Lapkritį Prancūzijoje tradiciškai vyksta dokumentinių filmų mėnuo. Ta proga Prancūzų instituto kino klube Vilniuje nemokamai bus rodomi dokumentiniai filmai revoliucijos tema. Ciklas pavadintas „Besikeičianti planeta: perversmai ir revoliucijos“.
Įžengdama į XXI amžių, žmonija tikėjosi, kad gyvens ramius laikus. Marksizmas jau nebepopuliarus, nacionalizmas save diskreditavo, kolonijinis imperializmas subyrėjo, Šaltasis karas baigėsi. Net teigta, kad žmonija pasiekė paskutinę raidos stadiją ir artėja prie istorijos pabaigos. Arabų pavasaris parodė, kad pasaulyje dar klesti diktatūra, pažeidžiamos žmogaus teisės, kyla naujos revoliucijos. Ekonominė krizė sukėlė neramumus daugelyje šalių – Izraelyje, Rusijoje, Artimuosiuose Rytuose. Pasaulis vis dar keičiasi...
Lapkričio 6 d. 18.30
„Pietų Vidurio imperija“ („L’empire du Milieu du Sud“, 2010).
Filmo pavadinimas primena apie seną legendą, pasak kurios prieš keturiasdešimt amžių Kinijos imperatoriaus žmona kartu su penkiasdešimt savo vaikų pabėgo į kalnus. Iš jų esą ir kilo vietnamiečiai. Nuo viduramžių trukusi migracija iš Kinijos į žemyno Pietus ir suformavo tautą bei šalį, kurią kaimynai ilgai vadino Pietų Vidurio imperija. Filmo pavadinimas atiduoda duoklę šiai šaliai ir rodo jos gyventojų istoriją nuo prancūzų kolonizacijos pradžios iki mūsų dienų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Prancūzijos viešpatavimui Vietname buvo suduotas stiprus smūgis: į šalį įsiveržė japonai, stiprėjo maoistų pasipriešinimas, vėliau prasidėjo amerikiečių intervencija, jai pasipriešino komunistų vadovaujamas judėjimas. Tačiau filmas, kurio autoriai – režisierius ir prodiuseris Jacques’as Perrinas („Migruojantys paukščiai“) ir režisierius istorikas Ericas Deroo, nėra tradicinė dokumentika. Prieš dešimt metų pradėta kurti „Pietų Vidurio imperija“ susideda iš visame pasaulyje (Japonijoje, Kuboje, Švedijoje, Rusijoje, Kinijoje, Vengrijoje, JAV, Lenkijoje, Australijoje) rinktos medžiagos apie Vietnamą, tai labiau lyrinė freska nei istorinis tyrinėjimas. Autoriai nori atskleisti šalies sielą, kurią savo kūriniuose bandė perteikti ir ne vienas prancūzų rašytojas ar menininkas. Perrino skaitomas užkadrinis komentaras taip pat įvairus – Vietnamo autorių poezija ir proza, Malraux, Duras, Schoendoerfferio, amerikiečių tekstai, kareivių laiškai ir propagandiniai atsišaukimai, kino kronikos komentarai... (Subtitrai anglų k.)
Lapkričio 13 d. 18.30
„1956 metų pavasaris, Tuniso nepriklausomybė“(„Un printemps 1956: l’indépendance de la Tunisie“, 2006).
Šiame rašytojo, režisieriaus, televizijos laidų vedėjo, buvusio Prancūzijos kultūros ministro Frederico Mitterand’o filme vaizduojamas Tuniso išsivadavimas iš kolonijinės valdžios Šaltojo karo metais, kova už laisvę ir demokratiją. Pasiekusi pergalę, šalis vėl atsidūrė diktatūros gniaužtuose, iš kurios išsivadavo tik dar po 50 metų, per Arabų pavasarį nuvertusi prezidentą Beną Ali. (Subtitrai anglų k.)
Lapkričio 20 d. 18.30
„Saldžioji užsklanda“ („Le Rideau de Sucre“, 2007).
Camilai Guzman Urzua buvo vos dveji, kai ji atvyko į Kubą. Po 1973 m. rugsėjo 11-osios perversmo Čilėje jos tėvai pabėgo į Kubą. Čia ji mokėsi mokykloje, buvo pionierė, kartu su klasės draugais vykdavo į kaimą nuimti derliaus. Vėliau ji tapo kino kūrėja ir vėl emigrante – 1990 m. išvyko iš šalies. Filme „Saldžioji užsklanda“ režisierė pasakoja apie sugrįžimą į Kubą, į vaikystės vietas, susitikimą su senais draugais. Režisierė kalbina ir jaunus žmones, gimusius ir užaugusius valdant Fideliui Castro. Kokia ta karta, kuri gimė ir užaugo po revoliucijos? Ar ji tebemano, kad pinigai neturi jokios reikšmės, o kiekvienas jaunuolis gali tapti kosmonautu arba menininku? „Saldžioji užsklanda“ – ne politinis filmas. Camila Guzman Urzua pasinaudoja naiviu savo vaikystės požiūriu, bet nuo to jos parodyta šiuolaikinė Kuba atrodo tik baisiau. Jauna režisierė rodo ir siaubingą šių dienų kubiečių skurdą, ir tai, kad beveik kiekviena šeima yra suskaldyta emigracijos, nes kasmet vis daugiau žmonių bėga iš „laisvės salos“ į JAV ir Europą. (Prancūzų k.)
Lapkričio 27 d. 18.30
„Revoliucijos fragmentai“(„Fragments d’une revolution“, 2011).
Garsiausių dokumentinio kino festivalių ir Europos Parlamento apdovanotas anoniminių autorių filmas rodo, kaip po to, kai 2009 metų vasarą po masinių rinkimų rezultatų falsifikacijų prasidėjus neramumams Irano gatvėse iš šalies buvo išsiųsti užsienio žurnalistai, pasaulis ir toliau sekė įvykius, kuriuos mobiliųjų telefonų ir fotoaparatų kameromis fiksavo patys demonstracijų dalyviai. Maždaug metus pasaulis matė, kas vyksta Irane, žiūrėdamas į internetą įkeltus vaizdus. (Prancūzų k.)
