7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

„Scanorama“: apie ką diskutuojame

Valeska Grisebach apie „Vesterną“

Nr. 36 (1230), 2017-11-03
Kinas
„Vesternas“
„Vesternas“

Pradedame pažintį su šiųmetės „Scanoramos“ filmais bei jų kūrėjais. Valeska Grisebach (g. 1968) – vokiečių režisierė ir scenaristė, priskiriama vadinamajai „Berlyno mokyklai“. Grisebach studijavo vokiečių kalbą ir filosofiją Berlyne, Miunchene bei Vienoje. Kino ji taip pat mokėsi Vienoje, kur 2001 m. debiutavo filmu „Mano žvaigždė“ („Mein Star“). „Scanoramos“ pristatomas „Vesternas“ – trečiasis režisierės pilno metražo filmas. Jo premjera šiemet įvyko Kanuose. Pateikiame Annos Melikovos interviu, šį rudenį išspausdinto colta.ru, fragmentus.

 

Šiuolaikinė Vokietija priima užsieniečius – suteikia stogą ir darbą imigrantams. Jūsų filme šie vaidmenys sukeisti – vokiečių darbininkai atvažiuoja dirbti į Bulgariją.

Man pasirodė įdomus toks atvirkštinis judėjimas. Viena vertus, mane jaudino kito, svetimo baimė Vokietijoje, sakyčiau, net priešiškumas. Nors tą patį galima rasti bet kurioje šalyje. Bet, regis, būtent Vokietijoje dažnai kyla latentinės ksenofobijos situacijos: su baime žiūrima į pabėgėlius ir apskritai į visus svetimus, bet ta baimė dar nesusikristalizavo. Man atrodė, kad jei kursiu filmą šia tema Vokietijoje, nusileisiu iki neonacių žanro. Tada pagalvojau, kad būna ir atvirkščiai: vokiečiai važiuoja į kitas šalis su savo technika ir statusu. Ir staiga jie tampa svetimi kitoje teritorijoje. Tada jie nori įsilieti į naują bendruomenę ir patiems tenka susidurti su nepasitikėjimu.

 

Vokiečių grupė savo darbą suvokia kaip pagalbą kuriant ne tokios išsivysčiusios Bulgarijos infrastruktūrą. Kita vertus, pirmiausia jie iškelia savo vėliavą ir elgiasi agresyviai. Ar Jūs manote, kad pagalba – tai valdžios pasireiškimas, o finansinis palaikymas – ekonominis kolonializmas?

Tam tikra prasme – žinoma, juolab kad visas šis procesas dar neapmąstytas. Tai dviprasmiška istorija. Pagalba visada gali reikšti ir galios demonstravimą. Pavyzdžiui, kai vykstu į užsienį, suprantu, kad nešu su savimi vokiškumo atspaudą. Atvykstu iš didelės Vokietijos su visa jos istorija. Mano filmo veikėjai taip pat tos vokiškos tapatybės nešėjai. Ne veltui jiems primenama, kad lankėsi čia prieš septyniasdešimt metų. Vėliava – ne tik valdžios demonstravimas. Tai ir silpnumo, nepasitikėjimo ženklas, jei vokiečiai tokiu būdu bando užmegzti kontaktą su vietiniais.

 

„Vesterną“ prodiusavo Maren Ade’s kompanija „Komplizen Film“. Jos paskutinio filmo „Tonis Erdmanas“ veiksmas taip pat vyksta Rytų Europoje. Ar tai tik sutapimas?

Įdomus klausimas, bet iškart į jį neatsakysiu... Oficialioji Vokietijos istorija užsiima praeities nugalėjimu. Bet privačiame lygmenyje kuriama visai kita istorija. Kad apie tai pasakyčiau, man prireikė peržengti Vokietijos ribas. Europa dabar atveria sienas, bet kartu egzistuoja ir priešingas poreikis atkurti ribas ir pastatyti aukštas sienas. Manau, kad Maren, kaip ir mane, tai domina.

