7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kas įsiminė 2014 metais

Kinas

Nr. 45 (1106), 2014-12-19
Kinas
„Dingusi“
„Dingusi“
Kas įsiminė 2014-aisiais? Išvardinkite maždaug 5 filmus, palikusius didžiausią įspūdį, sujaudinusius ar privertusius susimąstyti.
 
Gediminas Kukta:
1.  „Zils Marijos debesys“ („Clouds of Sils Maria“, rež. Olivier Assayas, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija, 2014). Už daugiasluoksnį pasakojimą. Už nepiršimą baigtinės išvados, atsakymo, tiesos. Už pasitikėjimą žiūrovo interpretaciniais gebėjimais. Už mąstymą žadinančias įžvalgas apie kūrybą, jos santykį su tikrove, kūrėju, publika. Už epizodą, kai Juliette Binoche vaidinama aktorė Marija stebi Alpių slėniu vingiuojančią „rūko gyvatę“.
2. „Policininko žmona“ („Police Officer’s Wife“,rež. Philip Gröning, Vokietija, 2013). Už nenervinantį snobizmą kine. Už automobilio lempų apšviestus žvėrelius kelyje.
3. „Kerai nuo tamsos“ („A Spell to Ward off the Darkness“, rež. Ben Rivers, Ben Russell, Prancūzija, Estija, 2013). Už drąsą ir laisvę nesitaikstyti su naratyvo normomis. Už tylą, triukšmą ir vėl tylą. Už tamsą. Už pirmąjį ir paskutinįjį kadrą.
4. „Dingusi“ („Gone Girl“, rež. David Fincher, JAV, 2014). Retas šiuolaikinis režisierius taip neskuba. Retas kuris istoriją (sic!) pasakoja taip preciziškai. Retas kuris tiek dėmesio skiria detalėms ir jose nepasimeta. Fincheris visada buvo vienu žingsniu pirmiau kitų. Tai didžiųjų bruožas. Galima tik įsivaizduoti, kuo šis scenarijus būtų pavirtęs kito režisieriaus rankose. Geriau to nedaryti. Už kameros, montažo, muzikos ir vaidybos jėgą.
5. „Domino efektas“ („Domino Effect“, rež. Elwira Niewiera, Piotr Rosołowski, Vokietija, Lenkija, 2014). Dokumentiką galima žiūrėti kaip romantinę dramą. Už šilumą ir meilę herojams ir jų paprastiems gyvenimams. Už atvirumą, bet ne atviravimą.
6. „Force majeure“ (rež. Ruben Östlund, Švedija, Danija, Norvegija, Prancūzija, 2014). Už juoką ir rimtį tuo pačiu metu. Už konceptualumą pačia geriausia forma.
 
Santa Lingevičiūtė:
Rinkausi iš filmų, kurie buvo rodyti ir šiais metais festivaliuose, ir repertuare Lietuvoje.
1. „Nimfomanė. I ir II dalys“ („Nyphomaniac. Volume I & II“, rež. Lars Von Trier)
Seksas nėra emocinė filmo ašis, kaip daug kas šūkavo. Veiksme nėra metafizikos, paslapties ar jaudulio. Pats seksas filme monotoniškas kaip bulvių ravėjimas. Prasmę jis įgauna tik tuomet, kai pasiduoda Džo ir Seligmano interpretacijoms.
2. „Leviatanas“ („Leviafan“, rež. Andrejus Zviagincevas)
Nes purvini darbeliai atliekami po V. Putino portretu.
Filmo realybėje Dievas neegzistuoja, tik popas.
Kai viskas atrodo beviltiškai tragiška, Zviagincevas pasiūlo pažiūrėti komiškai.
3. „Pazolinis“ („Pasolini“, rež. Abel Ferrara)
Nes garsųjį režisierių vaidina Willemas Dafoe.
Pieras Paolo Pasolini yra pasakęs, kad dekadansas ir prieblanda – iš prigimties poetiški dalykai. Toks yra ir Ferraros filmas.
