7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Svarbūs klausimai

Artėja Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

Nr. 28 (1265), 2018-09-14
Kinas
„Pradžia 2.0“
„Pradžia 2.0“

Tarptautinis jau penkioliktasis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) prasidės rugsėjo 20 d. ir Vilniaus kino teatruose „Skalvija“ bei „Pasaka“ vyks iki 30 dienos. Spalio pradžioje VDFF persikels į Kauną ir Ukmergę. Šiame „7md“ numeryje pristatome pagrindinę programą ir Algio Arlausko filmų retrospektyvą.

 

Pagrindinėje programoje – devyni filmai. Geras dokumentinis kinas visada formuluoja svarbius klausimus. Ne išimtis ir šiųmetė programa. Filmo „Pradžia 2.0“ („Genesis 2.0“, Kinija, Rusija, Šveicarija, JAV, P. Korėja, 2018) autoriai Christianas Frei ir Maksimas Arbugajevas klausia, ar įmanoma prikelti mamutą. Kiekvienais metais Sibiro pakraščiuose grupelė entuziastų ieško amžinajame įšale išlikusių mamutų ilčių. Tarp filmo veikėjų – medžiotojas Piotras Grigorjevas ir jo brolis Semionas, dirbantis Jakutsko mamutų muziejuje. „Baltojo aukso“ kaina dar niekad nebuvo tokia didelė, ypač Kinijos rinkoje. Iltys traukia ir genetikus bei mokslininkus, balansuojančius ties genetikos ir sintetinės biologijos riba ir svajojančius prikelti mamutus, o paskui kurti visai naujus gyvūnus. Jų bandymai liudija naujos technologijų revoliucijos pradžią. Šios revoliucijos tikslas – paversti žmogų kūrėju, naujosios Pradžios autoriumi.

 

Chriastanas Frei (2001-aisiais nominuotas „Oskarui“ už filmą „Karo fotografas“) kartu su Arbugajevu pasakoja apie gamtoje slypinčias paslaptis ir naują vaidmenį, kurį gali suvaidinti žmogus. Kartu „Pradžia 2.0“ tyrinėja ribas tarp mokslo ir mito, klausia, kokios bus žmogaus prisiimtos evoliucijos kontrolės pasekmės, nes jos gali neatpažįstamai pakeisti ir mus, ir pasaulį.

 

Filme „Pasaulis priklauso man“ („The World is Mine“, Izraelis, 2017 ) režisierė Ann Oren tyrinėja futuristinės popkultūros ikoną, virtualią dainininkę Hatsune Miku. Koncertuose ši žvaigždė pasirodo kaip šokanti ir dainuojanti holograma. Iš tikrųjų Hatsune Miku – tai „Vocaloid“, sintezatorių programa. Siekiant išreklamuoti šį produktą buvo sukurtas manga personažas, tapęs kolektyvine fantazija, Tokijo subkultūros otaku žvaigžde. Visa Miku asmenybė sukurta jos fanų, ne tik kuriančių muziką ir tekstus, bet ir „atiduodančių“ dainininkei savo kūnus.  Oren rodo kelionę į pasaulį, kuriame fantazija realesnė už tikrovę. Faux-cumentary žanras leido režisierei atkurti viską, kas vyksta Miku pasaulyje.

 

Phillipo Jedicke’s filmo „Užsičiaupk ir grok pianinu“ („Shut Up and Play the Piano“, Vokietija, 2018) herojus egzistuoja iš tikrųjų. Tai iš Kanados kilęs pianistas Chilly Gonzalesas. Jis ekscentriškas kūrėjas ir performansų atlikėjas, virtuozas ir kompozitorius. Gonzaleso abejonės ir megalomanija – dvi  tos pačios monetos pusės. Kiekvienąkart, kai atrodo, jog žiūrovai pagaliau įminė jo mįslę, Gonzalesas daro radikalų posūkį ir sugriauna visus lūkesčius. Jedicke stengiasi atskleisti savo personažo esmę. Jis naudojasi milžinišku vaizdajuosčių archyvu, seka Gonzaleso kelionę iš Berlyno scenos į didžiausią pasaulyje filharmoniją, tačiau vienas teiginys nuolat paneigia kitą: 2003-iaisiais muzikantas pasiskelbė Berlyno pogrindžio prezidentu, o netrukus užkariavo buržuazines sales albumu „Solo Piano“. Režisierius jungia Gonzaleso interviu ir vaidybines scenas, nuolat trina ribas tarp tiesos ir pramanų. Iš viso to gimsta prieštaringo, energingo ir sunkiai dirbančio menininko portretas.

