Talino „Juodųjų naktų“ akcentai

Lapkričio 16 – gruodžio 2 d. Taline vyko didžiausias Baltijos šalių kino festivalis „Juodosios naktys“, kuriame šiais metais pagrindinius prizus laimėjo Rubéno Mendozos filmas „Klajojanti mergina“ (Wandering Girl, 2018, Pagrindinė konkursinė programa), Margaux Bonhomme „Galva virš vandens“ (Head Above Water, 2018, Geriausias metų debiutas). Pirmą kartą rengtoje Baltijos šalių konkursinėje programoje laimėjo Marijos Kavtaradzės filmas „Išgyventi vasarą“ (2018), o Estijos konkursinėje programoje nugalėjo dokumentinis Jaanio Valko filmas „Ahto. Paskui svajonę“ (Ahto. Chasing a Dream, 2018). Pirmą kartą debiutinių filmų konkursinėje programoje dalyvavo ir lietuvių režisuotas filmas „Čia buvo Saša“ (2018, rež. Ernestas Jankauskas, gamybos įmonė „Dansu“).

Narkotikai, seksas ir techno

Debiutinių filmų konkursinėje programoje Berlynu ir jo subkultūriniu gyvenimu pulsavo Henningo Gronkowskio filmas „Yung“ (2018). Pradėjęs karjerą kine kaip aktorius Klauso Lemkeso filmuose, režisierius filme savo jaunystę perkėlė į keturių paauglių merginų gyvenimą. Abi (vaidina Abbie Dutton), Džoi (Joy Grant), Emi (Emily Lau) ir Džana (Janaina Liesenfeld) – keturios geriausios draugės, kurių dienos sukasi mažai kam žinomoje Berlyno pusėje. Nuolatiniai vakarėliai klubuose ar draugų namuose, iš rankų į rankas einantys narkotikai ir seksas, kuriuo viena iš veikėjų užsiima su pagyvenusiais vyrais už pinigus. Tačiau režisierius į savo veikėjus žiūri iš stebėtojo pozicijos, jų nekritikuodamas ir neteisdamas, tarsi natūraliai joms leisdamas ieškoti savęs. Svarbiausia siužetine linija tampa keturių merginų draugystė, kuri išlieka stipri viso filmo metu. „Yung“ tampa savotiška ode draugystei, paskendusiai Berlyno gatvėse.

„Yung"

Filmas nuolat varijuoja tarp fikcijos ir dokumentikos. Siužeto eigoje atsiranda intarpai, kur pagrindiniai veikėjai baltame fone sėdi tiesiai prieš kamerą ir atsakinėja į niekada neišgirstamus klausimus, tarsi aplink juos vykstantis veiksmas – dokumentalisto užfiksuotas realus veikėjų gyvenimas. Dokumentinio žanro įspūdį padidina ir tai, kad aktorių ir veikėjų vardai filme sutampa. Iš dalies „Yung“ primena prieš kelis metus „Kino pavasaryje“ parodytą dokumentinį hibridinį filmą „Visos nemiegotos naktys“ (All These Sleepless Nights, 2016), kuriame lengvai išnyksta linija tarp fikcijos ir tikrovės. Tačiau nors „Yung“ ir atrodo tarsi galėtų būti panašios formos hibridas, jame siužetinė linija išgalvota.

Kaip nepasiduoti sistemai

Vaikų teisių programoje rodytas JAV režisieriaus A. J. Edwardso filmas „Penktadienio vaikas“ (Friday‘s Child, 2018), panašiai kaip H. Gronkowskio filmas „Yung“, žvelgia į jaunus žmones, bandančius ieškoti ir suprasti, kas jie yra. Riči (Tye‘us Sheridanas) – 18-metis jaunuolis, visą gyvenimą augęs vaikų namuose. Kaip ir kiti vaikai, užaugę šioje sistemoje, sulaukęs pilnametystės, jis turi juos palikti. Nematydamas galimybės tęsti mokslus, jis išsikelia gyventi į nedidelį miestą Teksaso valstijoje, užsiminėdamas iš eilės papuolančiais darbais. Jo užsispyrimą dirbti sąžiningai greitai palaužia apvogti namai ir atsitiktinai autobuse sutiktas keistuolis Svimas (Calebas Landry-Jonesas), kuris, suprasdamas Ričio padėtį, bando juo pasinaudoti ir įtraukti į savo nešvarius nusikaltimus. Greitai situacija dar labiau pablogėja, kai savo ofise randama nužudyta buto savininkė, o žmogžudystės pagrindiniu įtariamuoju tampa Riči.

