7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kiekvienas yra kaltas

„Žiemos ekranuose“ Henri-Georges’o Clouzot retrospektyva

Nr. 2 (1281), 2019-01-11
Kinas
„Auksakalių krantinė“
„Auksakalių krantinė“

Sausio 24 d. Vilniuje vėl prasidės prancūziškieji „Žiemos ekranai“. Pažintį su šių metų festivalio programa pradedame nuo režisieriaus Henri-Georges’o Clouzot (1907–1977) retrospektyvos. Iš vienuolikos režisieriaus sukurtų filmų joje bus pristatyti šeši – „Žmogžudys gyvena dvidešimt pirmajame name“ („L’assasin habite au 21“, 1942), „Varnas“ („Le Corbeau“,1946), „Auksakalių krantinė“ („Quai des Orfevres“, 1947), „Atlygis už baimę“ („La salaire de la peur“, 1953), „Apsėstieji“ („Les diaboliques“, 1955), „Įkalintoji“ („La prisonniere“, 1967) ir dokumentinis filmas „Henri-Georges’o Clouzot „Pragaras“ („L’enfer d’Henri-Georges Clouzot“, rež. Serge Bromberg, Ruxandra Medrea, 2009), pasakojantis apie nebaigtą režisieriaus filmą.

 

Henri-Georges’as Clouzot debiutavo palyginti vėlai, nors prieš tapdamas režisieriumi jis gana gerai pažino kino gamybos paslaptis Paryžiuje ir Berlyne, kur garsiojoje Babelsbergo studijoje buvo Anatole’io Litvako asistentas ir panašiai kaip Berlyne 3-iajame dešimtmetyje gyvenęs Alfredas Hitchcockas patyrė didžiulę vokiečių kino ekspresionizmo įtaką: visų Clouzot filmų kadruose matyti, kiek daug dėmesio režisierius skyrė apšvietimui, šviesos ir šešėlių kuriamai dramaturginei įtampai. Clouzot dažnai pavadinamas prancūzų Hitchcocku, nors juos sieja gal tik niūri pasaulio vizija, kai kiekvienas yra arba gali būti kaltas.

 

Clouzot svajojo tapti jūrininku, bet sukliudė prastas regėjimas. Jis studijavo prestižinėje École libre des sciences politiques ir norėjo tapti diplomatu, tačiau pašlijus šeimos finansinei padėčiai, rekomenduotas draugo – vėliau legendinio žurnalisto Pierre’o Lazareffo, pradėjo dirbti „Paris-Midi“ ir „Paris-Soir“ redakcijose, rašė dainų tekstus, buvo garsių žurnalistų „negru“. 1934-aisiais Clouzot dėl ligos buvo priverstas nutraukti veiklą ir ketverius metus praleido ligoninėse bei sanatorijose, kur ėmėsi pjesių (pirmąją sukūrė būdamas septynerių) ir kino scenarijų.

 

Naciams okupavus Prancūziją Clouzot pradėjo dirbti kino studijoje „Continental Films“, kurios iniciatorius buvo Hitlerio propagandos ministras Josefas Goebbelsas. Clouzot vadovavo scenarijų skyriui. Dalis prancūzų režisierių buvo emigravę, dalis slapstėsi, todėl susidarė galimybė debiutuoti jauniesiems – buvusiems režisierių asistentams, scenaristams. 1942 m. kaip režisierius debiutavo ir Clouzot. Filmo „Žmogžudys gyvena dvidešimt pirmajame name“ pagrindu tapo belgų rašytojo Stanislaso-André Steemano knyga. Filme jau galima įžvelgti stiliaus, kuris netrukus įsigalės Holivude ir bus pavadintas film noir, bruožų.

 

Filmo „Žmogžudys gyvena dvidešimt pirmajame name“ veiksmas vyksta Paryžiuje. Čia siautėja žudikas maniakas, kiekvienąkart paliekantis Diurano vizitinę kortelę. Įtaręs, kad žudikas gyvena „Mimozos“ pensione, policijos komisaras Vensas (Pierre Fresnay) nusprendžia ten įsikurti apsimetęs pastoriumi. Tarp jo kaimynų – kriminalinių knygų autorius, iš kolonijų atvykęs gydytojas, miuzikholo fakyras, aklas boksininkas. Paaiškėja, kad žmogžudys yra ne vienas.

 

Antrasis Clouzot filmas „Varnas“ sukėlė didžiulį skandalą, kurio atgarsiai vis dar girdimi prancūzų kino istorikų darbuose. Clouzot filmo pagrindu pasirinko tikrą istoriją, įvykusią 3-iojo dešimtmečio pradžioje, tačiau iš tikrųjų „Varnas“ – negailestingas Prancūzijos provincijos miestelio bendruomenės paveikslas. Čia siautėja anonimas, pasirašinėjantis Varnu. Jis juodina garbingiausius piliečius, o rezultatas – visi pykstasi su visais, mieste įsigali įtarumo atmosfera, įvyksta savižudybė, prasideda suėmimai. Išsiaiškinti, kas kaltas, stengiasi miestelio gydytojas (Pierre Fresnay). Viena garsiausių filmo scenų, kai Pierre’o Larquey personažas, pasitelkęs siūbuojantį šviestuvą, aiškina gydytojui, kad taip, kaip nėra ribos tarp tamsos ir šviesos, jos nėra ir tarp gėrio ir blogio. Riba nuolat juda, keičiasi. Moralinis reliatyvizmas – viena svarbiausių Clouzot temų.

