Šį savaitgalį ekranuose pasirodo naujas François Ozono filmas „Provokuojantys užrašai“ („Dans la maison“, Prancūzija, 2012). Filmas pasakoja apie berniuką Klodą, kuris smalsiai stebi aplinkinius. Apdovanotas literatūriniu talentu jis rašo puikius tekstus apie tai, ką pamatė. Berniuko iš paskutiniojo suolo opusai stebina ir baugina mokytoją Žermeną. Mokytoją suvaidino Fabrice’as Luchini, Klodą – Ernstas Umhaueris, taip pat filme vaidina Kristin Scott Thomas, Emmanuelle Seigner, Denis Menochet, Bastienas Ughetto, Jeanas-François Balmeras ir Yolande Moreau („Serafina“). Pateikiame interviu su režisieriumi, parengtą pagal reklaminę filmo medžiagą.
Filmas „Provokuojantys užrašai“ sukurtas pagal ispanų dramaturgo Juano Mayorgos pjesę „Berniukas paskutiniame suole“.
Kai pirmąkart pamačiau spektaklį, labiausiai mane nustebino ypatingas mokytojo ir mokinio ryšys, leidžiantis pažvelgti į šiuos santykius iš abiejų pusių. Dažniausiai mokytojas suteikia mokiniui žinių, bet čia edukacinis procesas vyksta abiejomis kryptimis. Susipynę realybė ir prasimanymai suteikia žiūrovui galimybę iš naujo įvertinti žmogaus fantazijos vaidmenį literatūroje. Iš pirmo žvilgsnio filosofinės temos pjesėje įgyja naują, labiau suprantamą prasmę. Žermeno ir Klodo santykiai yra bet kurių kūrybinių ryšių prototipas, ar tai būtų redaktorius ir rašytojas, ar, pavyzdžiui, prodiuseris ir režisierius. Man tai buvo reta galimybė papasakoti apie savo veiklos kine esmę, apie įkvėpimą, kūrybą ir žiūrovo vaidmenį.
Kaip vyko ekranizacijos procesas?
Pjesės struktūra tokia, kad herojų dialogai nuolat susilieja. Joje nėra aktų ar visiškai išbaigtų scenų. Jų veiksmo vieta tiksliai neapibrėžta, viskas vyksta visur ir kartu: klasėje, dailės galerijoje, parke ir taip toliau. Mano uždavinys buvo sukurti filme struktūrą, taip pat nurodyti veiksmo laiką ir vietą. Iškart pasirinkau Angliją, juk ten mokiniai vis dar dėvi uniformas, to jau nebeliko Prancūzijoje. Žermenas laiko savo mokinius avių banda, idiotų mase, kurie niekuo nesiskiria vienas nuo kito. Ir tik vienas berniukas, sėdintis paskutinėje eilėje, išsiskiria iš kitų. Filme atsisakiau daugybės detalių, daug ką supaprastinau. Pavyzdžiui, Rafa yra pavyzdingas filosofijos mokinys, o Klodui geriau sekasi matematika. Pokalbis tarp vaikų tampa filosofinis ir pernelyg atsietas nuo realybės. Palikau tik tas scenas, kurios mane lietė asmeniškai.
„Provokuojančiuose užrašuose“ kalbama apie visuomenės problemas, juk vienas filmo herojų Klodas yra iš nepilnos šeimos.
Tai ne visai taip, juk pjesėje konkrečiai nepasakyta. Viskas, ką žinome – Klodas neturi mamos, o jo tėvas prikaustytas prie invalido vežimėlio, bet paskui apie tai nekalbama. Aš nusprendžiau išplėsti tą temą, juk jau pradžioje aišku, kad Klodas ir Rafa kilę iš skirtingų socialinių sluoksnių, bet tik istorijai priartėjus prie pabaigos matome labiau nei kuklius Klodo namus miesto pakraštyje. Man buvo svarbu atskleisti Klodo kilmės prasmę filmo pabaigoje, kad suteikčiau žiūrovui galimybę suprasti priežastis, kodėl Klodas iš pat pradžių ieško prieglobsčio pilnavertėje šeimoje ir taip siekia rasti meilę, kurios jam stinga savo šeimoje.
Filmą pripildo vienatvės ir atskirties jausmas.
Šie Klodo jausmai atsispindi jo kūryboje. Bet mokytojas Žermenas jį supranta ir palaiko. Kaip tik todėl man buvo būtina sujungti juos finalinėje scenoje. Gal tai net galima pavadinti laiminga pabaiga.
