą prancūzų režisieriaus Henri-Georges’o Clouzot filmą „Pragaras“. Į tikrą pavydo sukeltos beprotybės pragarą nusileidžia Schneider vaidinama žmona ir jos vyras.

Parengė Neringa Kažukauskaitė