 

Užsiminėte, kad dėmesys žanrinei vesterno struktūrai domina ne tik Jus, bet ir visą kartą...

Tai tik mano prielaida. Užaugau su vesternais, kuriuos Berlyne žiūrėjau per televizorių. Tada tai buvo tiesiog populiarus žanras. Kai pradėjau domėtis vesternu, pamaniau, kad tai susiję su vaikystės prisiminimais. Bet pastebėjau, kad visur ėmė rastis filmai, susiję su vesternais. Todėl galima sakyti, kad, viena vertus, tai reakcingas žanras, bet, kita vertus, jis labai šiuolaikiškas. Manau, ne tik aš, bet ir visa mano karta sėdėjo prieš televizorių ir žiūrėjo vesternus.

 

Straipsnyje apie vesternus André Bazinas rašė, kad svarbiausias vaidmuo šiame žanre tenka mitams. Pavyzdžiui, mitams apie moterį ir arklį.

Taip, iš tikrųjų, mano filme jie taip pat svarbiausi. Moteris vesterne dažnai simbolizuoja vietą, į kurią, viena vertus, nori pabėgti herojai vyrai, bet, kita vertus, iš ten jie nori ištrūkti į laisvę. Moteris užaštrina šią kaubojaus dilemą: laisvė ir vienatvė, kuriomis žavimasi, ar noras turėti namus.

 

Vadinasi, filmavimas Jums buvo ir galimybė pažvelgti į vyrų pasaulį?

Taip, kai vaikystėje žiūrėjau vesternus, man, žinoma, įdomesni buvo personažai vyrai. Jie veikia, išsipainioja iš sudėtingų situacijų. Moterys visada stovi prie durų ir laukia savo didvyrių. Moterys visada pasyvios. Tad akivaizdu, kad moterys – ir neatsiejama žanro dalis, bet kartu jos tarsi išimtos iš jo taisyklių. O arklys – tai kartu ir vyro iš Laukinių Vakarų meilė, ir draugas, ir palydovas. Man arklys, jei taip galima pasakyti, taip pat buvo atsakingas už jausmus. Būdamas su juo filmo herojus galėjo atskleisti savo švelnumą ir išlikti savimi.

 

Sekant žanro taisyklėmis, filmo pabaigoje pagrindinis herojus turi palikti bendruomenę. Jūsų istorija baigiasi kitaip. Vokietis Mainhardas po muštynių su vietiniais eina į kaimo vakarėlį ir šoka skambant bulgariškai dainai. Jis tarsi ir tapo tos bulgariškos bendruomenės dalimi, bet, tapęs savu, jau nebedomina kitų.

Finalą galima suvokti įvairiai. Juk prieš tai yra scena, kur Mainhardą sumuša ir tai jo gėdos akimirka. Jis praranda savo veidą. Galėtų išeiti ir daugiau nebegrįžti. Man buvo svarbu, kad jis sugebėtų pasielgti kitaip – grįžti pas kaimo gyventojus ir pasistengti būti kartu su jais.

 

Ar buvo Jums trukdžiusių žanro taisyklių?

Taip, nė vieno mano filmo finalas neatsirado taip sunkiai. Šokį buvau parašiusi iš anksto. Bet vis negalėjau nuspręsti, sumuš pagrindinį veikėją ar ne. Juk visi žino, kad vesterno pabaigoje turi būti išsiaiškinami santykiai. Pagalvojau, Dieve, dabar ir aš turėsiu tai filmuoti. Bet paskui supratau, kad man neįdomus klasikinis santykių aiškinimasis. Pagalvojau, kad juk tie vyrai gali išsiaiškinti kaip nors kitaip, neprispaudę vienas kito prie žemės. Man svarbiausia, kad vienas žmogus gali suartėti su kitu.

 

Kaip ir ankstesniems Jūsų filmams, „Vesternui“ būdingas dokumentinis hiperautentiškumas ir labai tiksliai sukonstruota istorija. Kaip pasiekiate tokio derinio?