„Penktadienio vaikas"

Terrence‘o Malicko stiliumi nufilmuotame filme judanti kamera skirtingais rakursais stambiu planu dažnai pagauna veikėjų veidus, juos įkalindama 4:3 formato ekrane. Operatorius Jeffas Biermanas įspraudžia veikėjus, palieka mažai erdvės aplink juos, taip pavaizduodamas jų vidinę būseną. Įkliuvę į sistemą, jaunuoliai nežino, kaip iš jos ištrūkti. Jie įsivelia į nusikaltimus, iš kurių, atrodo, kelio atgal nėra. A. J. Edwardsas pernelyg nedramatizuodamas vizualia kalba parodo beglobių jaunuolių kasdienybę Jungtinėse Valstijose, taip kritikuodamas sistemos abejingumą ir nesugebėjimą jais pasirūpinti.

Aš dar dainuosiu

Baltijos šalių konkursinėje programoje pagrindinį apdovanojimą laimėjęs debiutinis Marijos Kavtaradzės ilgametražis vaidybinis filmas „Išgyventi vasarą“ taip pat atsigręžia į kiek vyresnį jaunimą, kurie kenčia nuo psichinių ligų ar sutrikimų.

Pauliui (Paulius Markevičius), turinčiam bipolinį sutrikimą, prasidėjo manijos periodas. Jis daug bėgioja, su gydytoju žaidžia nardais ir visada šypsosi. Pagerėjus vaikino savijautai, ligoninės direktorė nusprendžia jį išleisti. Tik vienintelį Pauliaus gydytoją neramina šis staigus jo pagerėjimas. Tad jis sugalvoja išsiųsti vaikiną į sanatoriją Palangoje. Šią užduotį jis paskiria jaunai psichologei Indrei (Indrė Patkauskaitė), kuri mainais grįžusi galės atlikti tyrimą su modernia laboratorijos įranga. Prie kelionės į pajūrį įtraukiama ir Justė (Gelminė Glemžaitė), kurios uždarumas trukdo pagerėti jos emocinei būsenai.

„Išgyventi vasarą"

„Išgyventi vasarą“ nėra tipinis filmas apie žmones, kenčiančius nuo psichinių sutrikimų. Scenarijaus autorė M. Kavtaradzė apgalvotai perkelia pagrindinį veiksmą iš ligoninės, į dar labiau suspaustą erdvę – mašiną, kur pasimetusi Indrė, per daug laimingas Paulius ir užsisklendusi Justė yra priversti bendrauti. Nors daugiausia dėmesio tenka Pauliaus veikėjui, kurio energija šokinėja tarsi fontanai, filmo eigoje pradeda atsiskleisti ir kitos dvi merginos. Iš pradžių nenoriai sutikusi padėti, Indrė pradeda įsiklausyti į Paulių ir Justę. Ji pradeda nuoširdžiai rūpintis ir ima norėti jiems padėti. Nusižudyti bandžiusi Justė pagaliau pradeda kalbėti, ir nors jai iš šios grupės skiriama mažiausiai dėmesio filme, jos perosnaže pastebima kaita.

Nors filmas kalba sunkia tema, jame netrūksta juoko, suteikiančio istorijai lengvumo. M. Kavtaradzė siužetui įneša įvairių spalvų, kurias gyvai nuspalvina operatoriai Laurynas Bareiša ir Vytautas Katkus. „Išgyventi vasarą“ pradeda kalbą apie tai, apie ką kalbėti vis dar sunku – psichinius sutrikimus, nuo kurių kenčia daug žmonių. Vienu filmo metu Paulius paėmęs į rankas mikrofoną pradeda dainuoti Hiperbolės dainą „Aš dar dainuosiu“, tarsi sakydamas – man viskas bus gerai, „Aš dar dainuosiu, nors balsas prikimo...“.