4. „Dingusi“ („Gone Girl“, rež. David Fincher)
Pagal Fincherį santuokoje nė vienas nėra laimingas, veikiau abi pusės lieka kvailių vietoje. Merginos užprogramuotos patirti nusivylimą, vyrai užprogramuoti moteris nuvilti. Vaikinai auklėjami kaip globėjai, sergėtojai, tačiau kaip jiems jaustis, jei turi saugoti kažką, kas turi tokias pat teises ir iš tavęs laukia tokio pat pasiaukojimo? Kaip gali sergėti tą, kas už tave visa galva pranašesnis?
5. „Groja Liuvinas Deivisas“ („Inside Llewyn Davis“, rež. Ethan ir Joel Coen)
Nes filme apmąstomi sėkmingos ir nesėkmingos karjeros variantai, tačiau neaišku, kada vienas virsta kitu. Tad Coenai palieka klausimą atvirą.
Dėl to, kad Liuviną slegia depresija, ir dėl vidutinybių, kurios dažnai klesti visur.
 
Jau nebe tas amžius, kad tik kažkas vienas paliktų didelį įspūdį, veikiau jį sudaro keli pamatyti, perskaityti ar išgirsti dalykėliai. Šįmet tokiais tapo NDG vykusi Kęstučio Zapkaus paroda, skaitytos knygos: Rebeccos Solnit „Men Explain Things to Me“, Ewos Mazierskos „European Cinema and Intertextuality: History, Memory and Politics“, J.M. Coetzee „Lėtas žmogus“.
 
Agnė Mackevičiūtė:
Visą vasarą Krokuvoje buvo eksponuojama nuo 2004 m. po pasaulį keliaujanti Stanley Kubricko kūrybai skirta paroda. Šalia prisiminimus apie matytus filmus žadinančių kostiumų, eskizų ir filmavimo procesą dokumentuojančių kadrų buvo ir režisieriaus laiškai, lankytojams vartyti pateiktos kai kurių scenarijų kopijos, kuriose, rodėsi, nebuvo nė vieno nereikalingo žodžio. O tie, kurie buvo, jungėsi tarpusavyje tokiais neįprastais, mąstymą stimuliuojančiais būdais, kad norėjosi muziejuje apsigyventi. Sakiau kitiems, bet nepakankamai kartų sau, kad reikėtų keletui dienų grįžti į Krokuvą, specialiai dėl šių laiškų ir scenarijų. Negrįžau. Dabar jie Toronte. Laukiu, kada parvažiuos į Europą (kubrick.deutsches-filmmuseum.de)
Ypatingai, lyg Kubricko tekstuose žodžiai, Tsai Ming Liango filme „Kelionė į Vakarus“ („Xi you“) jungiasi žmonės – judriomis Marselio gatvėmis lėtai eina budistas vienuolis. Miniai netrukdo vienuolis, jam netrukdo minia, jie išryškina vieni kitų ypatybes, grožį, tarsi kiekvienas savo buvimu tvirtina kito teisę būti. Šis filmas tapo savotišku atsaku Dostojevskio apysakai apie liguistą intelektualą, nebegebantį rasti nedestruktyvaus santykio su žmonija („Užrašai iš pogrindžio“), kuria pradėjau metus, kuri uždavė toną ir kėlė poreikį ieškoti galimos alternatyvos įrodymo. Pozityvi Tsai Ming Liango „Kelionė į Vakarus“ suteikė vilties.
Tačiau susvetimėjimo baimė nedingo. Ją sustiprino vengrės Eszter Hajdu dokumentinis filmas „Teismas Vengrijoje“ („Judgement in Hungary“), kuriame režisierė taip įspūdingai užfiksavo 2,5 metus trunkantį teismo procesą ir atskleidė už rasistinius nusikaltimus (6 romų nužudymą) teisiamų vengrų nacionalistų, aukų artimųjų ir teisėjų portretus, kad filmą norisi lyginti su geru romanu.