 

Filmo scenarijus buvo parašytas dar prieš karą, bet tai, kad „Varnas“ sukurtas „Continental Films“, sustiprino įtarimus. Pogrindinis komunistų partijos laikraštis apkaltino Clouzot, kad šis apšmeižė prancūzų tautą, filmą pasmerkė ir Prancūzijos katalikų bažnyčia, pavadindama jį amoraliu. Režisierius buvo atleistas iš studijos, esą jis neskatina rašyti anoniminių laiškų, kurie tokie naudingi visuomenei. Po karo Clouzot buvo apkaltintas kolaboravęs su naciais, dvejus metus jam buvo uždrausta dirbti kine.

 

Kiekvienas naujas Clouzot filmas atrodo vis niūresnis. 1947 m. Venecijos kino festivalyje už režisūrą apdovanotos „Auksakalių krantinės“ (vėl pagal Stanislaso-André Steemano knygą) herojė dainininkė Ženi (Suzy Delair) aplanko seną prodiuserį (Charles Dullin), tikėdamasi, kad šis pasirūpins jos karjera. Pavydusis Ženi vyras (Bernard Blier) nori atsikratyti konkurento, tačiau kažkas tai padaro už jį. Filme įsimena meistriškai kuriama mažųjų Paryžiaus teatrų, kuriuose mėgo lankytis Clouzot, atmosfera ir du vaidmenys – didžiojo Louis Jouvet vaidinamas policijos inspektorius Antuanas, auginantis iš kolonijų parsivežtą juodaodį berniuką, ir Simone Renant fotografė, įsimylėjusi Ženi.

 

1949 m. filme „Manon“ Clouzot į Antrojo pasaulinio karo metus perkėlė klasikinį pasakojimą apie Manon Lesko. 1949 m. pasirodė „Žano sugrįžimas“ („Le Retour de Jean“) – trečioji kartu su André Cayatte’u, Georges’u Lampinu ir Jeanu Dréville’iu kurto filmo „Sugrįžimas į gyvenimą“ („Retour a la vie“) apie milijonų prancūzų, karo belaisvių, deportuotųjų  ir konclagerių kalinių, sugrįžimą 1945-aisiais, dalis. 1950-aisiais pasirodė „Miket ir jos motina“ („Miquette et sa mere“), nukelianti į XX a. pradžią ir pasakojanti apie provincialę, kuri svajoja tapti aktore. „Miket ir jos motinos“ filmavimo aikštelėje Clouzot sutiko stažuotoją Vérą Amado Gibson – brazilų ambasadoriaus ir rašytojo dukterį, kurią 1950-ųjų sausį vedė. Clouzot norėjo sukurti dokumentinį filmą apie žmonos gimtinę, bet techninės ir cenzūros problemos pasirodė per didelės, o projektas pernelyg ambicingas. Tačiau iš braziliškosios Clouzot patirties gimė knyga „Dievų arklys“ („le Cheval des Dieux“), kurios skaitytojas atsiduria Bahios regiono gelmėse, tarp burtininkų. 

 

Kita vertus, pažintis su Lotynų Amerika, be abejo, prisidėjo ir prie bene garsiausio Clouzot filmo atsiradimo. 1953 m. jo „Atlygis už baimę“ (pagal Georges’o Arnaud romaną) tapo iškart trijų festivalių – Venecijos, Berlyno ir Kanų – nugalėtoju (tada dar buvo galima rodyti filmą visuose). Amerikiečiai iki šiol filmą laiko pavyzdiniu trileriu. Tai pasakojimas apie keturis nevykėlius europiečius, bandančius palikti varganą Lotynų Amerikos užkampį, į kurį juos nubloškė likimas. Apylinkėse kilus gaisrui nuspręsta, kad jį gali numalšinti tik didžiulis nitroglicerino sprogmuo. Tačiau pirmiau reikia tą nitrogliceriną atvežti dviem sunkvežimiais. Kelias blogas, tad sunkvežimiai gali sprogti nuo kiekvieno rimtesnio supurtymo. Pavojingą misiją išgyvens tik vienas iš keturių – jį suvaidinęs Yves’as Montand’as po filmo tapo žvaigžde. Tačiau ir šio personažo laukia tragiška pabaiga: nereikia pamiršti, koks madingas tada buvo prancūzų egzistencializmas.

 

Clouzot dažnai buvo vadinamas mizantropu ir niekad neslėpė savo skeptiško požiūrio į pasaulį bei žmones. Jo filmų veikėjai silpni, bjaurūs, pavojingi, žiaurūs, moterys meluoja, siekia manipuliuoti kitais. Šis požiūris ryškus ir filme „Apsėstieji“ (1955, pagal Boileau ir Narcejaco romaną), beje, kurtas gimtajame režisieriaus Niore. Čia nužudyti despotišką internato direktorių (Paul Meurisse) kartu rengiasi jo žmona (Vera Clouzot) ir meilužė (Simone Signoret). Tačiau netrukus įvykstantis siužeto posūkis toks netikėtas, jog režisierius kreipėsi į kino kritikus, kad šie neatskleistų filmo pabaigos.