Man visada įdomus kontrastas, kai hiperautentiškumas sukurtas meninėmis priemonėmis. Traukia tai, ko pati negaliu sugalvoti, tai, kuo iškart patikės žiūrovas, – gyvi žmonės, jų kūniškumas. Visada turiu kokią nors sukonstruotą idėją, o paskui atsiranda tos fikcijos prieštara. Man reikia trumpų chaoso momentų, bet kad pusiausvyra išliktų, turi būti stabili konstrukcija, kurios viduje egzistuos tie chaoso pliūpsniai. Turėjau tekstą, kuris atrodė kaip klasikinis scenarijus. Trisdešimt puslapių, kai kur dialogai yra, kai kur ne. Neprofesionalūs aktoriai atnešė tai, ko pati niekad nebūčiau sugalvojusi, pavyzdžiui, statybininkų kalbą.

 

Kaip vertinate finansavimo kvotas moterims režisierėms, kurios jau planuojamos Austrijoje ir Švedijoje?

Tai būtų nuostabu. Kino terpės tyrimai rodo, kad viskas lieka taip pat konservatyvu, kaip ir anksčiau. Man akivaizdu, kad kvota – ne priežastis ką nors pažeminti. Neturime gėdytis, jei bus paprasčiau nei dabar gauti finansavimą todėl, kad esame moterys. Turime reikalauti tų kvotų. Tada ir pamatysime.

 

Andrejus Zviagincevas apie „Nemeilę“

 

„Nemeilė“ – iš tų filmų, apie kuriuos daug diskutuojama. Andrejaus Zviagincevo filmas ne tik pristatytas „Oskarui“, bet ir sulaukė prieštaringų vertinimų. „Nemeilė“ – iš tų filmų, apie kuriuos daug diskutuojama. Pateikiame kelis fragmentus iš Zviagincevo pokalbių su Antonu Dolinu (Meduza.io) ir Stasu Tyrkinu („Komsomolskaja pravda“).

 

Kas buvo pirmiau: pavadinimas-formulė „Nemeilė“ ar siužetas, idėja? Kaip atsirado šis pavadinimas?

Iš pradžių buvo tik istorija. Olegas Neginas parašė tris puslapius, kuriuose – būsimo filmo siužetas. Tų dar bevardžių puslapių pagrindu prodiuseris Aleksandras Rodnianskis pradėjo projektą. Dar rankose neturėdami scenarijaus, kartu su operatoriumi ieškojome būsimo filmo vaizdinio sprendimo. Mums buvo aiškus socialinis herojų statusas, todėl dailininkas Andrejus Pankratovas iškart pradėjo kurti dekoracijų eskizus. Netrukus pradėjome ieškoti natūros. Olegas tada rašė scenarijų. Kai gavau jį, scenarijus jau vadinosi „Nemeilė“.

 

Prisipažinsiu, iš pradžių pavadinimas mane sutrikdė. Nusprendžiau, kad jis bus darbinis ir vėliau paieškosiu kito. Kaip visada tikėjausi, kad kai filmas gims, pajusiu, kaip jį pavadinti. Pavyzdžiui, taip atsitiko su „Sugrįžimu“ – pamačiau baigtą filmą, prisiminiau trumpą Borcheso esė „Keturi ciklai“ ir iškart supratau, kad tai joks „Tėvas“, kaip kad buvo parašyta ant pliauškės, bet būtent „Sugrįžimas“. Šįkart nieko panašaus neįvyko. Tarkime, kad susitaikiau su „Nemeile“, neradau nieko geresnio. Tiksliau, atradau sau Olego pasiūlytą gelmę.

 

Nemeilė – lyg tiesioginė nuoroda į sunkią dvasinę būseną, nesvarbu, visuomenės ar individo. Tai visiškai tikslus ir aiškus pavadinimas tos dvasinės terpės ar mus supančios atmosferos, kurioje gyvena personažai. Aš pripratau prie šio pavadinimo ir net jį pamėgau, nes jis aiškiai, chirurgiškai tiksliai nurodo pagrindinę problemą, kurią tyrinėja mūsų filmas. Nemeilė.

