7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Švytintys šešėliai

Apichatpongo Weerasethakulo videoinstaliacijų paroda ir kino retrospektyva

Nr. 4 (1241), 2018-01-26
Kinas
Apichatpong Weerasethakul
Apichatpong Weerasethakul

Pirmosiomis vasario dienomis „Meno avilys“ ir Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) kviečia susipažinti su vienu originaliausių šiuolaikinio kino ir meno pasaulio balsų laikomo tailandiečių kino režisieriaus ir menininko Apichatpongo Weerasethakulo kūryba. Projektas „Švytintys šešėliai“ – du mėnesius truksianti videoinstaliacijų paroda Šiuolaikinio meno centre ir filmų retrospektyva ŠMC kino salėje bei „Skalvijos“ kino centre. Šis išsamus Weerasethakulo kūrybos pristatymas yra pirmasis ne tik Lietuvoje, bet ir visame Rytų Europos regione.

 

 

Projekto „Švytintys šešėliai“ kino retrospektyvoje bus parodyti visi režisieriaus ilgametražiai filmai ir keturios trumpametražių filmų programos. Retrospektyvą vasario 1 d. 19 val. kino centre „Skalvija“ atidarys pirmasis režisieriaus pilnametražis filmas „Paslaptingas objektas vidurdienį“ („Mysterious Object at Noon“, 2000), jo peržiūrą lydės pokalbis su režisieriumi. Vasario 2 d. 18 val. Šiuolaikinio meno centre bus atidaryta menininko videoinstaliacijų paroda, sukurta specialiai ŠMC Didžiajai salei. Prieš atidarymą, nuo 15 val., ŠMC kino salėje Weerasethakulas ves meistriškumo dirbtuves, kuriose pristatys savo kūrybos principus, svarbiausias temas, naudojamas technikas.

 

Raudonai šviečiančios akys, tigro kalba, miegantys kareiviai, karščiuojantys laukai – Apichatpongo Weerasethakulo visata kuria paslaptį, keliaujančią iš filmo į filmą, iš lūpų į lūpas. Šioje visatoje kviečiama užmerkti akis kino salėje ar parodos erdvėje, sapnuoti ir prisiminti, atsimerkti ir vėl tęsti kelionę. Magiška Weerasethakulo kūryba jau pelnė Kanų kino festivalio „Auksinę palmės šakelę“.

 

Gimtajame Tailande Weerasethakulas baigė architektūros studijas, po jų išvažiavo mokytis kino į Čikagą. Studijuodamas režisierius daugiausia dėmesio skyrė eksperimentiniam kinui, susipažino su Bruce’o Baille’io ir Andy Warholo darbais ir šie padarė jam didelę įtaką. Prisimindamas vaikystę Isano regione šiaurės rytų Tailande, Weerasethakulas pabrėžia nuobodulio būseną, kurią įveikti jam padėdavo įvairūs populiarių žanrų filmai ir komiksai. Weerasethakului svarbi jo gimtojo regiono praeitis ir praeities įvykių įtaka šiandienai – šis regionas ir jo žmonės yra daugelio jo kino filmų ir videoinstaliacijų vieta ir tema. Drauge bene visuose režisieriaus filmuose nuaidi ir Tailande jo vaikystėje mėgtos istorijos apie džiungles ir vaiduoklius bei įvairias mitines būtybes.

 

Pirmajame pilnametražiame filme „Paslaptingas objektas vidurdienį“ (2000) naikinama riba tarp dokumentinio ir vaidybinio kino, pasakojimą pradeda vieni, o tęsia vis kiti kelionėje po Tailandą sutikti žmonės. Šį principą matome ir kituose režisieriaus filmuose: atsikartoja pasakojamos istorijos, veikėjai, temos. Režisierius kiekvieną filmą pradeda peizaže, kuriame jau lūkuriuoja Jenjira Pongpas ar ramybės nerandantis karys.