 

 

Visi žino, kad žaidimai – rimtas užsiėmimas, ir Matjažo Ivanišino filmas „Vyrų žaidimai“ („Playing Men“, Slovėnija, Kroatija, 2017) tai įrodo. Ivanišinas kviečia pakeliauti po vyriškų žaidimų pasaulį. Balkanuose ir prie Viduržemio jūros vyrai žaidžia rimtai. Tai ir turkiškos imtynės, ir sūrio ridenimas siauromis kaimo gatvelėmis, ir daug kitokių rungčių. Nors kartais žaidimai nelabai atitinka situaciją, visiems jiems būdinga archajiškumo dvasia ir jie traktuojami taip, tarsi turėtų vyrams milžinišką reikšmę. „Vyrų žaidimai“ – ne tik pasakojimas, kaip žmonės įsivaizduoja gerą pramogą, bet ir bandymas suprasti tradicines žaidimų ištakas. Filme taip pat analizuojama su žodžiu ir skirtingomis jo formomis bei kultūros kontekstais susijusių pramogų tradicija: kaip sportas, muzika, aktorystė veikia kasdienį gyvenimą ir jame kiekvieno vaidinamus vaidmenis. Kartu tai dinamiškas ir kupinas netikėtumų bandymas aprašyti vyrų pasaulį, parodyti, kaip, pasitelkus žaidimus ir pramogas, kuriamas regioninis homo politicus.

 

Theo Anthony „Žiurkes“ („Rat Film“, JAV, 2016) kritikai lygina su Errolo Morriso filmais ir Chriso Markero dokumentinėmis esė. Žiurkės filme – ir Baltimorės miesto, kurį filmuoja Anthony, ir žmonių santykių simbolis. Vieni žiurkes augina ir myli, kiti jas žudo. Viskas priklauso nuo požiūrio.

 

Serbų dokumentininkas Mladenas Kovačevičius filmą „4 metai per 10 minučių“ („4 Years in 10 Minutes“, Serbija, 2018) sukūrė iš senų, prieš septyniolika metų pamestų ar užmirštų vaizdajuosčių, kuriose užfiksuota serbų ekspedicija į Everestą.

 

Jordano Schiele’s nespalvoto filmo „Šilkas ir ugnis“ („The Silk and the Flame“, JAV, 2018) premjera įvyko šiemet Berlyne. Filmo veikėjas Yao keliauja iš Pekino į savo kaimą švęsti Naujųjų metų. Kinijoje tai svarbiausia šeimos šventė. Vienišiaus Yao sostinėje sunkiai uždirbti pinigai skirti ne tik pagyvenusiems neįgaliems tėvams, bet ir giminaičiams bei jų vaikams. Yao motina norėtų, kad sūnus vestų gerą moterį, ir nežino, kad sūnus yra gėjus. Tiesa apie sūnų daug gilesnė. Ji atsiskleidžia mąsliuose Yao monologuose, kuriuos režisierius supriešina su chaotiškomis skurdžios kaimo kasdienybės scenomis.

 

Debiutinio Vadymo Ilkovo (beje, jis buvo vienas Manto Kvedaravičiaus „Mariupolio“ operatorių) filmo „Tėtė – mamos brolis“ („My Father is my Mother’s Brother“, Ukraina, 2018) herojui menininkui Tolikui tenka prisiimti penkiametės dukterėčios globą, kai jo sesuo suserga psichikos liga. Kaip ir „Šilkas ir ugnis“, šis filmas – sukrečiantis šeimos portretas, atskleidžiantis, kokie ryšiai ją sieja, o kas skiria. Apie tai ir Zosios Rodkevič  („Mano draugas Borisas Nemcovas“) ir Jevgenijos Ostaninos „Baltoji mama“ („White Mama“, Rusija, 2017). Filmo herojė, šešių juodaodžių vaikų motina Alina Makarova, nusprendžia įvaikinti baltaodį berniuką, turintį daug sveikatos sutrikimų. Naujo šeimos nario atsiradimas griauna harmoniją, tačiau Alina jaučia, kad šiam vaikui privalo duoti daugiau nei saviesiems.

 

Algio Arlausko filmai

 

Režisierius, aktorius, pedagogas Algis Arlauskas gimė ir užaugo Maskvoje, jo tėvas – lietuvis, mama – ispanė. Arlauskas tapo sovietų kino žvaigžde suvaidinęs pagrindinį vaidmenį Leonido Gaidajaus komedijoje „Sportloto-82“ (1982). 10-ajame dešimtmetyje jis įsikūrė Ispanijoje, Bilbao, ir kartu su tuomete žmona aktore Marina Šimanskaja įsteigė kino ir teatro mokyklą „Anima Eskola“, kurioje mokoma remiantis garsiuoju Konstantino Stanislavskio metodu. Režisierius taip pat yra aktyvus Baskijos kultūrinio gyvenimo dalyvis. Pastaraisiais metais Arlauskas dažniau filmuojasi Rusijoje, kur gyvena jo duktė Olga, taip pat tapusi dokumentinio kino režisiere.

