Pasivaikščiojimas po Vilnių su Migle Anušauskaite

Siūlome jums pakeliauti po Vilniaus gatveles su komiksų autore Migle Anušauskaite, nors apie komiksus šiame pokalbyje – nė žodžio. Vieną kovo sekmadienį vaikščiojome po Vilnių, po Miglės Vilnių – unikalų, įvairų ir netikėtą. Kalbėjome apie ypatingas vietas, pastatus, parkus, jausmus, kuriuos iššaukia miestas. Iš tiesų, kartais norint rasti įkvėpimą naujiems įspūdžiams, tereikia lėtai paklajoti po senojo miesto gatves.

Papasakok, kur tu dabar gyveni? Koks yra tavo santykis su Vilniumi? 

Aš gyvenu Vilniuje, Viršuliškių mikrorajone, todėl iš pradžių norėjau pasiūlyti susitikti ten. Bet centras man atrodo įdomesnis. Nusprendžiau sau išsikelti tokį klausimą, kaip aš susipažinau su Vilniumi.

Iki šešerių metų gyvenau Kaune. Todėl Kaunas išliko kaip vaikystės miestas. Atsimenu, kad su mama savaitgaliais eidavome į Tado Ivanausko muziejų. Dabar atvažiavusi į Kauną, nors ir matau, kad tikrai ne viskas panašu į idilę, netikiu tuo – viskas man atrodo vis tiek nostalgiška, vaikystės šviesoje nušviesta.

Vėliau gyvenau Pakruojyje, į Vilnių atsikėliau būdama 15-kos metų. Čia gyvenau su pusbroliu, be tėvų, nepažįstamame mieste. Ėjau į licėjų. Vilnius buvo naujas miestas – nauji maršrutai, kuriuos atrasdavau atsitiktinai ir vis bandydavau prisijaukinti. Manau, kad šiandien man pačiai būtų įdomu paėjėti tais pačiais maršrutais. Būtų toks paauglystės įspūdžių perleidimas per dabartinį filtrą.

Tad mūsų maršrutas po Vilnių bus iš tavo paauglystės laikotarpio, ar jis formavosi ir vėliau?

Parinkau vietas, kurios netoli viena kitos, kad nereiktų toli vaikščioti. Kai kurios jau užsidariusios. Dauguma iš paauglystės laikotarpio, kitos gal iš kiek vėlesnio, gal kažkas iš studijų metų...

Dabar mes esame prie Šiuolaikinio meno centro. Kuo jis tau svarbus?

Kai atvykau į Vilnių, į ŠMC užeidavau gana dažnai, nueidavau į parodas, nors nieko nesupratau apie šiuolaikinį meną. Dabar irgi daug ko nesuprantu, gal tik įsivaizduoju, kad suprantu daugiau... Tarkime, dabar man būdingas kitoks žvilgsnis. Eidavau į parodas viena, jose praleisdavau daug laiko ir tiesiog apmąstydavau, ką skaičiau, kas man įdomu, ir tai buvo savotiškas santykis su menu, kokį dabar patiriu jau retai.

Paauglystėje maniau, jog ŠMC kavinėje lankosi visiški ponai, ir kad čia manęs niekas neįleistų. Kokių 21-erių metų pradėjau vaikščioti ten kaip „pilnateisis žmogus“. Tai buvo įdomu, nes kažkaip mitologizavau vietą visai be pagrindo.

Ši erdvė tau siejasi su tavo augimo, formavimosi laikotarpiu?

Žinai, būna sekmadieninės pamaldos ar vakarienė, kai jaučiamas toks šventinis laikas, tu sustoji, kažką apgalvoji. Aš užeidavau apžiūrėti parodų ir čia praleisdavau tokį, galima sakyti, sakralų laiką.