 

Aktoriai Jenjira Pongpas ir Sakda Kaewbuadee, neprarasdami savo tapatybės, vaidina skirtinguose Weerasethakulo filmuose. Jie taip pat gyvena ne vieną gyvenimą. Filme „Tropikų karštinė“ (2004) Kengo ir Tongo aptarinėjamas dėdė, kuris gali prisiminti praeitus gyvenimus, vėliau tampa pagrindiniu filmo „Dėdė Būnmis, kuris prisimena praeitus gyvenimus“ (2010) veikėju. Šią istoriją režisierius 1983 m. perskaitė budistų vienuolio Phra Sripariyattiweti tekste apie žmogų, galėjusį smulkiai nupasakoti savo ankstesnius gyvenimus. Paralelinių pasaulių egzistavimas, praeitų gyvenimų prisiminimai bei dėmesys sąmonės ir kūno ryšiui Weerasethakulo filmuose įkūnija jam svarbią budizmo įtaką.

 

Tačiau lygiai taip pat Weerasethakului svarbi ir politikos tema. Dabartinė Tailando sociopolitinė situacija yra neatsiejama nuo šalies istorijos ir su ja susijusių naratyvų, kurių sąryšį jis tyrinėja savo kūriniuose. Jam rūpi marginalizuotų žmonių teisių, laisvės ir galios struktūrų temos. Jos atveriamos netiesiogiai, subtiliai – per būsenas, užuominas, pokalbius, vaizdinius. Triptike „Palaimingai tavo“ (2002), „Tropikų karštinė“ (2004) ir „Šimtmečio sindromai“ (2006) šios temos atsiskleidžia per labai asmenišką patirtį. Būdamas vaikas Weerasethakulas daug laiko praleisdavo ligoninės laukiamajame, laukdamas čia dirbančių tėvų. Filme „Šimtmečio sindromai“ ir pasakojama režisieriaus tėvų istorija.

 

Miegas Weerasethakului taip pat yra politinė metafora. Režisieriaus nuomone, Tailandas sapnuoja propagandos sapną – šalis atrodo tolerantiška, laisva, tačiau drauge joje tvyro griežta cenzūra, žmonės žudomi dėl to, kad yra „kitokie“. Filme „Didybės kapinės“ ši miego ir sapno metafora išvystoma plačiausiai. Paslaptinga miego liga sergantys kariai laikinoje ligoninėje gydomi neonine šviesa. Šviesų terapijos idėją režisierius rado mokslininkų neurologų publikuotuose tyrimuose: juose teigiama, jog šviesa stimuliuoja smegenų ląsteles, galinčias aktyvuoti atsiminimus.

 

Weerasethakulo filmai ir videoinstaliacijos susijungia į daugiasluoksnę visumą, kurioje veikėjai ir temos keliauja iš vieno kūrinio į kitą. Videoinstaliacijoje „Neregimybė“ (2016) tarsi pratęsiamos atminties, miego ir suvokimo gijos, užmegztos filme „Didybės kapinės“ (2015) ir videoinstaliacijoje-performanse „Karščiuojantis kambarys “ (nuo 2015). Menininkui tyrinėjant kolektyvinės sąmonės galimybes, „Neregimybėje“ tie patys aktoriai panardinami į įsivaizduojamą pasaulį dar giliau.

 

Įspūdinga videoinstaliacija „Fejerverkai (Archyvai)“ (2014) atsiveria kaip haliucinacinis atminties – dar vienos Weerasethakului itin svarbios temos – katalogas: regime iš tamsos išnyrančias gyvūnų skulptūras šiaurės rytų Tailando šventykloje. Anot menininko, nederlinga, sausa žemė ir politinės Bankoko jėgos lėmė vietinių žmonių polinkį svajonėmis ir sapnais bėgti nuo kasdienybės. Šiame regione priespauda išprovokavo sukilimus, o kaprizingos šventyklos skulptūros tapo viena iš maišto formų.

 

Pirmieji ginkluoti komunistų ir sukarintos valstybės pajėgų susirėmimai, XX a. 7-ajame dešimtmetyje vykę Nabua kaime, prisimenami ir videoinstaliacijoje „Nabua fantomai“ (2009) (ji yra didesnio Weerasethakulo projekto „Primityvus“ dalis). Čia menininkas susitelkia į jauniausią, šių įvykių tiesiogiai nepatyrusią kaimo gyventojų kartą. Videoinstaliacijoje regime paauglius, pievoje žaidžiančius su degančiu kamuoliu, paliekančiu ugnies pėdsakus žolėje. Akivaizdus menininko žavėjimasis šviesa išryškina ir kitą, destrukcijos aspektą.

