Svarbiausia – emocinis sprogimas

Šį savaitgalį pradedamas rodyti režisūrinis rusų aktoriaus Konstantino Chabenskio debiutas – filmas „Sobiboras“ („Sobibor“, Rusija, 2018). Tai pasakojimas apie 1943 m. spalio 14 d. Sobiboro koncentracijos stovykloje prasidėjusį kalinių sukilimą. Po kruvino susidūrimo su vokiečiais pavyko pabėgti beveik dviem šimtams kalinių. Keturiasdešimt du iš jų sulaukė karo pabaigos. Tarp išgyvenusiųjų buvo ir sukilimo organizatorius, Raudonosios armijos karininkas Aleksandras Pečerskis. Filme jį vaidina pats Chabenskis. Kuriant „Sobiborą“ prisidėjo ir lietuviai – operatorius Ramūnas Greičius, dailininkė Jurgita Gerdvilaitė, aktorius Dainius Kazlauskas. Pateikiame Chabenskio pokalbių su kritikais Antonu Dolinu (meduza.io) bei Oksana Bondarčiuk („Tricolor TV Magazine“) fragmentus.

Papasakokite apie projektą.

Filmas remiasi tikra istorija, įvykusia Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijos teritorijoje. Jis pasakoja apie vienintelį mirties lagerį, iš kurio pavyko pabėgti beveik visiems trims šimtams kalinių. Po to lageris fašistų buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Tai tikri faktai. Visa kita – mūsų fantazija šia tema, kas vyko su žmonėmis, buvusiais lageryje. Apie jų nuopuolius, pakilimus, gynybos formas – ir agresyvias, ir beprotiškas. Istorija žiauri, todėl pabandėme ne lygiuotis į tuos filmus, kurie rodo žudynių siaubą, bet pirmiausia pasakoti apie žmones, šalia kurių kvėpavo mirtis. Norėjome parodyti ir žmones, gyvenusius kitoje tvoros pusėje, kurie suprato, kas vyksta, bet negalėjo nieko padaryti. Tačiau atsiranda žmogus, kuriuo iš pradžių niekas netiki, paskui visi eina paskui jį... Ne taip seniai mūsų šalies prezidentas pripažino Aleksandro Pečerskio nuopelnus žmonijai, tiesa, po mirties. „Sobiboras“ – tarptautinis projektas, filme vaidina Švedijos, Lenkijos, Vokietijos, Šveicarijos, Olandijos, Lietuvos, Rusijos aktoriai.

„Sobiboras“ prodiuserių sumanytas kaip didelis ir brangus filmas, pasakyčiau net baisų žodį „blokbasteris“. Intymi ir skausminga filmo tema nelabai tinka tokiems masteliams. Ar buvo sunku visa tai suderinti?

Šis balansas, matyt, priklauso nuo auklėjimo ir skonio. Teko balansuoti, kad nenusirisčiau iki to, kas paprasčiausia: prievartos, mirusiųjų kūnų, kraujo rodymo. Pasistengiau maksimaliai tai išmesti iš filmo, palikti tik ten, kur būtina. Svarbiausias akcentas – aktorių vaidyba. Ji labai svarbi. Kad ir kaip būtų, mes atstovaujame rusų dramos mokyklai ir reikia naudotis tais koziriais, kuriuos dabar turime.

Tačiau projektas – tarptautinis, o aktoriai – iš viso pasaulio. Pavyzdžiui, Christopheris Lambertas.

Nebuvo jokių skirtumų, nes visi aktoriai, šiaip ar taip, pradeda nuo Stanislavskio sistemos. Man pasisekė, nes 99 procentai filmo aktorių – nuostabūs. Aš juos atradau ir mėgavausi bendravimu. Net teko kai kuriems šiek tiek pailginti jų veikėjų kino gyvenimą. Filmas turėjo tapti daugiakalbe istorija, babilonišku pabėgimu. Prodiuseriai ir platintojai palaikė mano sumanymą palikti filme daugiakalbiškumą, nedubliuoti dialogų. Labai nenorėjau šioje istorijoje pseudotiesos. Aktorių egzistavimas filme vis dėlto nebuvo buitinis. Kartais jų prašiau daryti paradoksalius, gal europietiškos aktorių mokyklos požiūriu nepatogius dalykus. Neseniai Varšuvoje per premjerą lenkų aktoriai prisipažino, kad yra nepratę taip dirbti. Tai toks iš vidaus plūstantis tragizmas, kurį reikėjo suderinti su fiziniais veiksmais ir pojūčiais. 