Niūrų „Teismo Vengrijoje“ įspūdį glaistyti mėginau pokalbiais su įdomiais, menkai pažįstamais praeiviais. Juokais klausdavau, kaip gyvenimą pradėti iš naujo. Sudomino vieno garbaus amžiaus individualisto mintis, esą reikia išmokti išgirsti svarbius patarimus ir į juos atsižvelgti. Recepto, kaip išmokti atskirti tinkamus patarimus nuo bergždžių, jis nepateikė, tačiau tą dieną sąmoningai atsižvelgiau į gerbiamos kolegės rekomendaciją pasižiūrėti Beno Riverso filmą „Kerai nuo tamsos“ („A Spell To Ward Off the Darkness“), kurio vengiau (mat ypač nepatiko kitas matytas kūrėjo darbas). Susižavėjau šiuo eksperimentiniu, metalo koncertu pasibaigiančiu filmu, režisieriaus žodžiais tariant, vaizduojančiu žmones, dar netapusius tokiais cinikais, kad jie nustotų mėginti ieškoti kitokių buvimo pasaulyje būdų, net jei iki galo niekas nepavyksta.
Tęsiant mintį apie neįprastą žodžių, žmonių junglumą, „Keruose nuo tamsos“ vienas hipių komunoje gyvenantis vaikinas jautriai pasakoja apie ritualą, kuriame visi asmenys mėgino susijungti vieni kitiems į išangę sukišdami pirštus, dalinasi savo potyriais, tuo metu apnikusiomis abejonėmis. Šis juoką keliantis ir nepaisant to į susimąstymus kreipiantis ritualas mintyse tapo metafora, apibūdinančia komiškas žmonių tarpusavio santykių akimirkas. Branginu tokias akimirkas, tikiu, kad jas fiksuoti reikia, kad jų matymas padeda eiti. Eiti į priekį, į santykį. Tikriausiai todėl daugiausia kartų šiemet žiūrėjau ir tokiu būdu įsiminiau iš jų sumegztą Alexandero Payne’o kelio filmą, komediją apie šeimą „Nebraska“.
 
Ramūnas Pronckus:
Davidas Fincheris, reaguodamas į aršius kritikų, žiniasklaidos ir šiaip piliečių pasisakymus apie jo filmą „Kovos klubas“, yra pasakęs: „Kodėl žmonės taip nervinasi, bando kažką uždrausti, juk tai tik filmas“ (citata netiksli). Jis turėjo omeny ne konkretų filmą, o tai, kad kiekvienas filmas, šiaip ar taip, yra tik filmas. Iš tiesų nieko neatsitinka, kai praleidi „svarbų“ filmą, kai metų festivalių nugalėtojams taip ir neatsiranda laiko ar jėgų.
Tada net į žodžių „pats geriausias metų filmas“ ar „tą apdovanojimą turėjo laimėti tas, o ne tas filmas“ autorius žiūri įtariai. Kam taip karščiuotis? „Kaip jam gali patikti tas filmas, juk visiška nesąmonė“, – galvoja žmonės ir pyksta, o kartais tą pyktį ir parodo.
Taip dažniausiai reaguojama, kai žodį „geras“ pamini tame pačiame sakinyje kaip ir „Tomas“ ar „Cruise’as“. Jis vaidina filme „Ties riba į rytojų“ („The Edge of Tomorow“). Fantastinė juosta primena geras, įtampos ir netikėtų posūkių pilnas krepšinio rungtynes, kuriose laiminti komanda dažnai keičiasi, tačiau yra ir triuškinimo bei atsitiesimo elementų.
Geriausia dalis ta, kad šio filmo režisierius Dougas Limanas, priešingai nei, pavyzdžiui, Christopheris Nolanas ir jo „Tarp žvaigždžių“, nebando nieko pasakyti. „Ties riba į rytojų“ tikslas – dvi valandas žaisti su žiūrovu tarsi su sočia pele. Ir apgavystė visuomet pavyksta. Režisierius pasitiki žiūrovu ir tuo pasinaudodamas jį kaskart įtraukia į naują apgaulės ratą. Šalia to, filme tikrai įspūdingai šaudoma, o Cruise’as, akivaizdu, sutvertas šiam vaidmeniui taip pat labai, kaip ir seksualo „Magnolijoje“.
