7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Istorija, svajonės ir geismai

Japonijos kino festivalio staigmenos

informacija 7MD
Nr. 4 (1018), 2013-01-25
Kinas
„Kodėl gi ne“
„Kodėl gi ne“

Vasario 1 d. Japonijos ambasada, Japonijos fondas ir „Forum Cinemas Vingis“ pakvies į jau dvyliktą kartą rengiamą Japonijos kino festivalį. Šiemet jo tema – meilė. Tokia pat tema pasidabino ir prancūziški „Žiemos ekranai“, tad žiūrovams teks patiems spręsti, ar tai susiję su lietuvius šią žiemą kankinančiu meilės troškuliu, ar su rengėjų nesugebėjimu profesionaliai formuoti programas ir jų koncepcijas.
 

Japonijos kino festivalio programoje – septyni filmai, sukurti 1936–2004 metais. Nors rengėjų oficialiai kino teatro tinklalapyje pateiktos anotacijos redukuoja filmus iki primityviai perpasakoto siužeto, net neminint filmų autorių, besidomintiems japonų kultūra bei kinu ir šių metų programa pateiks ne vieną staigmeną ir pristatys ne vieną japonų kino klasiką.
 
Festivalį atidarys (vasario 1 d. 18.30) japonų kino klasiko Shohei Imamuros (1926–2006), Kanuose apdovanotų „Legendos apie Narajamą“ ir „Ungurio“ autoriaus, filmas „Kodėl gi ne“ („Eijanaika“, 1980).Originalus pavadinimas „Ee ja nai ka“ reiškia karnavališkas religines ir bendruomenės šventes, kurios plito Japonijoje 1867–1868 metais ir buvo susijusios su svarbiomis visuomenės bei politikos permainomis. „Ee ja nai ka“ baigė Edo periodą ir žymėjo Meiji restauracijos pradžią. Klausimas „Kodėl gi ne?“ iš pradžių skambėjo populiariose apeiginėse dainose, bet vėliau tapo viena politinio protesto formų ir lydėjo prievartos aktus.

Imamuros filmas perteikia karnavališką paskutinių premodernios Japonijos dienų atmosferą ir baigiasi masiniu žygiu, kuris pavirto žudynėmis. Tačiau režisierius sutelkia dėmesį ne į tuometinius šalies valdovus. Svarbias šalies istorines permainas jis rodo pasakodamas apie paprastą valstietį, kuris 1866-aisiais išsirengia į Japonijos sostinę Edo ieškoti savo prostitute tapusios žmonos. Filme pamatysime lietuviams pažįstamą japonų aktorę Kaori Momoi, 2010 m. suvaidinusią Mario Martinsono filme „Amaya“.
Festivalį uždarys (vasario 7 d. 18.30) kitas Shohei Imamuros filmas – juodoji komedija „Zegen“ (1987). Filmo herojus – ambicingas japonas Iheiji Muraoka, kuris palieka gimtąją šalį ir vyksta į Honkongą. Ten jis tampa „zegen“ – prekiautoju moterimis. Vyras stato viešnamius Japonijos armijai ir jos imperatoriaus šlovei. Filmo herojus egzistavo iš tikrųjų, Imamuros filmo pagrindas – jo biografija. Režisierius pasakoja paprastą paprasto žmogaus istoriją, kuri paaiškina japonų ekonominės ekspansijos esmę. Pasak režisieriaus, Muraoka nutiesė kelius šiuolaikinių nusikaltėlių jakudzų gaujoms, – „penktajai prekiautojų žmonėmis kolonai“.
 
Kita svarbi japonų kino figūra, šiemet pristatoma festivalyje, – režisierius Heinosuke Gosho (1902–1981). Savo karjerą jis pradėjo 1925-aisiais garsiojoje „Shochiku“ studijoje. Netrukus Gosho jau puikiai įvaldė mėgstamą žanrą „shomin-geki“ – kūrė filmus apie paprastų žmonių gyvenimą. Ankstyvuosiuose filmuose režisierius dažnai rodė fiziškai arba protiškai neįgalius žmones, jų bandymus užmegzti šiltus žmogiškus ryšius su kitais, bet tada sulaukė kritikos. Dabar šie filmai vertinami ir už feodalinio japonų kaimo gyvenimo vaizdavimą. Būtent Gosho 1931 m. buvo patikėta sukurti pirmąjį garsinį japonų filmą. Vėlesni jo filmai, sklidini užuojautos ir humanizmo, lyginami su italų neorealizmo klasiko Vittorio De Sicos ir Charlie’o Chaplino kūriniais. Japonų kinotyrininkai naudoja terminą „Gosho-ism“, kai reikia apibūdinti filmą, kuris verčia kartu ir juoktis, ir verkti.
Festivalis parodys du šio kūrėjo filmus. 1936 m. sukurta šeimos drama „Migloto vakaro moteris“ („Oboroyo no onna“, „Woman of the mist“, vasario 5 d. 18.30) laikoma vienu labiausiai pavykusių Gosho filmų. Filmo herojus Bunkičis yra vedęs vyras, bet jis dar nepakankamai subrendęs ir šeimos gyvenimui, ir atsakingam darbui. Bunkičio sesuo Otoku paprašo atvesti į protą jos sūnų Seičį, kuris, užuot rengęsis teisininko karjerai, įniko į knygas. Bunkičis imasi globoti vaikiną... Gosho filme tyrinėja pareigos, pasiaukojimo, brandumo problemas. Filmo pavadinimas susijęs su pasakojimu apie palankumą praradusią geišą, kuri įsidarbino Ginzos bare. Tai – žmogaus likimo trumpalaikiškumo, laikinumo metafora.