 

1956 m. Clouzot sukūrė pilnametražį dokumentinį filmą „Picasso paslaptis“ („Le Mystere Picasso“), kuris dabar greičiausiai būtų pavadintas eksperimentiniu: režisierius panaudojo peršviečiamą drobę, kad kamera galėtų stebėti tapančio dailininko veidą. 1957-aisiais pasirodė jaunuosius „Cahiers du cinema“ kritikus – būsimus Naujosios bangos režisierius – ir ypač François Truffaut papiktinęs Clouzot filmas „Šnipai“ („Les espions“), kurio pagrindinis veikėjas – psichiatras; 1960 m. – kriminalinė drama „Tiesa“ („La Verite“). Pastarajame filme geriausią savo vaidmenį – meilužio nužudymu apkaltintos merginos – sukūrė tų laikų prancūzų kino žvaigždė Brigitte Bardot. Aktorė skundėsi, kad dirbti su Clouzot labai sunku, filmuojant jie net trankydavo vienas kitam antausius.

 

1960 m. staiga mirė Vera Clouzot. Režisierius pasinėrė į depresiją ir keleriems metams išvyko iš Prancūzijos. 1964-aisiais jis grįžo, nusprendęs Naujosios bangos režisieriams įrodyti, kad anachronizmu, improvizacijos baime jų kaltintas režisierius geba sukurti naują kino kalbą. Atlikti pagrindinį vaidmenį „Pragare“ jis pakvietė Romy Schneider. Ji turėjo suvaidinti liguistai pavydaus vyro (Serge Reggiani) žmoną. Clouzot norėjo, kad pasakojimas būtų pateiktas vyro požiūriu, kad ekrane atsispindėtų jo psichinė būsena. Todėl jam reikėjo originalių vaizdo efektų, nes vyras vis labiau artėja prie beprotybės, ir vaizdas bei garsas turėjo tapti jo būsenos atitikmeniu. Todėl, pavyzdžiui, scenoje, kai žmona su meilužiu čiuožia vandens slidėmis, vanduo staiga nusidažo raudonai.

 

Filmo bandymus parodęs koprodiuseriams iš „Columbia Pictures“, Clouzot gavo neribotą biudžetą. Filmavimo aikštelėje dirbo trys operatorių grupės, geriausi profesionalai. Tačiau po kurio laiko gamybos nesugebėjo kontroliuoti nei specialiaisiais efektais susirūpinęs režisierius, kuris nuolat keitė scenarijų, nei prodiuseriai. Reggiani susirgo, su Schneider Clouzot nuolat pykosi. Buvo akivaizdu, kad Clouzot nesugebės baigti filmo. Netrukus jį ištiko infarktas. Filmas liko nebaigtas.

 

„Pragaras“ buvo prisimintas tik 1994 m., kai savą filmo versiją (visai nevykusią) sukūrė Claude’as Chabrolis. 2007-aisiais kino istorikas ir dokumentininkas Serge’as Brombergas įstrigo lifte su antrąja Clouzot žmona Ines de Gonzales ir ji papasakojo, kad turi „Pragaro“ medžiagą – trylika valandų bandymų ir prifilmuotos juostos. Tai ir tapo filmo „Henri-Georges’o Clouzot „Pragaras“ pagrindu. Galima tik nujausti, kad Clouzot „Pragaras“ galėjo tapti šedevru. Tai, ką rodo Brombergas, yra genialumo, bet kartu ir beprotybės liudijimas – būtent ties jų riba dažnai ir gimsta šedevrai.

 

1968 m. pasirodė paskutinis Clouzot filmas „Įkalintoji“, kuriame Laurent’as Terzieffas sukūrė vieną geriausių savo kino vaidmenų – šiuolaikinio meno galerijos direktoriaus, kuriam teikia malonumą fotografuoti nuogas moteris jas žeminančiomis pozomis. Šiame filme Clouzot, ko gero, vienas pirmųjų kine prabilo apie fotografijos vaizdo ir seksualinių fantazijų ryšį. Režisierius turėjo daug sumanymų, tačiau jų nepavyko įgyvendinti, nes draudimo kompanijos negalėjo garantuoti, kad nekils sveikatos problemų. Clouzot mirė nuo širdies smūgio 1977-aisiais. Jo filmai nuolat prisimenami, kuriami jų perdirbiniai, bet iki šiol nė vienas jų neprilygo originalui.

 

Parengė Ž. P.

„Auksakalių krantinė“
„Auksakalių krantinė“
„Varnas“
„Varnas“
,„Atlygis už baimę“
,„Atlygis už baimę“
Henri-Georges Clouzot ir Romy Schneider
Henri-Georges Clouzot ir Romy Schneider
„Įkalintoji“
„Įkalintoji“