O dabar mes eikime link Bazilijonų vienuolyno. Mokyklos metais man jį parodė viena draugė – Kristina, kuri mėgdavo vaikščioti po Vilnių. Ten yra toks bokštas, į kurį tuo metu buvo galima įlipti, ir tai mane žavėjo. Bazilijonų vartai labai gražūs, suprojektuoti Jono Kristupo Glaubico. Už jų yra bažnyčia, kurioje vyksta unitų pamaldos. Pernai buvau čia su ekskursija, netgi įleido į vidų. Nors paauglystės metais neleisdavo į vidų, mums tai ir nerūpėjo. Mums buvo įdomūs griuvėsiai – romantika... Iš tikrųjų man labai patiko, kad toks griuvėsis – Bazilijonų ansamblio varpinė – yra Vilniaus centre. Kur viskas sujaukta, tačiau gali turėti slaptą, vos ne privačią vietą miesto centre. Ten lentos buvo supuvusios, reikėdavo atsargiai eiti, kad neįgriūtum. Bet paauglystėje labai smagu taip daryti. Atsivesdavau savo draugus, kurie atvykdavo į Vilnių. Atrodė, kad turistų lankomos vietos, tokios kaip Katedra, buvo ne tokios įdomios kaip šitas bokštas.

Ar yra daugiau panašių griuvėsių, kuriuose mėgdavai lankytis?

Dar yra „Satanhausas“ [Domininkonų vienuolynas, P. S. pastaba] Šv. Ignoto gatvėje. Pamenu,  tuo metu jame buvo daug daiktų, o koridoriaus gale stovėjo didelis veidrodis. Paskui jį turbūt kažkur išnešė. Būdavo baisu, kai naktį su žvake įlipi į apleistą namą ir žiūri: o, kažkas yra!.. Ai, ne, pasirodo – veidrodis... Ten dažnai būdavo žmonių. O Bazilijonų bokštas – labiau privatus, slaptas.

Dabar galime eiti link Užupio. Šis maršrutas, kuriuo einame, man nėra įprastas...Bet, kai pagalvoji, tie maršrutai, kuriais kasdien eini, labai greitai nusitrina.

Kai eini įprastais keliais, tiesiog nepastebi daugelio dalykų...

Ir matai tik kelionės tikslą, nieko aplink... Jeigu einu link universiteto, tai tą kelią matau tik kaip atstumą, kurį reikia kuo greičiau pabaigti.

Kai mieste pavyksta eiti lėtai, gali labiau pastebėti aplinką. Kartą man teko eiti pro Salomėjos Neries gimnaziją vakare, po paskaitų. Ėjau labai lėtai, žiūrėjau į pastatus ir supratau, kad miestas yra kitoks, kai jį pastebi, įsigilini į detales. Pakelk galvą ir pamatysi labai daug skirtingų architektūros stilių. Miestas atsiveria kitaip, kai vaikščioji lėtai.  

Kai mokėmės licėjuje, turėjome meno pamokas pas mokytoją Ričardą Jankauską, kuris daug reikalaudavo ir labai įdomiai pasakodavo. Rašydavome kontrolinius iš baroko, renesanso architektūros. Tada visi moksleiviai pradėjome stebėti Vilnių: o, kas čia – barokas ar rokokas?

Nusileisime prie upės, kur yra Užupis. Ten praleisdavau daug laiko, ten buvo viena jauki vieta. Kai tik atvykau, Užupis atrodė labai įdomus, su juo buvo siejama tam tikra romantika... Na, romantika turi tokį bruožą labai greitai nusidėvėti.

Eime čia. Anksčiau čia buvo toks shortcut‘as – kelio sutrumpinimas, kuriuo galima greičiau nusileisti link Užupio.

Pasirodo, čia nebėra shortcut‘o... Kaip įdomu nuėjus į paauglystės vietas jas rasti visas užbarikaduotas tvoromis.

Koks yra tau naktinis Vilnius?

Naktį miestas yra barų miestas. Yra rajonas prie stoties, Vokiečių, Islandijos gatvės – barų kompleksas. O dieną miestas yra visai kitoks. Dieną yra universitetas, yra kavinės, yra Coffee Inn‘ai, kuriuose gali sėdėti nuo 9 valandos ryto iki 22 valandos vakaro.