Kaip ir Benas Affleckas filmui „Dingusi“. D. Fincheris pasirinko būtent šį aktorių dėl jo dviprasmiškos šypsenos. Ir išties, ji filme svarbi. Benas beveik visą filmą daro kuo mažiau judesių, matome indiferentišką, sutrikusį, nieko nesuprantantį veidą. Tas veidas kartkartėmis išduoda, kad žmogus susimovė (nusišypsojo ne vietoj), supyko ir susijaudino. Lyg nuobodi drobė, kuri po pirmu sluoksniu slepia viską – nuo mūšių scenų iki religinių regėjimų. Toks ir filmas.
Atsipalaidavimo akimirką tai tiesiog įtraukiantis trileris, tačiau jame pernelyg daug ironijos ir komentarų, kad įkalintume „Dingusią“ konkrečiame žanre. D. Fincheris su žiūrovu žaidžia subtiliai ir vos pastebimai. Pelė net nežino, kad su ja žaidžiama.
Kinematografinio žaidimo genijus Larsas von Trieras naujausiu filmu „Nimfomanė“ taip pat žaidžia. Sąvokomis, archetipais, terminais, įsitikinimais, kinu, istorija, faktais, teorijomis. Tai ypač šaltas, tiesiog žiauriai vėsus filmas. Vietomis atrodo net banalus, tačiau būtent tas ledinis atskirų scenų kontekstas parodo išvirkščiąją klišės pusę.
 „Dogviliu“ aiškiai parodęs, kad visas kinas jam yra žaidimas, tarsi sakydamas „kam čia apsimetinėti, kad viskas vyksta iš tikrųjų“, šią logiką, tik ne taip ryškiai, L. von Trieras perkėlė į „Nimfomanę“. Dirbtinumą jis sukergia su emocijomis bei jausmais, taip suderindamas tas spalvas, kurios kitiems režisieriams nedera.
„Nimfomanė“ ne tokia paveiki kaip „Šokėja tamsoje“, ji neišlieka atmintyje kaip vientisas prisiminimas ar emocinis potyris. Ji kaip peilis, kuris guli kur nors pamirštas, niekieno neliečiamas, bet vis tiek pavojingas.
Niujorke iš tiesų iš po žemių kyla dūmai. Ir kaskart, kai matai juos kylant, prisimeni „Taksistą“. 1976-ųjų Martino Scorsese’s filmą šiemet priminė „Skalvija“. Žiūri ir net nežinai, ar egzistuoja toks dalykas kaip katės ir pelės žaidimas. Poezija ir dar vienas įrodymas, kad iš tiesų gero filmo gali ir nepamatyti premjeros metais. Sugebantys išlikti ilgiau kūriniai pasiveja žiūrovą.
 
Živilė Pipinytė:
Kokie gali būti metai, jei jie prasideda Emilio Vėlyvio „Redirected. Už Lietuvą!“? Tokia mintis dilgtelėjo, kai atsiverčiau šių metų filmų sąrašą. Senokai užsirašinėju matytus filmus, kartais sąrašas būna ilgesnis, kartais trumpesnis, bet visada priartėja prie dviejų šimtų pavadinimų, o kartais ir perkopia, nors su retomis išimtimis užsirašau tik tuos, kuriuos pamačiau kino teatre, – televizija, DVD ir internetas „nesiskaito“. Kino teatras vis dar vienintelė vieta, kur filmas skleidžiasi visu savo grožiu.
Šiemet grožio gal ir nebuvo daug, metai, sakyčiau, nykūs, ypač lietuvių kinui, kuris deprofesionalizuojasi su vis didesniu pagreičiu. Negelbsti net snobiški kai kurių filosofiškai nusiteikusių kūrėjų gestai. Tikiuosi, ateinantys metai bus geresni.
