7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Žemosios kultūros propaguotojas

Quentinas Tarantino apie naują filmą

Kora Ročkienė
Nr. 4 (1018), 2013-01-25
Kinas
Quentinas Tarantino, „Ištrūkęs Džango“
Quentinas Tarantino, „Ištrūkęs Džango“

Šiandien Lietuvos ekranuose pasirodo naujas Quentino Tarantino filmas „Ištrūkęs Džango“ („Django Unchained“, JAV, 2012). Nuo „Negarbingų šunsnukių“ praėjo nemažai laiko ir ne vienas ištikimas režisieriaus gerbėjas jau spėjo pasiilgti „tarantiniško“ kino. Regis, ir šįkart jo vėl bus su kaupu.

7–9-ojo dešimtmečių Vakarų paaugliams Džango vardas buvo susijęs su 1966 m. italų režisieriaus Sergio Corbucci filmu „Džango“, kurio pagrindinis herojus – už sužadėtinę keršijantis kaubojus. Jį suvaidino gražuolis Franco Nero. Savo laiku šis filmas peržengė visas ekraninio žiaurumo ribas. Todėl ne vienoje šalyje rodyti „Džango“ buvo draudžiama. Bet kino istorijoje Džango netrukus tapo bendriniu vardu, yra sukurtas ne vienas filmo perdirbinys ar tęsinys. Tarantino laiko Corbucci tokiu pat svarbiu kaip ir Sergio Leone. Tarantino savo „Ištrūkusį Džango“ sumanė prieš dešimt metų. Tai filmas apie vergą, kuris tampa „galvų medžiotoju“. Tarantino rodo filme vergvaldišką JAV santvarką kaip žiaurių niekšų ir išsigimėlių sambūrį, nenusipelniusį teisės egzistuoti. Vergas Džango (Jamie Foxx) ir įvykdo jiems simbolišką nuosprendį. Kitu filmo herojumi ir net antiamerikietiškos filosofijos skelbėju filme tapo europietis dantų gydytojas (Christoph Waltz), žinantis, kad vienas žmogus negali būti kito žmogaus savininku. Pateikiame Quentino Tarantino interviu, kuriuos jis davė „Snob.“ ir „Ogoniok“ žurnalams, fragmentus.
 
Kas Jus paskatino imtis tokios sunkios temos, tegu ir pateiktos Jums įprasta rimtai komiška maniera?
Idėja papasakoti apie vergiją Amerikoje, apie jos rasistinę praeitį, įterpiant ją į spagečių vesterno požanrio rėmus, man pasirodė tinkamas būdas perteikti šią temą. Viena vertus, norėjau sukurti kvapą gniaužiantį filmą, kurį žmonės užsinorėtų pasižiūrėti. Ir šiame fone pasvarstyti apie skirtingus vergijos aspektus. Kurti filmą apie šį laikotarpį esant amerikiečiu – nelengva. Spagečių vesternai turi tam tikrą, sakyčiau, operinę pusę. Daug perdėtų emocijų. O tai, ką mes rodome filme, yra realybė anapus ribos. Ji net siurrealistiška. Todėl galiu sau leisti net pakaruoklio humorą. Bet aš, žinoma, visada stengiuosi savo filmuose subalansuoti humorą ir rimtumą. Jausmus taip pat. Iš pradžių pajuskite štai tą, o paskui, ko gero, šitai... Esu įsitikinęs, kad kinas taip ir turi veikti.
„Ištrūkusio Džango“ pagrindas, žinoma, spagečių vesternai, amerikiečių vesternai, juodaodžių vesternai, tokie kaip „Bakas ir pamokslininkas“ ar „Bosas-nigeris“. Bet kultinių filmų apie keršytojus požanris taip pat jame atsispindi. Juk mano Džango – buvęs vergas, kuris už pinigus gaudo nusikaltėlius ir ieško savo vergijon parduotos žmonos. Visą filmą persmelkia Wagnerio „Nibelungų žiedo“ tema: Džango žmonos (Kerry Washington) vardas Brunhilda, o Christopho Waltzo personažo – daktaras Šulcas, nors jis pats save laiko atgijusiu Zigfridu... Šį projektą brandinau dešimt metų, bet siužetas niekaip neatėjo į galvą. Kartą Japonijoje, kur reklamavau „Negarbingus šunsnukius“, prisipirkau krūvą DVD ir CD su nepaprastai ten populiarių spagečių vesternų muzika. Japonai juos vadina makaronų vesternais. Japonijoje man pavyko rasti garso takelius, kurių anksčiau niekur negalėjau rasti! Jų klausantis viešbučio kambaryje kažkaip nepastebimai pas mane atėjo Džango istorija. Atsisėdau ir parašiau pirmą sceną. Ji pavyko puikiai, teko rašyti toliau...
 
