7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Man svarbu dialogas su žiūrovu

Ivanas Vyrypajevas apie meno mirtį

Kora Ročkienė
Nr. 46 (1014), 2012-12-21
Kinas
Ivanas Vyrypajevas
Ivanas Vyrypajevas

Rusų dramaturgas, teatro ir kino režisierius Ivanas Vyrypajevas šį rudenį Tarptautiniame Romos kino festivalyje pristatė savo naujausią filmą „Delės šokis“ („Tanec Deli“). Tai – septynios novelės apie garsią šokėją ir kartu septyni savarankiški pasakojimai apie meilę, mirtį ir šokį. Jie vyksta toje pačioje vietoje – miesto ligoninėje, kur herojai susitinka, patiria meilę, artimųjų mirtį ir bando rasti ramybę. Šį rudenį Vyrypajevas tapo Maskvos teatro „Praktika“ vadovu.

Ivanas Vyrypajevas 1995 m. baigė Irkutsko teatro mokyklą, vaidino Magadano, Kamčiatkos, Irkutsko teatruose, 1998 m. Irkutske įkūrė teatrą-studiją „Prostranstvo igry“. 2006 m. jis debiutavo vaidybiniu filmu „Euforija“.
Pateikiame pokalbių su režisieriumi, išspausdintų žurnale „Ogoniok“ (2012, Nr. 47) ir tinklalapyje www. kinopoisk.ru, fragmentus.
 
Jūsų naujas filmas „Delės šokis“ buvo parodytas Romos kino festivalio programoje „XXI amžiaus kinas“. Apie ką šokate?
Parašiau pjesę bandydamas rasti atsakymą į klausimą, kas jungia mus dabar, kai viskas byra į smulkias dalis. Kas jungia mano vakarykštę dieną su šiandiena, mano vaikystę, tai, ką prisimenu, tai, ko neprisimenu, mano tragedijas, mano laimę? Tik viena – aš. O iš septynių novelių susidedantį filmą sukurs pats žiūrovas. Norėjau juo pasakyti, kad norint išgyventi šiuolaikiniame pasaulyje būtina suvokti, jog tu ir pasaulis – viena visuma. Tu ir esi tas pasaulis, o ne tik jame gyveni. Man atrodo, kad kai tik mes tai suprasime, iškart atsiversime vienas kitam ir sau. Tragedijos, žinoma, niekur neišnyks, bet žmonija į jas žiūrės kitaip.
 
Ar norėtumėt pastatyti didelę tragediją? Ar ne apie tai svajoja kiekvienas režisierius?
Aukštųjų žanrų jau nebėra ir jie nebesugrįš. Apskritai esu įsitikinęs, kad menas mirė. Postmodernizmas buvo viskas, ką menininkas galėjo pasiūlyti pasauliui. Dabar kurti meno kūrinį ankstesne to žodžio prasme neįmanoma. Tai nepriklauso nei nuo menininko asmenybės, nei nuo jo talento. Dabar nebebus nei Salvadoro Dali, nei Leonardo Da Vinci, nei Tarkovskio. Dabar niekas negali kurti didžiojo meno. Nebeegzistuoja darbas su naujomis formomis. Dabar mes pereiname prie naujos komunikacijos rūšies. Aš tai pavadinčiau komunikacija tarp energijų ir sąmonių. Žiūrovas ateina į teatrą ar kiną dialogo, jam būtinai reikalingas gyvas atgalinis ryšys.
Pavyzdžiui, aš labai myliu kiną. Bet dabar kine man neįdomu. Galiu žiūrėti vien amerikiečių serialus, ir tik todėl, kad kai kurie iš jų atveria labai įdomius socialinius aspektus.
Labiausiai norėčiau, kad su manimi paprasčiausiai kalbėtųsi. Esu pasirengęs vaikščioti į visokius susitikimus, paskaitas. Patikėkite, tai įdomu ne man vienam. Man įdomi gyva komunikacija be patoso. Dabar artėja visai naujas integralaus meno tipas, į kurį mes dar tik žvalgomės ir į kurį kai kas iš mūsų bando patekti. Jam priklauso ateitis.
 