Dirbi tokiose viešose vietose?

Taip, man visai patinka. Kartais žmonės kreivai žiūri į kavines, kur paaugliai nusiperka vieną  kavos puodelį ir sėdi visą dieną. Iš tikrųjų man buvo visai priimtina, kad galima visą dieną sėdėti kavinėje. Coffee Inn‘e Pilies gatvės apačioje parašiau nemažą dalį savo bakalaurinio darbo, nes ten gali sėdėti ir niekas į tave nekreipia dėmesio. Net turėjau mintį atsinešti chalatą, šlepetes ir sėdėti su chalatu (juokiasi). Vilnius nėra pergrūstas, todėl dar gali rasti vos ne privačių vietų, kur į tavo buvimą niekas nekreipia dėmesio. Kaip tas bokštas, ar tiltas Užupyje, kur dar nueisime... Tačiau kokiame nors Bernardinų sode po jo atnaujinimo man nebepatinka būti, ten labai daug žmonių. Visi fotografuojasi, o man nėra jauku. Toks išpuoselėtas sodas. Per graži vieta.

O koks sodas buvo seniau? 

Jis buvo panašesnis į seną „padėvėtą“ parką, beveik mišką, nors ir su takais, su suoliukais. Man patiko, kad jis buvo truputį laukinis, iki galo neaptvarkytas. Toks, kur gali surasti savo vietelę ir papaišyti.

Užupis yra kitokia vieta?

Truputį kitokia, Čia yra tokie laiptai... Jie kažkada buvo apsemti upės. 11-oje ar 12-oje klasėje čia sėdėdavome ir gerdavome alų, nes policija neprieidavo (juokiasi).

Čia irgi pastatai buvo, per tvorą lipome kažką žiūrėti... Ant tų vamzdžių sėdėdavome... Po to eidavome į Bernardinų kapines. Dar Užupyje yra baras „Šnekutis“, kur eidavome, kai sušaldavome...

Taip, miestas keičiasi... Jauti, koks griuvėsių kvapas... Man cemento kvapas primena vaikystę, nes aš augau centre – toks betoninis miestas. Plytų kvapas... Ar tu galėtum skirstyti miestą pagal kvapus? Ar yra kokios nors erdvės, kurios asocijuojasi su specifiniais kvapais?

Taip, bet užuodus kvapą ateina labai stiprus prisiminimas. O kai stengiesi tyčia prisiminti kvapą, tada tas kvapas niekaip neišplaukia. Valingai, matyt, negali išsišaukti kvapo į atmintį.

Paliekame Užupį ir Maironio gatve einame link Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto.

Kaip tau kilo mintis stoti į žurnalistiką?

Man patiko rašyti. Galvojau apie humanitarinius mokslus. Galvojau apie filosofiją, bet kažkodėl pasirinkau žurnalistiką. Po jos stojau į semiotiką. Žurnalistika buvo labiau praktinis dalykas, o aš į ją stojau tikėdamasi gauti atsakymų apie kalbos prigimtį (juokiasi).

Kas tuomet atvedė į doktorantūros studijas?

Man patiko akademinis pasaulis. Man patiko, kad gali išsikelti klausimus, skaityti literatūrą, sužinoti ką nors naujo. Po semiotikos studijų bandžiau stoti į filologijos fakultetą su tema apie kriminalinius romanus, bet nepatekau. Po to susidėjau su sociolingvistais. Man tai visai nauja tema – sovietinis viešasis diskursas. Kol kas negaliu pasakyti, kaip man sekasi, nes nedaug pasistūmėjau.

Einame Šv. Ignoto gatve. Sustojame prie VGTU bibliotekos skelbimų lentos, kurioje pateikiama informacija apie mokslo išradimus.

Man šitie skelbimai labai patinka!

Juos atnaujina kiekvieną mėnesį?

Taip, jau daug metų!

Toks senoviškas komunikacijos būdas – kabinti skelbimus lentoje… Kiek nostalgijos vietoms ir įvykiams. Ačiū už prisiminimus iš tavo Vilniaus, Migle!