7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Maisto magija bei maži stebuklai filme „Kaip žydėjimas vyšnios“

„Pasakos“ inf.
Nr. 43 (1149), 2015-12-04
Kinas Anonsai

Gruodžio 3–13 d. vyksiančio tarptautinio moterų kino festivalio „Šeršėliafam“ žiūrovams bus pristatytas naujausias japonų režisierės Naomi Kawase filmas „Kaip žydėjimas vyšnios“ („An“, 2015). Šiemet atidaręs Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programą, filmas vadinamas žiūroviškiausiu tarptautinį pripažinimą pelniusios japonų režisierės darbu.

 

Kanuose, kur dominuoja režisieriai vyrai, Naomi Kawase – itin dažna viešnia. 1997 m. ji tapo jauniausia režisiere, gavusia „Auksinės kameros“ apdovanojimą už debiutinį filmą „Suzaku“. Praėjus dešimtmečiui Naomi Kawase darbas „Raudantis miškas“ („The Mourning Forest“) buvo įvertintas Didžiuoju prizu. Režisierės filmai ne kartą dalyvavo konkursinėje festivalio programoje, ji buvo festivalio žiuri narė. Naomi Kawase filmams būdinga fikcijos ir dokumentikos dermė, neskubi pasakojimo maniera, paslaptingumas, šeimos santykių, praeities ir ateities, žmogaus ir gamtos ryšio temos.

 

„Kaip žydėjimas vyšnios“ – subtilus filmas apie mažus gyvenimo malonumus. Tai pasakojimas apie maistą, senatvę, kantrybę, dėmesį detalėms, gebėjimą atleisti kitiems ir sau, mokėjimą džiaugtis. Kartu tai ir subtilus žvilgsnis į vienatvę, atskirtį, visuomenės netoleranciją kitokiems, įsišaknijusius prietarus.

 

Sentaro (Masatoshi Nagase, žinomas iš Jimo Jarmuscho „Paslaptino traukinio“, „Mystery Train“) – vidutinio amžiaus vyriškis. Kuklioje kavinėje jis pardavinėja tradicinius japoniškus blynus, perteptus saldžiu raudonųjų pupelių džemu. Vieną dieną į jo darbo skelbimą atsiliepia paslaptinga moteris Tokue (Kirin Kiki). Jai 78 metai, ji prisipažįsta turinti silpnas rankas, bet teigia jau penkiasdešimt metų gaminanti patį skaniausią raudonųjų pupelių džemą.

 

Tokue pasirodo per gležna fizinės ištvermės reikalaujančiam darbui. Tačiau viskas pasikeičia, skeptiškajam Sentaro nenoromis paragavus nuostabaus jos džemo. Moteris imasi perduoti gardžiojo deserto gamybos paslaptis.

 

Tokue – be galo šilta, rami, kantri mokytoja. Ji džiaugiasi kiekviena smulkmena, buvimu tarp žmonių, bendravimu. Maisto gaminimas jai nėra tik darbas. Tai meilės ir gerumo aktas. Jos išmintis keičia žmones, gydo jų žaizdas. Tarp staiga išpopuliarėjusios kavinukės darbuotojų užsimezga šiltas ryšys, nuspalvintas švelniai komiškų situacijų.

 

„Esu linkusi manyti, kad durys į meilės ir švelnumo pasaulį atsiveria, jei tik juo tiki“, – apie filmą pasakojo režisierė. Kaip ir ankstesniuose jos filmuose, ir šiame matome elegantišką operatoriaus darbą, itin niuansuotą aktorių vaidybą. Prieš žiūrovų akis skleidžiasi maži gyvenimo ir gamtos stebuklai. Maisto gaminimas tampa gyvenimo metafora. Filmas moko džiaugtis dabartimi, neskubėti, pasikliauti gyvenimo ritmu, jo neišvengiamu cikliškumu. Simboliškai tai išreiškia plevenantys, beveik permatomi vyšnių žiedai. Jų trapus grožis primena, kad didžiausią pilnatvę galima suteikti trapūs dalykai.