Manoma, kad rusų žiūrovas rimtam pokalbiui nepasirengęs ir žiūri tik fantasy, pasakas ir kvailas komedijas.
Ne, aš su tuo nesutinku. Tai absurdiška nuomonė. Yra nuobodaus, netalentingo, neįdomaus kino. Bet yra talentingo ir įdomaus. Žanras su šitomis kategorijomis neturi nieko bendra. Gali būti komedija, bet bus nejuokinga. Gali būti kvailas ir neįdomus „blokbasteris“. Autorinis kinas nuo žanrinio skiriasi tik tuo, kad viename svarbus autoriaus pasisakymas, o kitame – žanro pasisakymas.
Skirstymas į žanrinį ir rimtą kiną nelabai teisingas. „King Kongas“ – tai autorinis filmas, sukurtas pagal žanro taisykles. „Įsikūnijimas“ – taip pat žanrinis kinas, bet tai buvo Jameso Camerono svajonė, jis norėjo kurti kiną būtent taip, kaip ir sukūrė. Bet aš savo filmų nelaikau sukurtais autoriaus laboratorijoje.
Nepykstu ant žiūrovų ir nemanau, kad turim bėdų dėl jų. Džiaugiuosi, kad duodu interviu žurnalui „Ogoniok“, nes jį skaito daug žmonių, o tokį klausimą tikrai reikia kelti. Štai mūsų kinas laikomas nekomerciniu. Bet aš tikrai žinau, kad mano ankstesnį filmą pažiūrėjo masė žmonių. Kad ir kur atvažiuočiau, visada sutikdavau jaunų žmonių, mačiusių mano filmą. O kiek laiškų iš jų gaunu! Nesakau, kad iš kino teatrų reikia išimti „Ledynmetį“ ir rodyti mano filmą. Sakau, kad reikia suteikti galimybę tiems, kurie to nori, žiūrėti autorinį kiną, žiūrėti jį patogiai ir ne trečią valandą nakties. Esu įsitikinęs, kad iš 143 milijonų mūsų bendrapiliečių atsiras milijonas kitas, kurie norės žiūrėti autorinį kiną, o ne, pavyzdžiui, „Eglutes“.
 
Jūsų pjesės „Delės šokis“ tekstas filme nepasikeitė. „Deguonis“ taip pat remiasi Jūsų pjese. Ar tekstas teatrui ir kinui skiriasi?
Tai priklauso ir nuo teksto, ir nuo to, kas domina režisierių. Mane šiuose dviejuose projektuose – „Deguonyje“ ir „Delės šokyje“ – sudomino būtent galimybė padaryti tekstą pagrindiniu filmo personažu. Kaip miuzikle pagrindinis personažas yra daina, taip ir man svarbiausia yra tekstas. Džiaugiuosi, kad tai ne tik įmanoma, bet dar ir daro didelį emocinį poveikį žiūrovams. „Deguonis“ ir „Delės šokis“ – tai pirmiausia žiūroviškas kinas.

Ar yra skirtumas tarp rusų žiūrovų ir europiečių?
Yra. Pirmiausia matau estetikos problemą. Mūsų žiūrovams sunku prasibrauti prie turinio per estetiką. Jis žiūri „Deguonį“ ir mato tik videoklipą. O Vakarų žmogaus videoklipas neatbaido, jis taip net greičiau „pagaus“ turinį. Rusijoje aš laikomas avangardiniu režisieriumi, o Lenkijoje dirbu kaip paprastas režisierius ir į mano spektaklius vaikšto visai buržuazinė publika. Ten nauja estetika priimama lengvai. Beje, manau, kad tai viena iš Rusijos autorinio kino suvokimo problemų. Bet aš labai myliu rusų žiūrovus, nes jie suvokia jausmais, o ne konceptualiai. Šiam žiūrovui svarbi ne idėja, o jausmai, emocijos, nors Europos žiūrovai suvokia kūrinį konceptualiai.
 
Kartą „Praktikos“ kino klube Jūs sakėte, kad „norint dabar sukurti filmą nereikia mokėti kurti kino, bet reikia mokėti kalbėti“.
Ne visai taip. Kad kurtum kiną, žinoma, reikia mokėti kurti kiną. Bet reikia mokėti kurti tą kiną, kurį tu nori nufilmuoti. Profesiniai įgūdžiai labai svarbūs. Manau, kad amatas mene labai svarbus, kaip ir bet kurioje kitoje sferoje. Tiesiog aš turėjau omenyje, kad dabar net „iPhone“ nufilmuotas gyvenimo gabalas gali „YouTube“ sulaukti kelių milijonų žiūrovų, vadinasi, tai taip pat filmo rodymas. Dabar mene nebeliko kriterijų. Nesvarbu, kaip tai padaryta, svarbu, ar tai kam nors „pataikė“, ar ne.