 

„Algis Arlauskas man tapo legenda dar prieš pamatant jo filmus. Lietuvoje apie 1988-uosius pasirodė žinia apie neįtikėtinai talentingą jauną kino režisierių lietuvišku vardu ir pavarde, studijuojantį Maskvoje ir sukūrusį filmą, kuris lyg žaibas perskrodė Europos kino festivalinę erdvę. Vėliau, kai pamačiau Algio filmus, supratau, kodėl vertėjo tiek metų laukti susitikimo“, – pasakoja režisierius Audrius Stonys, kuris ir patarė VDFF supažindinti Lietuvos dokumentikos mėgėjus su šiuo režisieriumi. Pasak Stonio, šio režisieriaus filmai ypatingi: „Arlausko kino vizijose laikas gali imti tekėti atgal, kurdamas siurrealistinį, o kartu iki skausmo tikrą ir atpažįstamą sovietinio absurdiško pasaulio atspindį. Humoras ir tragizmas, dokumentalumas ir vaidyba, filosofija ir gilus socialumas čia sugyvena tobuloje kinematografinėje harmonijoje. Ir tai neabejotinai yra kinas, kurį kiekvieną kartą žiūrėdamas atrandi vis iš naujo.“

 

Pirmasis dokumentinis Arlausko filmas „Prisilietimas“ (1987) gimė tada, kai jis susipažino su aklu ir kurčiu rusų pedagogu bei psichologu Aleksandru Suvorovu. Kurdamas dokumentinį filmą režisierius sako atiduodąs dalį savo gyvenimo, nes jam dokumentika yra moralinis ir ideologinis kompromisas. Filme „Nueiti kelią“ (1990) Arlauskas analizuoja atbulinio judėjimo idėją. Anot režisieriaus, kinas yra vienintelė meno forma, kurioje įmanomas atbulinis judėjimas, kai tu gali gimti iš naujo, judėjimas atgal gali reikšti mirtį ir gimimą iš naujo. Atgal eina žmonės, atgal važiuoja automobiliai, bet ir mes patys judame atgal. Juk senatvė yra kažkuo panaši į kūdikystę, gyvenimo pabaigoje mes vėl virstame vaikais.  

 

„Laiškas motinai“ (2001), pasak režisieriaus, gimė siekiant tetrapleginiu paralyžiumi sergančiam Rubenui padėti surasti savo biologinę motiną – vieno Ispanijos komunistų partijos vadų dukterį, kuri Pilietinio karo metais buvo atvežta į SSRS. Rubénas Davidas Gonzálezas Gallego gimė neįgalus, jis – žurnalistas, rašytojas. Gallego knyga „Balta ant juodo“ 2003 m. pelnė rusų Bookerio premija. Jis patyrė visą sovietinių vaikų namų, skirtų neįgaliesiems, siaubą, kurį ir aprašė knygoje. Nors pasakojama asmeninė istorija, režisieriui šis filmas – daugybės XX a. žmonių tragedijos paradigma: „Rubeno laiškas motinai – daugybės žmonių laiškai savo motinoms, kartu su Rubenu aš rašau laišką ir savajai.“

 

Naujausias Arlausko filmas „Bepročių sąmokslas“ (2016) pasakoja apie Saragosos gyventoją Enrique Gastoną, simpatišką keistuolį universiteto profesorių, kurio galvoje gimsta gražūs ir kilnūs, tačiau sunkiai įgyvendinami sumanymai. „Gastonas man yra modernus Don Kichotas. Jis kelia sau neįgyvendinamus tikslus. Jo žygdarbių užtektų ne vienam filmui, o visam televizijos serialui“, – apie filmo herojų pasakoja režisierius.

 

Beveik visus pagrindinės VDFF programos filmus pristatys jų kūrėjai arba protagonistai. Į Algio Arlausko dokumentinių filmų retrospektyvos seansus įėjimas su nemokamais bilietais. Seansus pristatys pats kūrėjas.

 

Parengta pagal rengėjų inf.

„Pradžia 2.0“
„Pradžia 2.0“
„Vyrų žaidimai“
„Vyrų žaidimai“
„Šilkas ir ugnis“
„Šilkas ir ugnis“
„Bepročių sąmokslas“
„Bepročių sąmokslas“