Kaip apbūdintumėt tai, kas vadinama Tarantino pasauliu?
Tai geras ir net juokingas klausimas... Labai ilgai dirbau vaizdajuosčių parduotuvėje pardavėju. Ten greit įpranti skirstyti filmus pagal kategorijas. Tas bus dramos sekcijoje, anas – komedijos. Man reikėjo rinktis kategoriją. Regis, jau išėjau iš dramos kategorijos, bet tarsi joje ir likau. Didžiuojuosi tuo, kad mano filmuose juokingi momentai ne mažiau juokingi nei pačių populiariausių komedijų, kurios rodomos tame pačiame kino teatre. Bet mano filmai vis dėlto ne komedijos, nes daug kas juose visai nejuokinga. Nenoriu, kad viskas mano filme atrodytų lengvabūdiškai. Todėl laikau savo filmus dramomis. Bet likdamas dramoje išspaudžiu iš komedijos viską, ką galiu. Nesusivaldau. Tai vyksta savaime. Jei savo filmus dėliočiau kaip senais gerais laikais, pastatyčiau juos dramos lentynoje. Bet geriausia būtų turėti specialią Tarantino lentyną...
 
Nesimokiau jokioje kino mokykloje. Tikru menininku netapsi, jei nesusikursi nuosavos kino estetikos, o kino mokyklos to nemoko. Reikia ieškoti savų prioritetų: tai patinka, o tai – ne. Suprasti skirtumą tarp to, kas gerai ir kas blogai. Ir suderinti savo estetines pažiūras panašiai kaip suderinami televizoriaus kanalai. Na, o paskui visa tai įgyvendinti jau praktiškai. Kino mokykla gali išmokyti tik kokių nors techninių įgūdžių arba poros montažinių triukų. Žmogus, kuris stipriausiai mane paveikė, buvo ne režisierius, o kritikas. Pauline Kael. Jos recenzijos atstojo man kino mokyklą. Jos buvo geresnės už bet kurio profesoriaus paskaitas. Ji išmokė mane estetikos, nors dažnai ir nesutikdavau su jos nuomone. Taip yra iki šiol.
 
Koks būdingiausias Tarantino stiliaus bruožas?
Tai labai sunkus klausimas. Norėčiau, kad į jį atsakytų kiti. Juk aš nesusimąstau, kai ką nors darau, tiesiog imu ir darau, ką galiu. Ko gero, pagrindinis skirtumas – mano humoro jausmas, kurį stengiuosi perkelti į ekraną. Stengiuosi priversti jus juoktis iš to, kas iš esmės nėra juokinga. Kai rašau savo scenarijus, girdžiu, kai yra juokinga. Nors ir kuriu ne komedijas. Ir kai filmuoju, girdžiu žiūrovų juoką, todėl palieku veiksmo pauzes – žiūrovai jas paskui užpildys juoku. Man filmas neužbaigtas, kol nepasižiūriu jo kartu su žiūrovais, neišgirstu, kad jie juokiasi ten, kur reikia. Tik pridėjus šį ingredientą atsiranda pasitikėjimas, kad tešla pakils.
 
Filme „Ištrūkęs Džango“ daug rimtų klausimų. Pavyzdžiui, Džango keršto savo engėjams motyvas.
Manau, kad šio mano filmo suvokimas šiek tiek perdėtas. Juk Džango paprasčiausiai nori išgelbėti savo moterį. O žmonės sako, kad tai kerštas, nes prisižiūrėjo filmų. Mano taip pat. Žinoma, filme yra revanšo, atpildo motyvas. Dauguma veiksmo filmų juo remiasi. Istorija bus cool, jei sugebėsi ją įdomiai papasakoti.
 
Kaip pavyksta kartu būti ir scenaristu, ir režisieriumi?
Tiesą sakant, kai rašau savo scenarijus, retai galvoju apie režisierių Tarantino. Ne todėl, kad neateitų į galvą kai kurios grynai kinematografinės scenos. Bet aš jų ir nesistengiu užrašyti. Kai rašau, stengiuosi sukurti grynai literatūros kūrinį. Ir tai visai mane tenkinanti meninė saviraiška. Tiesiog fiziškai jaučiu, kad tai, kas parašyta, galima spausdinti ir tuo baigti. Jokio kino ir nereikia! Žinoma, niekad taip nesielgiu. Visada kuriu filmą. Bet turiu jaustis pakankamai komfortiškai būdamas teksto autorius. Paskui, kai prasidės parengiamasis periodas, režisierius pamažu pradės išstumti rašytoją. O po repeticijų su aktoriais jau niekad nebesusitinku su rašytoju Tarantino, nebent reikėtų perrašyti porą replikų. Arba į galvą ateitų nauja idėja. Kartais pati gamta pasufleruoja naują scenos sprendimą. Bet tada dažniausiai jaučiu tik tiek, kad filmuoju filmą. Kadangi skersai ir išilgai žinau istoriją, nes parašiau ją pats, man kur kas paprasčiau dirbti nei režisieriams, kurie priklausomi nuo kadruotės(storyboard). Aš apskritai nedarau kadruotės. Man nepatiktų, jei kas nors, tegu ir geras dailininkas, už mane „statytų“ sceną.
 
