7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vidujybės skerdynių formulė šokio seanse kine

Gabrielė Arlauskaitė
Nr. 26 (1263), 2018-06-29
Kinas
„Klimaksas“, 2018
„Klimaksas“, 2018

Nuo brutalaus 1998-ųjų debiuto I Stand Alone su žudikiškų paskatų mėsininku siužeto centre iki melancholiškos psichodelinės intoksikacijos Tokijo meilės viešbutyje 2009-ųjų „Ženk į tamsybę" (Enter the Void), vojeristiškų užmojų argentiniečių režisierius Gasparas Noé šiemet vėl šliūkšteli šalto vandens stiklinę veidan ir kviečia kvestionuoti dar vieno savo cinéma du corps ėminio (a)moralumą.

„Klimaksas“ (Climax, 2018), naujausias režisieriaus nyris į uždraustąją kūno kulto zoną – tąsi Noé kinematografinės istorijos nuoteka. Per dvi savaites sumodeliuotas raudona monochromija blyksintis meistriškas dirbinys su būriu neprofesionalių aktorių, sukviestų iš buržujiškų paryžietiškų madingų vakaronių ir „YouTube“ mokomųjų šokio klipų – sėkmingas atospyris į iškrypėlišką kinematografinį avangardą. Filmas pradedamas jaunų šokėjų trupės, besiruošiančios avantiūristiškų performansų reisui Prancūzijoje ir JAV, atrankos interviu įrašu. Pulsuojanti vulgarumu tradiciška Noé estetinė išmonė, šįkart apkartinta hipsteriško-gatvinio queer įvaizdžio revitalizacijos įtikiu – eksplicityvi etninė bei seksualinė diversija, jokio kruopščiai lipdyto patrauklaus identiteto – tokia pažintis su šokėjais išrutuliojama į bisą – seksualinės frustracijos tampomą jaunuolių trupės šokių sekvenciją, užlietą 90‘ųjų šokių muzikos ritmo glaistu, blizgiais rūbais nudabintą jausminę provokaciją. Šokis čia (ar verčiau siurrealistinis impulsyvus judesio manevras, it žmonių/gyvių, įstrigusių metamorfozėje vizualizacija, it fizinė kubistų tapybos realizacija) – intymiau už seksą. Naujojo pasaulio energija – transgresyvus psichoseksualinės raidos mediumas, kuriam nėra jokių limitų.

Pirmoji chaotiška filmo porcija užbaigiama kūrybinės grupės akreditacija. Sireniškas ekrano šauksmas nustelbiamas šokio performanso baigtimi. It speciali demarkacija – malonumo seanso jau gana, metas pragaro pradžiai. Filmo vyksmas toliau modeliuojamas į flirto ir alkoholio asambliažą. Nebylūs jaunuolių pasišnekučiavimai ir žvilgsniai, besiekią atsispirti su muzika tolygiai gaudžiančiui tvyrančiui geiduliui, implikuoja mintį, kad atsiribojimas nuo intymios erdvės simuliacijos čionai nebėra galimas. Predatoriškas operatoriaus (šiojo poziciją šįkart užima pats Noé) slampinėjimas atsiduoda vojeristišku polinkiu į privatumo aplinkotyrą, gėdingų vidujybės aktų išviešinimą – ištvirkavimą, smurtą, gandus, Sodomos ir Gomoros palikuonišką ekshibicionizmą. Saugi ir stabili stebėtojo laikysena jau nebėra opcija; aplinką observuojantysis dabar pats statomas geidulio objekto pozicijon, tariamu pasyvumu skatinamas priartėti bei suartėti. Tradiciška režisieriaus vieno kadro technika šįkart pasitinkama spjūviui pažemėn; kiekviena spontaniškai nutraukiama šokėjų konversija projektuoja masinančią intrigą ir susidomėjimą kiekvienu iš subjektų, kviečia pažinties akistatai. Auksinis filmo veikėjų trio – Davidas (Romainas Guilermicas) – pasipūtėliško tipažo narcizas; Selva (Sofia Boutella) – biseksuali choreografė; Daddy (Kiddy Smile‘as) – vakaro DJ, saldžiasielis romantikas.

„Klimaksas“, 2018

„Klimaksas“ –  dar vienas Noé didaktiškas kelrodis į pragarą. Antrojoje filmo pusėje grėsmingumu besikandžiojantis tonas kurstomas baimės vara – vakaro šokių dalyviai, apsinuodiję LSD prisodrinta sangrija įkūnija anti-balansą tarp jusliškumo ir interakcijos – transliuojama įvykių seka formuojama į psichoziško šamaniško ritualo trafaretą. Smurto čionai su kaupu – nuo brutalaus bejėgės nėščios moters spardymo iki mažamečio berniuko įkalinimo pramoninėje spintoje, palydimo agonijos persmelktais riksmais. Lyginamai su senesne Noé kino retrospektyva, šiame filme įvykių seka dėstoma objektyviai – be asmeniško subjekto (veikėjo) indėlio. Šiuo požiūriu filmas epizodiškai pritempiamas prie distinktyviai ilgų epizodų, kai kone kiekvienas potencialiai trunka apie dvidešimt minučių, akomponuojant dinamiškam, virpančiam kameros vyzdžių manevrui – rakursų kaita užfiksuoja filme besikerojančią paranoją.

Anot režisieriaus, kūrybinio proceso metu prioritetu tampa jo paties malonumo siekio išpildymas – žiūrovų audiencija patraukiama iš mąstymo palydovų akiračio. Kai priartėjimas suveikia – jis užkrečiamas. Ši nuodinga vojerizmo pamėklių sankaupa, turiniu užplūstanti žiūrovą – kvapą gniaužianti erotikos inkarnacija. Jei tik ne fatališka.

Ar egzistuoja pragaras Žemėje? Jei taip, galbūt tai – eilinis požemių euro-trash šokio klubas?

„Klimaksas“, 2018
„Klimaksas“, 2018
„Klimaksas“, 2018
„Klimaksas“, 2018
„Klimaksas“, 2018
„Klimaksas“, 2018