Tai ne paprastas meilės trūkumas, bet jos antipodas. Ir ne atvirkštinė klausimo pusė, ne banali neapykanta ar šaltas abejingumas, o kažkas daugiau – nemeilė. Ir jokių išlygų.

 

Vis dėlto nemeilė Jūsų filme nėra totali, juk dingusio pagrindinių veikėjų sūnaus ieško visas savanorių būrys. Tai tam tikra „nemeilės“ alternatyva?

Maža to – tai teigiamas herojus tiesiogine to žodžio prasme. Tie žmonės atlieka žygdarbius. Vaikščioti dieną ir naktį po mišką laisvu nuo darbo laiku, negaunant jokio atlygio – tai pats tikriausias tiesioginis veiksmas. Sutikite, šiais laikais sunku įsivaizduoti, tačiau tokių žmonių yra. Jie mus konsultavo, buvo filmavimo aikštelėje. Po filmavimo šiltus drabužius ir specialius batus, kuriuos filme dėvėjo trisdešimt mūsų aktorių, vaidinusių savanorius, jiems padovanojome.

 

Jūsų filmas ir apie tai, kad viskas, kas vyksta šalyje, negali neatsiliepti ir intymiausiems santykiams. Nors, atrodytų, kas bendra tarp asmeninio gyvenimo ir visuomeninio-politinio gyvenimo.

Tai susisiekiantys indai. Juk žinote, kad milžiniška šalies dalis gyvena prie įjungto televizoriaus. Non stop.

 

Aš gyvenu taip, kad būčiau arčiau „realybės“.

O aš išmečiau savo televizorių. Jau aštuonerius metus jo nežiūriu. Neatpažįstu jokių „medijų“ veidų, kai man vardija kokias pavardes, klausiu: „Kas jis?“ Pirmąkart pamačiau Dmitrijaus Kiseliovo laidas, kai paaiškėjo, kad man to reikės filme.

 

Patinka ar ne, bet jau turite reputaciją režisieriaus, kurio asmeniška pozicija „nepatogi“. „Nemeilė“, atrodytų, visai nepolitiškas filmas.

Filmo įvykiai vyksta 2012 metais. Tiesiogiai nesakome, bet tai liudija kai kurios detalės. 2012-ieji, spalis. Tų metų gruodį, kaip pamenate, priimtas „niekšų įstatymas“ (Rusijos Dūmos įstatymas, draudžiantis amerikiečiams įvaikinti rusų vaikus, – red. past.) – reakcija į „Magnickio sąrašą“, dar anksčiau – protestų judėjimo pradžia, Bolotnaja aikštė... Tai, kas prasidėjo tada, triukšmingai vienai pusei baigėsi 2014–2015 metais. Filmo pabaiga – 2015-ųjų vasaris. Žiema. Iš esmės tai treji šalies gyvenimo metai, kai subliuško iliuzijos, kai tapo akivaizdu, kad mes visi atsidūrėme kitoje valstybėje.

 

Mūsų filmas – tai asmeniška istorija, neturinti politinio pagrindo. Esu įsitikinęs, kad ji skausmingai palies kiekvieną, bet ji vyksta vienos šeimos viduje, žmogaus viduje, asmeniškoje erdvėje. Tačiau ši erdvė negali nepriklausyti nuo to, kas vyksta šalyje, – tai didžiulis susvetimėjimas, išaugęs agresyvumas, siaubinga istorija su Ukraina, sąmonės militarizacija... Liūdnais 2012-aisiais pradėta veržti veržles. Prasidėjo rimta paradigmos permaina. Laisvas žmogus mūsų akyse virto pasimetusiu. Cenzūra tapo mūsų vidiniu demonu – dabar stabdome patys save. Mes labai pasikeitėme, praradome kažką ypač svarbaus.

 

Parengė K. R.

„Vesternas“
„Vesternas“
„Vesternas“
„Vesternas“
„Nemeilė“
„Nemeilė“
„Nemeilė“
„Nemeilė“