Vadinasi, menu dabar tikrai gali užsiimti kiekvienas?
Ne, ne kiekvienas. Menu gali užsiimti tik tas, kuris moka iš nieko – iš tuštumos, idėjų, sumanymų ir jausmų – sukurti tam tikrą produktą, kurį bus galima rodyti kitiems ir kuris sujaudins kitus iki sielos gelmių.

O kaip, Jūsų nuomone, transformuosis ateities kinas?
Aš nežinau. Bet matau, kas dabar vyksta. Kinas pasidalijo į dvi sferas: arba tai ryškus, brangus kinas su specialiaisiais efektais, toks kaip „Įsikūnijimas“, arba tai įdomus ir svarbus autorinis pasisakymas, nufilmuotas bet kuo. Svarbiausia, kad jame būtų pranešimas.

Kaip klostosi Jūsų gyvenimas Lenkijoje?
Labai sėkmingai. Dirbu įvairiuose, pačiuose įdomiausiuose teatruose ir ten man viskas atvira. Galiu rinktis aktorius. Ten mano šeima, draugai, studentai. Bet Rusija man vis dėlto pirmoje vietoje. Kad ir kaip gerai viskas klostytųsi Lenkijoje, žinoma, norėčiau dirbti Rusijoje.
 
Regis, Jūsų svajonė netrukus išsipildys. Kas lėmė, kad nusprendėte vadovauti teatrui „Praktika“?
Du dalykai. Pirma, galimybė gyventi ir dirbti Rusijoje, apie kurią ką tik kalbėjomės. Antra, tai galimybė atiduoti skolą šiam teatrui, kuris kadaise man labai daug davė. Mane su „Praktika“ sieja daug kas. Ten aš stačiau savo pirmą spektaklį, ir tarp tų, kurie dabar jame dirba, esu senbuvis. Ambicijų vadovauti teatrui neturiu. Lenkijoje man tai siūlytyta ne kartą ir visada atsisakydavau. Tačiau kadangi Eduardas Bojanovas vis tiek iš „Praktikos“ išeis, o teatrą kažkas turi perimti, man regis, turiu pabandyti tai padaryti. Elgiuosi taip, lyg perimčiau pamainą. Tuos trejus metus, kuriems pasirašysiu kontraktą, ieškosiu teatro vadovo.
 
Ką rengiatės daryti „Praktikoje“?
Teatro formatas aiškus. Jį galima suformuluoti taip: drąsa, novatoriškumas, ieškojimai, bekompromisiškumas. Bet kartu tai – žiūroviškas teatras, parduodantis daug bilietų. Mums tai labai svarbu. Net ne komerciniu požiūriu, o todėl, kad „Praktika“ paneigia mitą, esą mūsų žiūrovų nedomina rimtos temos. Bilietai į mūsų teatrą nepigūs, bet jame nėra kordebaleto ir nestatomos pigios komedijos. Ten rodomi sudėtingi spektakliai. Tai išsaugoti – labai svarbu. Matyt, kažką pakeisiu būdamas jame, bet svarbiausia bus išsaugota.
Tikrai žinau, kad nepaversiu teatro į „Alio, mes ieškom talentų!“. Ne kiekvienas grynuolis mums tiks. Mūsų teatras kalbasi su žiūrovu. Mes ir toliau planingai dirbsime su svarbiomis temomis. Rusijoje apskritai stinga teatrų, kurie imtųsi socialinių temų. „Teatr.doc.“ ir „Praktika“ – du teatrai milžiniškoje šalyje, besigilinantys į socialines problemas. Blogiau ar geriau, daugiau ar mažiau talentingai, bet mes renkamės visuomenei svarbias temas. Gali būti, kad kartais tai nesukuria kokybės, bet mes neužsiimame menu menui, vydamiesi genialumą.
 
