7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Apie vienatvę Niujorke ir skrybėles Vilniuje

Artėja Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

Nr. 29 (1223), 2017-09-15
Kinas
„21 X Niujorkas“
„21 X Niujorkas“

Rugsėjo 21 d. jau keturioliktą kartą pakvies Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Vilniuje jis vyks iki spalio 1 dienos, Ukmergėje ir Klaipėdoje – spalio 6–8 d. Trumpai supažindiname su šių metų programa.

 

VDFF surengta retrospektyva paminės žymaus lietuvių kino dokumentininko Rimtauto Šilinio aštuoniasdešimtmetį. Trijose retrospektyvos programose – lietuvių kino klasika tapę, bet vis dar mažai kam matyti režisieriaus trumpo ir pilno metražo filmai, kuriuose įamžinti iškilūs lietuvių inteligentai ir paprasti žmonės, išdrįsę atsiverti priešais kino kamerą net niūriais laikais. Filmus festivalio seansuose pristatys kino kritikė Rasa Paukštytė.

 

Festivalyje įvyks ir Ramunės Rakauskaitės filmo „Trys skrybėlės“ premjera. Šio filmo herojai – trys kūrėjai, nešiojantys skrybėles, – aktorius Valentinas Masalskis, filosofas Algis Mickūnas ir dailininkas Rimantas Olšauskas.

 

VDFF pristatys ir unikalaus armėnų dokumentininko Artavazdo Pelešiano (g. 1938) retrospektyvą. Festivalis parodys šešis jo filmus. Kiekvienas jų – tarsi žmonijos gyvenimo akimirksniai. Tai pasakojimai apie armėnų tautos likimą („Mes“, 1969), gyvūnų pasaulį („Gyventojai“, 1970), piemenų gyvenimą kalnuose („Metų laikai“, 1972), kosmosą žmoguje („Mūsų amžius, 1983), mikrokosmosą traukinyje („Pabaiga“, 1992), gimimą („Gyvenimas“, 1993). Juose pritaikytas režisieriaus atrastas „distancinio montažo“ metodas: jis ypatingas tuo, kad filme naudojami „atraminiai“, keliskart atsikartojantys kadrai, kitų kadrų kontekste jų prasmė ima kisti. Pelešiano metodą kino teoretikai dar vadina „intuityviu, dvasiniu“, nes iš žiūrovų jis reikalaująs ne mažesnių dvasinių pastangų nei iš filmo autoriaus. Kiti teigia, kad pasitelkdamas tokį montažą Pelešianas kuria grynąją kino poeziją.

 

Specialioji programa „Pasimatymai su Tilda“ skirta britų aktorei ir visuomenininkei Tildai Swinton. Bus parodyti dokumentiniai filmai, prie kurių atsiradimo ji prisidėjo. Colino MacCabe’o, Christopherio Rotho, Tildos Swinton ir Barteko Dziadoszo „Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai“ (2015) pasakoja apie menotyrininką ir rašytoją Johną Bergerį, pakeitusį XX a. antrosios pusės D. Britanijos kartos mąstymą. Šiai kartai priklauso ir Swinton. Režisierės Cynthios Beatt filmuose „Minant kadre“ ir „Nematomas kadras“ (2009) užfiksuota dar niekam nežinoma Swinton, 1988-aisiais nusifilmavusi važiuojanti dviračiu palei Berlyno sieną. Po dvidešimties metų ji pakartojo savo kelionę. Isaaco Julieno filme „Derekas“ (2008) ji prisimena režisierių Dereką Jarmaną, kuris ją ir pavertė nepriklausomo kino žvaigžde. Swinton įgarsino 2015 m. sukurtą Sabine Krayenbühl ir Zevos Oelbaum filmą „Laiškai iš Bagdado“, pasakojantį apie britų keliautoją ir archeologę Gertrudą Bell, kuri suvaidino svarbų vaidmenį žlungant Osmanų imperijai, ir Manu Lukscho, Martino Reinharto, Thomaso Tode’s filmą „Perprogramuoti sapnai“ (2015) – esė apie technologijų raidą ir dviprasmį žmogaus santykį su jomis.

 

Bus ir speciali programa vaikams, ir ukrainiečių dokumentininko Romano Bondarčiuko, prieš kelerius metus VDFF žiūrovus sužavėjusių „Ukrainos šerifų“ autoriaus, naujo filmo „Diksilendas“ pristatymas.

