7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Paauglystės kelionė

Pokalbis su filmo „Meilė kaip nuodai“ režisiere Katell Quillévéré

Kora Ročkienė
Nr. 3 (1017), 2013-01-18
Kinas
„Meilė kaip nuodai“
„Meilė kaip nuodai“

Ekranuose pasirodo jaunos prancūzų režisierės Katell Quillévéré filmas „Meilė kaip nuodai“(„Un Poison violent“, 2010). Tai pasakojimas apie keturiolikmetę Aną, kuri palieka internatą ir grįžta į gimtąjį kaimą. Per atostogas ji turi pasirengti konfirmacijai. Grįžusi namo, Ana sužino, kad tėvas paliko šeimą. Mama ieško paramos pas savo jaunystės draugą kunigą. Mergaitė bendrauja su seneliu. Ji taip pat suartėja su savo bendraamžiu laisvūnu Pjeru. Draugystė pažadina Anos geismus. Slaptos mergaitės mintys sukasi apie tai, kam atiduoti savo sielą ir kūną, – Dievui ar kam nors kitam...
 

Katell Quillévéré gimė 1980 m. Abidžane, studijavo filosofiją 8-ajame Paryžiaus universitete, 2005 m. sukūrė pirmą trumpo metražo filmą. „Meilė kaip nuodai“ yra jos pilnametražis debiutas. Filmas sulaukė prestižinio Jeano Vigo apdovanojimo.
 
Pateikiame pokalbio su režisiere fragmentus, parengtus pagal reklaminę filmo medžiagą.
 
Kodėl pasirinkote tokį filmo pavadinimą?
Jis atitinka Gainsbourg’o dainą (prancūziškai filmo pavadinimas skamba „Žiaurūs nuodai“), kuri šiais žodžiais apibūdina meilės jausmą. Man tie žodžiai įvardija tai, kas priverčia jausti, kad gyvename, ir kartu tai, kas verčia kentėti. Šis dviprasmiškumas formuoja mūsų santykį su pasauliu. Filmo herojei Anai „žiaurūs nuodai“ susiję ir su laisve, kurios ji trokšta, kuri yra vienatvės forma.
 
Filmas pasakoja apie perėjimą iš vaikystės į paauglystę. Ar iš pat pradžių norėjote kurti filmą apie tokio pobūdžio kelionę?
Visada žinojau, kad tai bus labai jaunos mergaitės, išgyvenančios prieštaravimą tarp to, iš kur ji eina ir kur nori atsidurti, istorija. Norėjau stebėti, kaip išsilaisvina gimstantis geismas ir seksualumas. Tai sukelia skausmą ir Anai, ir jos artimiesiems. Juo labiau kad tuo pačiu metu ima byrėti jos šeima.
 
Norėjote kalbėti ir apie šeimą?
Taip. „Meilė kaip nuodai“ taip pat yra ir filmas apie šeimą. Tai buvo scenarijaus rašymo iššūkis: rasti pusiausvyrą tarp paauglystės kronikos ir filmo-mozaikos, kur susikerta daugelio personažų likimai. Kad suprastume Anos trajektoriją, kartais reikia pasakoti apie ją supančių suaugusiųjų elgesį. Paauglystė – tai tas metas, kai mūsų egzistencija dar ne visai priklauso tik mums. Ana gyvena šeimos gaubte, kur laiką valdo suaugusieji, kur atrodo, kad viskas vyksta lėtai, siekiama viską atidėti. Kartu su scenariste Mariette Désert ieškojome tokios pasakojimo struktūros, kuri primintų tą pamirštą jausmą. Iš tikrųjų visi personažai ko nors išmoksta. Mama Žana išgyvena išsiskyrimo išbandymą. Senelis patiria akistatą su mirtimi. Sujaudintas Žanos draugystės kunigas ima abejoti tikėjimu...
 
Viena stipriųjų filmo savybių ta, kad prie klasikinio pasakojimo apie paauglystę prisideda herojės tikėjimo tema.
Ana užaugo labai tiksliai apibrėžtoje terpėje. Tai katalikiškoji provincijos buržuazija. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų aišku, kad ji ir tiki, ir abejoja vienu metu. Jos laukia konfirmacija – svarbus tikinčiosios gyvenimo etapas. Bet kartu viena jos dalis atstumia šį pasižadėjimą. Tai išreiškia ir santykį su pasauliu, nes jos kūnas, o vėliau ir protas atmeta kaltę ir kančią. Bet kita jos dalis vis tiek nori aukotis, atiduoti save. Sacrum paieškos vyksta toliau.
 
Katalikybės temą jaunieji prancūzų kino kūrėjai šiek tiek apleido...
Religija užaštrina prieštaravimus tarp mums imponuojančio elgesio ir mūsų troškimų. Šis konfliktas mane giliai jaudina. Kitaip nei 7–10-ojo dešimtmečių kartos, Ana neatmeta anksčiau sukurtų modelių. Ji nusprendžia priimti visus prieštaravimus ir jais pasinaudoti. Senelio laidotuvėse skaitydama erotinį eilėraštį, ji pasirenka daugiau nebesaugoti savo tėvų. Ji atsiveria laisvei, neieško prieglobsčio. Bet laisvė nėra labai švelnus dalykas.
 
Filme daug muzikos.
Visiškai natūraliai, beveik pasąmoningai muzika buvo labai svarbi kuriant filmą. Gal todėl, kad dainavimas visada siejasi su tikėjimu. Dirbau su Olivier Mellano, jis sukūrė muziką bažnyčios scenoms. Jo dėka galima pajusti baroko dvelksmą. Pasakojimui kartais stigo jausmingesnių personažų santykių. Frankas Beauvais man parekomendavo amerikiečių religinį folklorą. Man atrodo, kad ši muzika, kartu ir melancholiška, ir šviesi, labai tiko filmui.
 
Ką manote apie tai, kad pirmasis filmas visada būna pats autobiografiškiausias?
Taip, tai dažnai atsitinka. „Meilė kaip nuodai“ – labai asmeniškas filmas. Bet kai apsisprendi papasakoti apie save, neišvengiamai susipina tai, ką patyrei, tai, ką norėjai patirti, ir tai, ką bijojai patirti. Tada autobiografiškumas nutolsta. Ir kuo labiau filmas įsibėgėja, tuo jis tampa atviresnis, tuo daugiau vietos lieka kitiems.
 
Parengė Kora Ročkienė

 

„Meilė kaip nuodai“
„Meilė kaip nuodai“