 

Šviesa Weerasethakulo kūriniuose yra ne tik magiška kino priemonė, bet ir laike nugulusių artefaktų bei atsiminimų žadintoja. Švytintys šunys, liepsnojantis ekranas, neryškus žibintuvėlis ar sproginėjantys fejerverkai kuria fragmentiškos žmogaus sąmonės metaforą. Persipinančios realybės – sapnai ir prisiminimai, realizmas ir siurrealizmas, politika ir mitologija – yra ne priešybės, o veikiau to paties reiškinio variacijos, egzistuojančios skirtinguose laiko ir erdvės sluoksniuose. Weerasethakulo kūriniai atviri sudėtingai politinei ir filosofinei analizei. Jie kviečia neskubėti ir leistis į išankstinio žinojimo nevaržomą kelionę.

 

Projektą pristato Apichatpongas Weerasethakulas

„Kinas yra lyg miražas. Jis neapčiuopiamas ir nuolat kintantis kaip atmintis. Tą patį galima pasakyti ir apie vaiduoklius. Abu reiškiniai susiję su trumpalaike patirtimi ir vaizduote. Tačiau norint juos rekonstruoti reikia pasitelkti apčiuopiamus elementus. Aktorius, siužetą, kostiumus, filmavimo aikštelę ir kita. Būtent todėl taip mėgstu kiną – tai nuolatinis galynėjimasis tarp regimybės ir neregimybės.

 

Mano kūrinių vaizdiniai atkeliauja iš vaikystės. Šiaurės rytų Tailandas yra sausa, nederlinga vieta, kupina mitų. Užvaldytas vaiduoklių ir nuobodulio, dažnai užuovėją rasdavau kine arba pasinerdavau į mokslinės fantastikos žurnalus, budizmą ir tėvų medicinos vadovėlius. Užaugęs supratau, kad mano požiūrį į pasaulį iš dalies suformavo ir Tailando politinė indoktrinacija. Mes augome kartu su Šaltojo karo propagandos mašina. Ji ir šiandien aktyvi, tik veikia kitomis formomis.

 

„Švytintys šešėliai“ atskleidžia skirtingus šviesos prisiminimus. Vieni darbai tyrinėja mano gimtąjį regioną Isaną šiaurės rytų Tailande. Kiti yra sapnai. Kai kurie – tiesiog stebėjimas. Tačiau visi jie asmeniški.“

 

Retrospektyva

 

SKALVIJA

Vasario 1 d. 19 val. – „Paslaptingas objektas vidurdienį“ („Mysterious Object at Noon „). Po seanso susitikimas su režisieriumi

Vasario 6 d. 19 val. – trumpametražių filmų programos Nr. 1 +  Nr. 2 

Vasario 27 d. 19 val. – trumpametražių filmų programos Nr. 3 +  Nr. 4  

Kovo 13 d. 19 val. – „Mekongo viešbutis“ („Mekong Hotel“)

 

ŠMC kino salė

Vasario 8 d. 19 val. – „Palaimingai tavo“ („Blissfully Yours“)

Vasario 15 d. 19 val. – „Geležinės katytės nuotykis“ („The Adventure of Iron Pussy“)

Vasario  22 d. 19 val. – „Tropikų karštinė“ („Tropical Malady“)

Kovo 1 d. 19 val. – „Šimtmečio sindromai“ („Syndromes and a Century“)

Kovo 8 d. 19 val. – „Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus“ („Uncle Boonmee Who Can Recall His Past Lives“)

Kovo 15 d. 19 val. – „Didybės kapinės“ („Cemetery of Splendour“ )

 

 

Parengė Mantė Valiūnaitė, Asta Vaičiulytė, Dovilė Grigaliūnaitė

Apichatpong Weerasethakul
Apichatpong Weerasethakul
„Paslaptingas objektas vidurdienį“
„Paslaptingas objektas vidurdienį“
„Šimtmečio sindromai“
„Šimtmečio sindromai“
„Didybės kapinės“
„Didybės kapinės“
„Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus“
„Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus“
„Tropikų karštinė“
„Tropikų karštinė“