Bet išrinkti penkis filmus, nustebinusius tikrojo kino nušvitimu, nebuvo sunku. Pirmiausia, žinoma, tai Tsai Ming-liango „Benamiai šunys“. Filmas peržengia tradicinio kino ribas ir kreipiasi tiesiog į pasąmonę pačia savo materija, kuri yra skausmingai išgyvenamas ir lyg Platono uoloje patiriamas atspindėtas kenčiančios žmogaus sielos (arba kadro) laikas. Ivano Vyrypajevo „Delės šokis“ – skaidrus lyg meditacija, priverčiantis įsiklausyti į aktorių intonaciją, žvilgsnį, gestą, pamatyti kiekvieną kadro ar aktoriaus veido milimetrą.
Larso von Triero „Nimfomanė“ pasiūlė kitokią XX a. seksualinių revoliucijų traktuotę ir sukėlė daug nebūtinai literatūriškų jaunystės prisiminimų. Kaip ir Davidas Fincheris filme „Dingusi“, von Trieras ieško naujų istorijos pasakojimo ir tikrovės įprasminimo kelių beviltiškai postmodernizme įstrigusiam (ar užsižaidusiam) kinui. Gal kryptį gali pasufleruoti ir mano didysis šių metų atradimas – „Scanoramos“ parodyti ankstyvieji Theo Angelopouloso filmai „Keliaujantys artistai“ ir „Medžiotojai“, kuriuose kelios dešimtys pokario Graikijos istorijos metų tampa metaforišku, kvapą gniaužiančio grožio ir tragizmo reginiu.
Olivier Assayso filmą „Zils Marijos debesys“ vis dar narstau. Jis kaip Thomo Manno „Užburtas kalnas“ siūlo gretinti fizišką su intelektualiu, kultūrą su natūra. Idėjas ir patirtis. Bet kartu tai filmas apie dabartį, kurioje gyvena Juliette Binoche herojė aktorė Marija Enders – senosios kultūros paveldėtoja ir jos dalis. Marija – įrodymas, kad menas ir gyvenimas vis dar neatskiriami, nors jaunieji personažai, regis, jau sugeba atskirti viena ir kita. Gal todėl iškart po 1968-ųjų subrendusiam Assaysui (beje, kaip ir von Trierui) toks svarbus prabėgančio laiko atspaudas filmo aktorių veiduose. Tačiau filmo „žinia“ vis dėlto melancholiška lyg Zils Marijos viršukalnę juosianti debesų gyvatė.
Andrejaus Končialovskio „Laiškanešio Andrejaus Triapicyno baltosios naktys“ – unikalus bandymas suvokti posovietinę civilizaciją. Kažkur Rusijos šiaurėje, šalia Pesecko kosmodromo, apleistame žvejų kaime ji atsiskleidžia grynu pavidalu – tuščioje, griūvančioje mokykloje filmo herojus vis dar girdi praeities garsus, jo kasdienybėje nuolat susilieja iš televizoriaus sklindantys madų šou atgarsiai ir laukinė, mitologiška, tylinti gamta.
Nors Paweło Pawlikowskio „Idą“ pamačiau pernai, šiemet įdėmiai stebėjau vis augančią filmo sėkmę. Tai puikus įrodymas, kad Vidurio ir Rytų Europos kinas gali nesigėdyti savo praeities (rafinuota nespalvotos „Idos“ estetika siejasi su 7-ojo dešimtmečio lenkų kinu ir fotografija), menkų finansinių išteklių ir siekio suprasti savo istoriją, pasakodamas sudėtingus šių geografinių platumų žmonių likimus.