 

Su dokumentinio kino naujienomis supažindins pagrindinė programa. Į ją atrinkti filmai, kurių personažai ar rodomos situacijos bei problemos atkreipė festivalio rengėjų dėmesį. Filme „Nulinės dienos“ („Zero days“, JAV, 2016) „Oskaru“ apdovanotas režisierius Alexas Gibney’is atskleidžia 2010 m. ekspertų aptikto kompiuterių viruso „Stuxnet“ fenomeną. Greičiausiai sukurtas amerikiečių ir izraeliečių kiberdalinių, jis buvo nukreiptas prieš Irano atominius reaktorius. Tačiau, sėkmingai infekavęs Irano kompiuterius, virusas tapo nebekontroliuojamas, jis gali paralyžiuoti bet kurios šalies infrastruktūrą per kelias sekundes. Niekas nenumanė, kad taip buvo atidaryta skaitmenos amžiaus Pandoros skrynia.

 

Ne vieno prestižinio dokumentinių filmų festivalio prizu apdovanotas Rati Oneli filmas „Saulės miestas“ („Mzis Qalaqi“, Gruzija, 2016) – tai kinematografinė klajonė po vaiduoklišką Gruzijos kalnakasių miestelį Čiaturą. Sovietmečiu šiose kasyklose buvo išgaunama 50 procentų pasaulio mangano. Kadaise įsivaizduotas kaip ateities miestas, šiandien Čiatura skendi užmarštyje. Ilgi filmo kadrai perteikia sustingusį laiką, tačiau žmonių gyvenimas čia nesustojo.

 

Italės Federicos Di Giacomo filmas „Gelbėk mus nuo pikto“ („Liberami“, Italija, 2016) pasakoja apie šiuolaikines egzorcizmų praktikas. Filmo herojus – tėvas Cataldo Migliazzo, kuris egzorcizmo seansus atlieka net ir mobiliuoju telefonu. Venecijos kino festivalio apdovanotas filmas konstatuoja, kad augantis egzorcistų poreikis Katalikų bažnyčiai kelia daug abejonių.

 

Šveicaro Pierre’o-François Sauter filmą „Kalabrija“ („Calabria“, Šveicarija, 2016) VDFF rengėjai vadina metafiziniu kelio filmu. Jis pasakoja apie dviejų laidojimo biure dirbančių emigrantų – portugalo José ir serbo Jovano – kelionę į Pietų Italiją. Jie lydi Šveicarijoje mirusio italo palaikus į Kalabriją.

 

Andréso Duque filmo „Olegas ir keistieji menai“ („Oleg y las raras artes“, Ispanija, 2016) herojus kompozitorius Olegas Karavaičiukas – vienas ryškiausių sovietmečio modernistų ir nepaklusniųjų menininkų. Ispanijoje kuriantis venesuelietis rodo aštuoniasdešimt devynerių Peterburgo ir Maskvos salonų legendą – pianistą, kompozitorių, performerį, sugebantį sujungti visą XX a. Rusijos kultūrą. Būdamas septynerių, Karavaičiukas grojo Stalinui, vėliau kūrė muziką Kiros Muratovos, Sergejaus Paradžanovo, Iljos Averbacho filmams. Jo kūrinius draudė cenzūra, o ekscentriškas menininkas buvo neparankus valdžiai. Tačiau jis iki šiol kelia diskusijas.

 

Eriko Lieshouto, Arno Hagerso ir Reinierio van Brummeleno „Išlikimo metodas“ („To Stay Alive: A Method“, Olandija, 2016) nukels į 1991-uosius, kai niekam nežinomas autorius Michelis Houellebecqas išspausdino esė „Likti gyvam“ („Rester vivant“). Tai buvo patarimai „tiems, kurie netrukus gali pasiduoti“ ir kartu pagiriamasis žodis kūrybos laisvei, kuri neišvengiamai veda link kančios ir vienatvės. Taip užmokama už bekompromisiškai įgyvendinamą savąjį „aš“.

 

Tekstas iškart sužavėjo Iggy Popą, jis yra lyg viso filmo vedlys. Kiti filmo herojai – žmonės, kurie įkvėpė Houellebecqą – šizofrenija sergantys poetė, tapytojas, rašytojas. Iš jų kūrinių filme dėliojasi koliažas. Visuma – dviprasmiška, poetiška, bet kartu leidžia įsižiūrėti į psichikos ligos ir meninės kūrybos ryšius.

 

Poetiškas lenkų dokumentininko Piotro Stasiko filmas „21 X Niujorkas“ („21xNowy Jork“, Lenkija, 2016) nukels į Niujorko metro. Sekdamas dvidešimt vieno pakeleivio istorijas, režisierius atskleidžia gyvenimą XXI a. didmiestyje – vienatvę, viltis ir troškimus. Pateikiame režisieriaus pokalbio su kino kritiku Tadeuszu Sobolewskiu fragmentus.