Jau pradėjote dirbti?
Jau beveik suformavau repertuarą. Bet kol kas apie tai nekalbėkime, noriu sulaukti kontrakto. Galiu tik pasakyti, kad prisidės užsienio autorių ir režisierių – amerikiečių, lenkų ir kitų.
 
O aktoriai?
Matyt, žinote, kad aktorių trupės pas mus nėra. Mes kviečiame režisierius, o jie renka aktorių grupes. Ką tik pas mus įvyko premjera, spektaklį suvaidino Dailės teatro mokyklos studijos antrakursiai. Žinoma, mano uždavinys – suteikti aikštelę. Šiuo požiūriu mes atviri, bet kartoju, svarbiausia – dialogas su žiūrovu.
 
O ką pasakysite apie teatro situaciją šalyje?
Ji kritiška. Reikia apgalvotos teatro reformos. Ne ta prasme, kad reikia imtis skubių priemonių – kažką atleisti, kažką pastatyti į jo vietą. Reikalinga gili, apgalvota reforma. Suprantu, kad mes jai nepasirengę. Bet keliu šį klausimą specialiai, kad nors pradėtume apie tai kalbėti. Negalime išlaikyti tiek repertuarinių teatrų. Reikia žiūrėti tiesai į akis. Didžioji dalis repertuarinių teatrų žlugo – seni spektakliai, mažos algos. Bet juk negalima žmonių išmesti į gatvę. Todėl kiekvienam teatrui reikalingas ypatingas požiūris. Tokioje didelėje šalyje negali būti vieno sprendimo visiems.
 
Kokį įspūdį paliko Romos kino festivalis?
Aš nemėgstu festivalių. Suprantu, kad tai verslas, kad kuriame filmo įvaizdį, nes reikia jį parduoti. Bet tai neturi nieko bendra su menu. O man viskas, kas nesusiję su kūryba, neįdomu. Man atrodo, kad jei festivaliuose nebūtų prizų, o jų tikslas būtų paprasčiausiai parodyti filmus ir juos aptarti kartu su žiūrovais, iš festivalių būtų kur kas daugiau naudos. Kai atvežu filmą kur nors į mažą miestą ir ten susitinku su žiūrovais, tai savaime suprantama. O čia mes vaizduojame žvaigždes. Vaikštome raudonu kilimu, vilkėdami išsinuomotus kostiumus.
 
Bet juk buvo malonu 2006-aisiais gauti Venecijoje jaunimo žiuri prizą už filmą „Euforija“?
Malonu, juolab kad prizininką renka studentai. Tada aš dar net kažkaip pagarbiai žiūrėjau į prizus. Bet dabar man jau trisdešimt aštuoneri ir žinau apdovanojimų kainą.
 
Ar priskiriate save rusų kino Naujajai bangai, ar stengiatės nuo jos likti nuošalyje? Ar žiūrite šiuolaikinių rusų režisierių filmus?
Pats savęs niekur negaliu priskirti. Tai – kinotyrininkų ir kritikų darbas. Bet jei mane priskirs Naujajai bangai, nuo jos neatsiribosiu. Savo kolegų filmus žiūriu, kai tik yra galimybė. Man įdomu, kuo dabar gyvena Borisas Chlebnikovas ir Nikolajus Chomerikis, ką jie mąsto apie pasaulį.

Kaip Jūsų žmona įvertino perspektyvą persikelti į Rusiją?
Karolina (Karolina Gruszka – lenkų aktorė, – red. past.) labai myli Rusiją. Mes su ja susipažinome, kai ji atvyko į Rusiją pažiūrėti mūsų kino. Ji jau vaidina „Praktikoje“. Man labai patinka su ja dirbti, mes vėl dirbsime kartu. Žinoma, dažnai važinėsime ir į Lenkiją.
 
Jei dabar vestumėte meistriškumo dirbtuves jauniems režisieriams, kokį pagrindinį patarimą jiems duotumėt?
Filmuoti, montuoti ir apskritai kurti filmą, nuolatos tarsi sėdint žiūrovų salėje. Kurti filmą kaip žiūrovui. Filmas ir spektaklis vyksta ne scenoje ir ne ekrane, jie pirmiausia vyksta žiūrovų salėje. Matyti savo darbą žiūrovo akimis – tai man atrodo labai svarbu.

 

Ivanas Vyrypajevas
Ivanas Vyrypajevas