 
Renata Šukaitytė:
Šiais metais svarbiausiu Lietuvos kino įvykiu laikyčiau nacionalinių pilnametražių filmų premjerų gausą, išskiriant vaidybinius „Lošėjas“, „Redirected/Už Lietuvą!“, „Santa“, „Nesamasis laikas“, „Valentinas už 2rų“, dokumentinius „Radviliada“, „Meistras ir Tatjana“, „Nematomas frontas“, „Avinėlio vartai“ bei ilgai lauktą animacinį filmą „Aukso žirgas“. Gausus jų lankomumas Lietuvos kino teatruose (ypač „Redirected/Už Lietuvą!“ ir „Nematomas frontas“), nemaža sklaida užsienyje vykstančiuose kino festivaliuose (ypač „Lošėjo“) taip pat džiugina, nors prestižinių apdovanojimų pelnyti FIAPF išskirtuose festivaliuose (vadinamuosiuose „A“ kategorijos) lietuviškiems filmams nepavyko. Iš premjerų išskirtini dokumentiniai filmai – Jono Ohmano, Vinco Sruoginio ir Marko Johnstono „Nematomas frontas“ ir Giedrės Žickytės dokumentinis „Meistras ir Tatjana“. „Nematomo fronto“ režisieriai sukūrė išties puikų, nuoširdų, informatyvų ir nepretenzingą filmą apie Lietuvos pokario partizaninio judėjimo lyderį Juozą Lukšą ir tuometinę politinę aplinką ir, kas reta, nesistengė pasipinigauti iš biudžetinių įstaigų kurdami aktualų istorinį filmą, o pasirūpino puikia jo sklaida Lietuvos mokyklose (apie ką Lietuvos kino kūrėjai ne visada pagalvoja). „Meistras ir Tatjana“ žiūrovui atskleidžia mažai žiūrovams žinomus vieno talentingiausių Lietuvos fotografų – Vito Luckaus – kūrybinio ir asmeninio gyvenimo aspektus, subtiliai pateikia tuometinės cenzūros ir konformizmo–nonkonformizmo problematiką. Šiame filme Žickytė atsiskleidė kaip itin profesionali ir kūrybinga „archyvinio“ naratyvo konstruotoja. Tikėtina, kad filmas bus sėkmingas tarptautiniuose festivaliuose ir sudomins vietinius žiūrovus.
Šiais metais maloniai nustebino du latvių jaunų kino kūrėjų pilno metražo debiutai – Jurio Kursiečio „Modris“, pelnęs specialiuosius San Sebastiano, Toronto kino festivalių paminėjimus, taip pat Jānio Nordo „Mama, aš tave myliu“, Los Andželo festivalyje gavęs geriausio filmo prizą. Filmuose išryškėja nauja kryptis latvių kine – kurti nepretenzingą, nuoširdų, paremtą realistine estetika ir tikru gyvenimu kiną, kuris seka rumunų Naujosios bangos ir belgų socialinio, realistinio kino tradicija. Abu filmai kalba apie vaikų problemas, žavi įtikinamais personažais ir puikia vaidyba, o tai nėra lietuviško kino stiprybė.
Didelį sinefilišką malonumą patyriau žiūrėdama naujus didžiųjų kino meistrų Nuri Bilge Ceylano, Larso von Triero ir Romano Polanskio filmus, kuriuos pristatė mūsų tarptautiniai kino festivaliai. Ceylano „Žiemos miegas“, von Triero „Nimfomanė“, Polanskio „Venera kailiuose“ žavi gebėjimu kalbėti apie aktualius, naujus dalykus, provokuoti, skatinti diskusijas ir panardinti į savo filmų pasaulį. Šių kino kūrėjų nereikia pristatinėti Lietuvos žiūrovui – jie yra puikiai žinomi ir mėgstami!
Tad apibendrindama galiu sakyti, kad šie metai buvo gausūs nacionalinių premjerų, nors jose dominavo noras nustebinti, eksperimentuoti su kino kalba, o ne nuoširdžiai ir įtikinamai kalbėti apie tai, kas aktualu Lietuvos ir pasaulio žiūrovui. Verta susimąstyti, nes kaimynai latviai jau praėjo paieškų etapą ir formuoja naują, stiprią autorinio kino kryptį savo nacionaliniame kine. Akivaizdu, kad kol didieji kino autoriai kuria filmus, nestokosime sinefiliško malonumo!