 

Daug keliaujate. Niekad nežinau, kuriame pasaulio krašte Jus galima rasti. Tais pačiais metais, kai filmavote Niujorke, rengėte kūrybines dirbtuves Mianmare, dirbote prie „Operos apie Lenkiją“.

Lenkijos man neužtenka. Ieškau kitos vietos, kur galėčiau apsigyventi. Galvojau apie Niujorką. Todėl ir kilo filmo apie Niujorko metro sutiktus žmones sumanymas. Pagalvojau: rasiu draugų, gal net įsimylėsiu.

 

Toks įspūdis, kad pasakojate ne apie Niujorką, bet apie šiuolaikinį pasaulį apskritai. Tarsi visą žmoniją supakavote į metro. Važiuojame juo, o pasakotojas kinas pateikia pasaulio pradžios ir pabaigos, pirmojo ir paskutinio sprogimo vizijas.

Tas kinas – tai aš. Pasislėpiau už jo. Jis sako mano tekstą.

 

Net ir tada, kai jis paskelbia tapęs Dievu?

Ne, tai jau kito žmogaus, kuris nesutiko pasirodyti filme, žodžiai. „Buvimas Dievu“ jį beveik atvedė prie savižudybės.

 

Bet mintis apie „dievišką visažinystę“ skamba labai kinematografiškai. Padedami kino galime įlįsti į kieno nors protą. Kinas yra bendrų išgyvenimų vieta, įrodymas, kad egzistuoja kažkas, ką vadiname kolektyvine sąmone.

Kai pirmąkart įžengiau į Niujorko metro, prisiminiau licėjaus laikų žaidimą. Stebėjome gatvėje svetimus žmones ir bandėme spėti, kas jie, kaip gyvena, ką veikia. Niujorke kino kamera mane pavertė Wimo Wenderso filmo „Dangus virš Berlyno“ angelu, kuris mokėjo skaityti žmonių mintis. Be to, aš dar galėjau paklausti tų nepažįstamųjų, ko jie trokšta, ko bijo.

 

Į Niujorką išvažiavau vienas, be operatoriaus, garsininko. Filmavau fotoaparatu, prie kurio pridėdavau objektyvą. Žmonės dažnai nesuprasdavo, kad filmuoju. Todėl galėjau būti įvykių dalyviu, ne tik kinematografininku.

 

Ką Jums davė tokia technika?

Būtent taip ir žiūrime į pasaulį. Sutelkiame dėmesį į kokį nors objektą ir tik nedidelė vaizdo dalis yra ryški – likusi dalis išplaukusi. Šia prasme „21x Niujorkas“ yra mano žiūrėjimo dokumentas, projekcija to, kas vyksta mano smegenyse.

 

Iš pradžių norėjau sukurti filmą apie laisvę – gyvenimo būdo, apsirengimo, elgesio pasirinkimą. Niujorke nieko nesujaudins, jei išeisi į miestą apsivilkęs pižama ar tavo nagai bus 15 centimetrų ilgio. Man atrodė, kad tokio filmo reiktų lenkams, kurie taip labai savimi nepatenkinti, nuolat save kontroliuoja ir cenzūruoja.

 

Ar buvo sunku užmegzti ryšį?

Labai lengva. Sakydavau, kad kuriu filmą apie Niujorką. Gal norėtum tapti vienu iš jo veikėjų? Ar galiu paprašyti tavo elektroninio pašto adreso, kad išsiųsčiau tau savo filmus? Tai veikė, atsisakė tik vienas ar du žmonės. Išsiųsdavau jiems „Kelionės dienoraštį“ ir „Vasaros pabaigą“. Kai vėliau susitikdavome, atrodė, kad jau seniai esame pažįstami.

 

Įkalbinėjau sutiktus žmones tapti eilėraščio dalimi. Mano filmas, kuris buvo planuotas kaip antropologinis aprašymas, ėmė dėliotis į tam tikrą eilėraštį, sudarytą iš pokalbių fragmentų, dialogų, mano dienoraščio užrašų.

 

Iš pradžių išgyvenau euforiją. Leisdavausi į metro tamsos gelmę, šildžiausi šiltoje žmonių magmoje. Vėliau žavėjausi Dorota Wardęszkiewicz – išskirtine montažininke, kuriai pavyko iš tos medžiagos išgauti skirtingus prasmių, neakivaizdžių palyginimų, nepasakytų žodžių lygmenis ir staigius naracijos trūkius.

 

Parengė Ž. P.

„21 X Niujorkas“
„21 X Niujorkas“
„Mes“
„Mes“