Vadinasi, tai beveik groteskas?

Taip, beveik groteskas.

Negalima sakyti, kad „Sobiboras“ – filmas apie Aleksandro Pečerskio žygdarbį. Jūsų herojus – tik vienas iš lygiaverčių filmo personažų.

Pagrindinis veikėjas – mirties lageris. Visa kita – epizodai iš pagrindinio veikėjo gyvenimo. Stengiausi visiems skirti vienodai dėmesio. Filmo pabaigoje norėjau akcentuoti naujo herojaus gimimą. Tai berniukas Šlomikas. Paskutinę filmavimo dieną man pavyko nufilmuoti jo bėgimą ir kvėpavimą. Kartu su juo gimsta naujas kruvinas didvyris – keršytojas. Mažiausiai norėjau parodyti detektyvinę istoriją apie tai, kaip buvo kuriami planai ir kasami pogrindiniai išėjimai. Visą sukilimą nutempėme į pačią pabaigą, jis mus nelabai domino. Domino emocinis sprogimas, atvedęs į sukilimą. Jei nebūtų susikaupę tiek jausmų, skausmo, kančių ir net meilės visiškai meilei netinkamoje vietoje, jokio sprogimo nebūtų buvę.

Filmų apie sukilimą Sobibore – ir vaidybinių, ir dokumentinių – sukurta gana daug. Kam mums dar vienas „Sobiboras“? Ar sau atsakėte į šį klausimą?

Atsakysiu labai paprastai: jei filmas emociškai paveikia žiūrovą, jei į kino teatrą atėję žmonės pradeda jausti ir užjausti, vadinasi, filmas sukurtas ne tik tam, kad išnaudotų biudžetą. Tokie filmai turi teisę egzistuoti kartu su visais kitais – sporto dramomis, komedijomis, fantastiniais trileriais. Antraip milžiniškas skaičius įvairiausių pakikenimų kino ekranuose kartu su televizoriumi veda mus į šiek tiek kitą pusę.

Ar klausėte savęs, kodėl sukilimas įvyko tik Sobibore?

Taip, tai buvo vienintelis sukilimas. Buvo dar vienas masinis pabėgimas iš lagerio, bet be karininkų nuginklavimo ir nužudymo... Filmu bandžiau atsakyti į klausimą, kodėl sukilimas įvyko tik tame lageryje. Kartu bandžiau suprasti, bet ne teisinti žmones iš kitos pusės. Jie kasdien kaip į darbą ateidavo žudyti kitų. Kas jiems atsitiko? Jų transformacija – viena iš priežasčių, kodėl įvyko sprogimas. Bet aš galiu svarstyti pasinaudodamas tik savo instrumentais. Visa kita – klausimai istorikams.

Ar Jums buvo svarbu kuriant filmą prisiminti ir pajusti savyje žydą?

Pečerskis filme – apibendrintas herojus. Tai sovietinis žmogus, kuris vieną akimirką tampa tiesiog žmogumi. Kur jo sovietiškumas? Sovietiniai žmonės labiau rūpinasi visuomeniniais, kolektyviniais dalykais ir kartais nepastebi nei savęs, nei žmonių, esančių šalia. Kažkuriuo momentu įvyko Pečerskio lūžis ir jis pirmąkart rado žodžių prisipažinti mergaitei meilę, kuri beldžiasi į jo širdį. Rado ir persikūnijo. Galbūt jam tai ir padėjo. Galvodamas apie Pečerskį prisimindavau savo tėvą. O Pečerskio anūkė per premjerą Rostove priėjo prie manęs ir pasakė: „Žinote, kartais filme mačiau savo senelį.“

Parengė K. R.