1945 m. Heinosuke Gosho sukurtas filmas „Merginos iš Idzu“ („Izu no musumetachi“, „The young women of Izu“, vasario 6 d. 18.30) sukurtas pagal Nobelio premijos laureato Yasunari Kawabatos novelę apie pirmąją meilę, kuri labai populiari Japonijoje. Tai vienas iš vos kelių filmų, kurie ekranuose pasirodė 1945-ųjų rugpjūčio 30 d., praėjus dviems savaitėms po Japonijos kapituliacijos Antrajame pasauliniame kare. Beje, Gosho nepritarė karui, jam vykstant režisierius sukūrė tik keturis filmus ir nė vieno iš jų nepavadinsi propagandiniu.
 
Jaunas karininkas Kijošis perkeliamas į Idzu miestą. Jame pilna iš didmiesčių karo metais evakuotų žmonių, todėl karininkui sunku rasti, kur galėtų apsistoti. Priimti Kijošį sutinka restorano savininkas Bunkičis, gyvenantis su dviem netekėjusiomis dukromis.
 
Filmo „Meilės laiškas“ („Koibumi“, „Love letter“, 1985, vasario 2 d. 18.30) režisierius Tatsumi Kumashiro (1927–1995) yra sakęs: „Mano filmai – apie žmones, o ne apie biologiją“. Kumashiro – garsus japonų pornografinių filmų požanrio „Roman Porno“, kuriuo žavisi ir Quentinas Tarantino, kūrėjas. Jis laikomas vienu įtakingiausių, sėkmingiausių ir labiausiai žiūrovų pamėgtu 8-ojo dešimtmečio japonų kinematografininkų. Kumashiro išgarsėjo ankstyvaisiais filmais apie striptizo atlikėjų gyvenimą. Pornografiniuose filmuose jis drąsiai kritikavo valstybės primetamą moralę. Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu sukurto „Meilės laiško“ herojės – dvi moterys, kurios sužino tiesą apie abiejų mylimą vyrą. Žurnalo redaktorę Kioko palieka Šioičis – dailės mokyklos mokytojas. Radusi vyrui adresuotą laišką, Kioko sužino, kad buvusi jo mylimoji mirtinai serga. Šioičis paliko namus ir žmoną, kad pasirūpintų mirštančiąja.
Junji Sakamoto drama „Už šio pasaulio ribų“ („Kono Yo no Soto e“, „Out of this world“, 2004, vasario 3 d. 18.30) nukels į pokario Japoniją. 1947-aisiais, kai Tokijas vis dar kyla iš griuvėsių, penki jauni muzikantai, iškeitę savo ginklus į muzikos instrumentus, nori groti džiazą. Antrojo pasaulinio karo metais Japonijoje džiazas buvo griežtai draudžiamas ir laikomas priešų muzika. Vieninteliai filmo herojų klausytojai – amerikiečių kareiviai.
 
Režisierius tyrinėja pokario atmosferą, mėgaujasi puikia muzika ir rodo, kaip buvę priešai kuria ir groja kartu. Vieną pagrindinių vaidmenų „Už šio pasaulio ribų“ sukūrė britų aktorius ir režisierius Peteris Mullanas, išgarsėjęs Keno Loacho filmuose.
 
Japonų literatūros klasika neįsivaizduojama be kilmingos damos Murasaki Shikibu XI a. pradžioje parašytos „Sakmės apie princą Gendži“. Ji vadinama pirmuoju pasaulyje psichologiniu romanu. Šis literatūros šedevras buvo ekranizuotas ne kartą. Festivalyje galėsime pamatyti pirmąją „Sakmės apie princą Gendži“ („Genji Monogatari“, „The tale about Genji“, 1951, vasario 4 d. 18.30) ekranizaciją, kurią sukūrė Kozaburo Yoshimura (1911–2000). Filmas pasakoja apie meilę ir neapykantą, lydinčius nesantuokinį imperatoriaus sūnų Gendži Hikaru. Jis garsėja kaip didis moterų gerbėjas. Tačiau kitaip nei lengvabūdis Don Žuanas, Gendži – tikras stipraus vyro, nuoširdžiai besirūpinančio mylimomis ir juo pasitikinčiomis moterimis, įsikūnijimas.
Visi seansai nemokami, bilietai platinami „Forum Cinemas Vingis“ kasose tik tos dienos seansui, likus vienai valandai iki seanso pradžios.
 
Parengė Ž. P.

 

„Kodėl gi ne“
„Kodėl gi ne“
„Zegen“
„Zegen“
„Už šio pasaulio ribų“
„Už šio pasaulio ribų“