Paskutiniame praėjusių metų numeryje lenkų žurnalas „Kino“ išspausdino du straipsnius apie Tarptautinį Varšuvos kino festivalį.
Krzysztofas Świrekas straipsnyje „Tarp praeities ir dabarties“ daug vietos skyrė Igno Jonyno filmui „Lošėjas“. Jis rašo: „Specialųjį žiuri prizą gavo puikus Igno Jonyno „Lošėjas“ – vienas iš festivalio staigmenų. Apdovanojimas buvo pelnytas, nors dėl kitų priežasčių, nei pabrėžė apdovanojimo formuluotė. Žiuri šiek tiek globėjišku tonu įvertino prodiuserių pastangas „ribotų lėšų“ sąlygomis. Žinoma, latvių ir lietuvių kinematografijos yra labai mažos, bet, pirma, tai negali būti jokių apdovanojimų skyrimo kriterijus (galime tik įsivaizduoti panašiais motyvais skirtų paguodos prizų gausybę); antra, tokio filmo kaip „Lošėjas“ nepasigėdytų ir didžiausios Europos kinematografijos, paprasčiausiai todėl, kad filmui nieko netrūksta. Paramediko, kuris patenka į skolas ir bando sau padėti rengdamas nelegalius lošimus, istorija papasakota puikiai. Formos novatoriškumas (kad ir panaudojant skirtingų scenų ritmiką) nutolina filmą nuo realistinio socialaus kino konvencijos, bet nenukreipia jo ir į trilerio žanrinius takelius. Taigi „Lošėjas“ akcentuoja dabartį: ir fabulos lygmeniu (pinigai, lošimai ir skola finansinių krizių laikais – stipriai politizuotos temos), ir istorijos pasakojimo pobūdžiu, kai filmas atsiduria kažkur už žanrinio ir angažuoto kino kategorijų, tačiau kartu įjungia ir vienokio, ir kitokio pasakojimo mechanizmą.
Vyresniosios kartos kritikas Jerzy Płażewskis straipsnyje „Varšuva iš didžiosios „A“ konstatavęs, kad Jonynas – Krzysztofo Zanussi mokinys, apibendrina filmą taip: „Nepataisomo skolininko, paramediko Vincento portretas tiksliai liudija vis didesnį vartojimo pagreitį įgyjančios tautos tapatybę.“
Maskvoje leidžiamas žurnalas „Iskusstvo kino“ 2013 m. lapkričio numeryje išspausdino kino kritikės Jelenos Stišovos straipsnį, skirtą rudenį Anapoje vykusiam Nepriklausomų šalių sandraugos ir Baltijos šalių kino festivaliui „Kinošok“. Šiame festivalyje buvo parodytas Audriaus Juzėno filmas „Ekskursantė“.
Stišova aptaria festivalyje pristatytus skirtingų buvusių SSSR respublikų filmus ir konstatuoja: „(...) vietinis kino procesas apnuogina, atskleidžia tikrąjį šalies statusą – nepasislėpsi, neapsimesi kitu.“ Toliau ji sako: „Šiame mano siužeto posūkyje simptomiški lietuvių ir estų filmai. Abiejuose istorinis diskursas atskiestas pasisekimą tarp žiūrovų garantuojančiu, bet dramatizmą slopinančiu žanru. Lietuvių „Ekskursantė“ – kelio filmas, vienuolikmetės mergaitės iš lietuvių šeimos, 5-ojo dešimtmečio viduryje ištremtos į Sibirą, istorija. Mergaitė pabėga iš tremtinių traukinio ir tiesiogine to žodžio prasme bėgiais eina namo, į gimtąją Lietuvą. Ji nueis šešis tūkstančius varstų ir peržengs savo namų slenkstį. Kelyje ji sutiks įvairių žmonių, ir niekšų stalinistų tarp jų bus daug mažiau nei buvo galima tikėtis. Režisierius Audrius Juzėnas atiduoda duoklę geraširdiškumui rusų žmonių, kurių dėka įvyko stebuklas – mergaitė grįžo namo. Labiau už kitus rizikuodamas karjera jai padėjo saugumo pulkininkas (jį suvaidino Sergejus Garmašas), į kurio šeimą atsitiktinai pateko mergaitė. Šį akcentą galima vadinti polemišku, nes kvalifikuotos daugumos nuomone (ne tik tų, kurie išgyveno Stalino represijas) su šia institucija susiję žmonės savaime yra piktadariai. „Ekskursantės“ siužetas remiasi realia istorija, tad galima spėti, kad Prano Morkaus scenarijus grįstas faktais. Tačiau svarbiausia tai, kad režisierius priėmė šį faktą (arba fantaziją), kuris, kaip galima spėti, papildė koncepciją, orientuotą į krikščioniškas vertybes, į tikėjimą, kad šviesa matyti ir naktį.
Triukšminga neapykanta sovietų okupantams, po SSSR žlugimo ne vienus metus audrinusi Baltijos šalių kultūrą, regis, nurimo. Dabar įmanomas ir sudėtingesnis požiūris į juodąjį pokario Lietuvos istorijos periodą.“