 
Linas Vildžiūnas:
Susvyravusį tikėjimą nesenkančiomis kino raiškos galimybėmis šiemet man sugrąžino trys Tsai Ming-liango filmai. Pirmiausia – Roterdame pamatytas „Ėjimas vandeniu“ skirtingų autorių novelių filme „Laiškai iš Pietų“, kurį, sykiu su kitais dviem, į savo programą įtraukė ir mūsų „Kino pavasaris“, surengęs tarsi mažytę Tsai Ming-liango retrospektyvą, – padėka jam už tai. „Ėjimas vandeniu“ – tai vos dvidešimt statiškų griežtos kompozicijos kadrų, kupinų meditatyvaus vidinio pulsavimo. Po režisieriaus vaikystės daugiabutį namą Kučingo mieste, Rytų Malaizijoje, nepaprastai lėtai žengdamas žingsnius tarsi ritualinėje pantomimoje juda budistų vienuolis – nuolatinis Tsai Ming-liango aktorius ar veikiau mediumas Lee Kang Shengas. Name gyvenamo kasdienio gyvenimo fragmentai kartais patenka į vienuolį stebinčios kameros objektyvą. Sąlygiška vienuolio figūra ir purpurinis drabužis ryškiai kontrastuoja su pilka aplinka, o sulėtinti judesiai – su įprastiniu gyvenimo ritmu. Ir netikėtai atsiranda unikalus laikinumo ir amžinatvės vienumo jausmas. Esatis ir praeitis, regimybė ir realybė susilieja į nekintantį metafizinį laiką. Dar radikaliau – gal tik aštuoniais devyniais kadrais – šią filosofinę esė Tsai Ming-liangas pratęsia „Kelionėje į Vakarus“, kur aplinkinių nepastebimas vienuolis, sekamas tik Denis Lavant’o, žengia savo žingsnį Marselio gatvių bruzdesyje. Ir, žinoma, „Benamiai šunys“, – pesimistinis šio neprilygstamo formos meistro himnas trapiai ir kančios kupinai žmogaus būčiai, jo neišvengiamai vienatvei, kurios bedugnę sugeba perteikti ilgas įsižiūrėjimas į Lee Kang Shengo veidą.
Jau užmirštas, o jaunimui net nežinomas klasikinės kino kalbos galimybes priminė „Scanoramoje“ rodyti Theo Angelopouloso filmai, ypač ankstyvieji 8-ojo dešimtmečio „Keliaujantys artistai“ ir „Medžiotojai“, taip pat 1998 m. „Auksinę palmės šakelę“ pelniusi „Amžinybė ir diena“. Epinis kinas, individualius likimus įpinantis į šalies istoriją, sąlygiškų apibendrinimų forma atkursiantis dramatiškas šios istorijos (ir jų gyvenimų) akimirkas, žavintis panoramavimo bei kadro mizanscenų grožiu. Ir liūdesiu.
Davido Fincherio „Dingusi“, nerianti į psichikos meandrus, sėjanti nerimą ir pasimetimo jausmą dar kartą patvirtino, kad jis – geriausias šiuolaikinio kino siužetų pasakotojas, nenuspėjamas, nuginkluojantis, prilygstantis Edgarui Allanui Poe.
Išskirčiau Richardo Linklaterio „Vaikystę“ – kaip analogų neturinčią žmogaus brendimo ir laiko fiksaciją, per 12 filmavimo metų nepraradusią dramaturginio nuoseklumo, nepretenduojančią į „aukštą“ stilių, bet kupiną jautraus dėmesio herojams, kuriančią paprasto gyvenimo pilnatvės jausmą „kažkur Teksase“.
Kad likimas veda ne tiesiai į kapo duobę ir kad už posūkio tavęs gal laukia troškimų išsipildymas, su sveikos ironijos doze teigia Bentas Hameris, kurio „1001 gramas“ uždarė „Scanoramos“ festivalį. Tokių filmų, kaip ir Ridley Scotto „Geri metai“, mūsų paliegusiai civilizacijai reikia daugiau. Priešingybė Roy’aus Anderssono ant šakos mąstančiam balandžiui.
Na, o Romanas Polanskis filmu „Venera kailiuose“ dar kartą patvirtina, kad yra aukščiausios klasės meistras, kuriam pavaldūs visi įmanomi žanrai.

 

Žymos:
„Dingusi“
„Dingusi“
„Nimfomanė“
„Nimfomanė“
„Zils Marijos debesys“
„Zils Marijos debesys“