Svarbus vaidmuo teko vaizdiniam filmo sprendimui, jame galima įžvelgti epines Sergio Leone’s filmų panoramas. Kitos įtakos taip pat akivaizdžios. Kokia vizualinė „Ištrūkusio Džango“ koncepcija?
Pirma filmo pusė turėjo priminti 8-ojo dešimtmečio vesterną arba spagečių vesterną. Bet priartėjus prie pono Kendi (Leonardo DiCaprio) plantacijos norėjau, kad filmas atrodytų kaip praėjusio amžiaus 5-ojo dešimtmečio studijoje sukurtas filmas. Kaip Holivude kurtas Maxo Ophülso arba Josepho von Sternbergo filmas. Norėjau, kad dekoracijos būtų prabangios, milžiniškos. Kad būtų galima filmuoti panoramas kranu kylant aukštyn ir leidžiantis žemyn plačiais rezidencijų laiptais.
 
Kaltinimai kraugeriškumu jau nuskambėjo, juk „Ištrūkusiame Dango“ kraujas liejasi laisvai...
Kraujas... Na, kartais galima nuleisti kraujo. Jei filmuočiau romantinę komediją su Kate Hudson, kraujo nebūtų. Gerai jau... Aš ir romantinė komedija? Bet niekad nesakyk „niekada“.
 
Tarantino – tai kultūrinis fenomenas. O kokie šio fenomeno santykiai su kultūra?
Mano draugas Christophas Waltzas – aukštosios kultūros žmogus. Jis jos propaguotojas. O aš – žemosios kultūros propaguotojas. Bet aš gerbiu ir aukštąją kultūrą. O Christophas domisi žemąja. Taip mes ir maitiname vienas kitą skirtingomis kultūromis. Jis tamposi mane į operas ir baletus. Tai labai gražu iš jo pusės.
 
Nors Jūsų žanras – „tarantino“, vis dėlto akivaizdu, kad Jums patinka įvairūs žanrai – sukūrėte karinį filmą, kriminalinį, dabar ir vesterną. Kas toliau? Miuziklas?
Kol kas nežinau, kas bus toliau. Nemanau, kad norėčiau statyti miuziklą, nors visuose mano filmuose yra didelis muzikinis numeris. Bet esu visiškai laisvas kurti jį taip, kaip noriu. Geriausiu atveju galiu įsivaizduoti, kad surinksiu kelias dainas, kurias mėgstu, ir aplink jas sukursiu istoriją. Pažiūrėsime...
 
Ar rengiatės kada nors kurti „rimtą filmą“?
Ar mane jau dvidešimt metų kviečia į Kanų festivalį todėl, kad kuriu nerimtus filmus? Taip, mėgstu žanrus, su kuriais dirbu. Kai kas juos vadina „žemaisiais“, bet tik ne aš. Man filmuoti filmą apie blondines kalėjime – ne mažiau garbingas užsiėmimas nei ekranizuoti Henry’o Jameso romanus. Tik vienintelis skirtumas: Henry’o Jameso romanų ekranizacijos man visiškai nepatinka, o filmų apie blondines kalėjime būna ir labai gerų! Ir aš noriu kurti būtent tokius filmus. Aš sugrąžinu „žemiesiems“, pusiau užmirštiems žanrams (tokiems kaip spagečių vesternai) pagarbą, kurios jie nusipelnė. Ir šiuolaikišką skambėjimą, po paraliais! Ir darau tai „bepročio Quentino“ stiliumi, o tai reiškia: nepaisant viso jų citatiškumo, jie nė į nieką nepanašūs. Išskyrus, žinoma, trenktą Quentiną, juk tai aš!
 
Galiu įsivaizduoti Jūsų namus, prigrūstus diskų su filmais, plokštelių, dešimtimis nuotolinių pultelių...
Iš tikrųjų taip nėra. Taip, mano namuose pilna tokio gero. Bet mano darbo kambarys niekuo neužgrūstas. Mąstymui man reikia erdvės. Ir dar judėjimui, nes galvodamas vaikštau iš kampo į kampą. Užtat šalia mano kabineto yra garso įrašų kambarys. Jis labiau panašus į senų plokštelių parduotuvę. Ten klausausi muzikos, kai galvoju apie būsimą filmą. Gana daug rašau miegamojo balkone. Palyginus su likusiais namais, miegamasis taip pat neužgrūstas.
 
Manoma, kad įkvėpimo savo filmams semiatės iš kitų filmų. O kaip literatūra?
Na, „Ištrūkusiame Džango“ tai nelabai juntama, bet kitus mano filmus literatūra paveikė. Juose yra daug bendrystės su romano struktūra – skyriai ir panašiai. Visada stebiuosi, kaip romanistai sukuria savo naujus pasaulius. Ir taip pat stengiuosi sukurti nuosavą pasaulį.
 
Kodėl taip retai filmuojate?
Laimė, mano padėtis tokia, kad neprivalau kurti kino tik tam, kad mano baseinas namuose Barbadose būtų švarus. Po „Bulvarinio skaitalo“ sėkmės apskritai galėčiau nebedirbti nė vienos dienos! Jei ką nors ir filmuoju, tai tik todėl, kad baisiai to noriu...
 
Parengė Kora Ročkienė

 

Quentinas Tarantino, „Ištrūkęs Džango“
Quentinas Tarantino, „Ištrūkęs Džango“