Romo Stakėno paroda „Matoma nematoma“

Ar įmanoma nufotografuoti tai, kas nematoma? Fotomenininkas Romas Stakėnas savo nuotraukomis įrodo, kad kamera gali tapti įrankiu ir parodyti mums, kad net nepastebimi kasdieniai dalykai savyje slepia didybę ir grožį. Jau lapkričio 3 dieną sostinės „AP galerijoje“ duris atvers jo personalinė paroda „Matoma nematoma“. Prieš pat parodos atidarymą apie kūrybinius ieškojimus, fotografijos filosofiją menininką pakalbino galerininkė Vilma Jankienė.

Romai, prisistatykite! Fotografuojate daugiau kaip tris dešimtmečius, o mes jūsų kūrybos nežinome, nematę. Kas atvedė jus į fotografiją, – smalsumas ar konkretus žmogus, žmonės? Kodėl taip ilgai vien kaupėte savo patirtį ir nuotraukas?

Viskam savas laikas. Gal dar niekur nepavėlavau.

Nuo mažens mano dėmesį patraukdavo detalės, kurios kitiems atrodydavo pernelyg nereikšmingos: voratinklis, plunksnelė, trupinėlis, vabaliukas, negyva pelė, šviesos spindulys, žiedlapis... Mačiau tame ne tik formą, bet ir kažką nenusakomo. Norėjau tai kažkaip pagauti, išsaugoti. Pradėjau gaudyti pieštuku, mokiausi sustiprinto piešimo mokykloje.

Fotografija visą laiką buvo šalia. Tėtis Algimantas Stakėnas fotografuoja jau 78 metus. Namuose visada buvo pilna nuotraukų, fotoaparatų, objektyvų, net kino kamerų. Bet man tai dar nelabai rūpėjo.

Viskas pasikeitė, kai septyniolikos iškeliavau į Kaukazo kalnus. Į kuprinę įsimečiau mažiausią tėčio fotoaparatą. Kalnuose supratau, kad fotografija leidžia lengviau perteikti tai, ką matau, išgyvenu.

Toje kelionėje sutikau Kęstutį Vanagą. Jis išmokė į aparatą įdėti juostą, o vėliau pasiūlė pamokyti ir fotografuoti. Tuo metu Kęstutis dirbo žurnale „Jaunimo gretos“ ir turėjo fotolaboratoriją, į kurią galėdavau užsukti.

Vėliau studijavau fotografiją technologijų kolegijoje. Per stojamuosius egzaminus pristačiau savo nuotraukas, tačiau buvau apkaltintas, kad jos įtartinai gerai atrodo ir, kad greičiausiai jas pasisavinau iš kažkokio tikro fotografo.

Labai svarbus žmogus mano kūrybiniame kelyje – Rimantas Dichavičius. Jau daug metų tęsiasi draugystė. Ši pažintis buvo didelė gyvenimo dovana, geriausia mokykla ir įkvėpimo šaltinis.

Net nepastebėjau, kaip baigiau grafiką Vilniaus dailės akademijoje, o vėliau daug metų vadovavau kūrybinei reklamos agentūrai. Fotografija per tą laiką niekur nedingo – tiesiog liko kaip mano santykis su pasauliu, kuriam nereikėjo dėmesio iš šalies.

Prieš kelerius metus internete pradėjau nuotraukomis dalintis viešai. Netikėtai atsirado artimų sielų, kurios jaučia panašiai.

Jūsų personalinė paroda „Matoma nematoma“ yra kaip kvietimas pasinerti į tylios melancholijos ir kontempliacijos ženklus. Savo objektyvo akin surenkate nebereikalingus daiktus-smulkmenas ir kviečiate žiūrovą sustoti ir suprasti, kad didieji gyvenimo dėsniai – gimimas, laikas ir mirtis, galioja net pačiam mažiausiam žemės padarui. Kodėl ši serija gimė?

Nežinau, kodėl kažkas gimsta. Atrodo, kad nėra pasirinkimo. O gal tai kvietimas suprasti, kad net patys mažiausi, kasdieniai dalykai savyje slepia visatos didybę, grožį ir paslaptį. 

Kartais į langą vienu metu atsitrenkia du vienodi paukščiai. Bandai juos atgaivinti ir supranti, kad jau vėlu. Šalia guli aprūdijęs senos dažytos skardos lakštas. Fotoaparatas netoliese ir vaizdas nusifotografuoja. Kartais to skardos lakšto nėra, o po ranka tik šviesaus popieriaus lapas arba maišelis plunksnų, kurias padovanojo pirmą kartą sutikti žmonės.

Tarsi veda nematoma gija. Viskas kuriasi ir stebisi vienu metu.

Parodos nuotraukas galima suskirstyti į dvi natiurmorto dėsniams pavaldžias dalis, vienos – su šviesiu fonu ir ažūriniais daiktais, subtilių šešėlių paieška ir kitos – stambesni objektai tamsiame fone. Kas nulėmė tokį pasirinkimą?

Taip, parodos nuotraukose išskirčiau du ciklus, bet tamsūs ir šviesūs fonai juose persipina. Vienas ciklas „Dzen“. Jis man kaip nusikėlimas į erdvę, kurioje pienės pūko nukritimas yra didelis įvykis.

Kitą ciklą pavadinau „Ji stipresnė“. Jis apie gyvūnus, paukščius, vabzdžius, kurie labai dažnai atsirasdavo mano kelyje ir šnabždėjo apie šio pasaulio laikinumą. Suprasdavau tai kaip priminimą, kad laikas branginti, ką turi, ir mėgautis akimirkomis.

Jūsų fotografijos tampa įspūdinga estetine vieta (laikmena), kurioje kasdienybės nuotrupos, suvaldytos šviesos ir kompozicijos virsta vizualine poezija. Kaip ilgai tenka ruoštis tokiems natiurmortams, nuo idėjos iki aparato spragtelėjimo? Juk ir idėjas nešiojatės savyje tikriausiai metų metus.

Kartais pasiruošimas atrodo neilgas. Idėja ateina staiga, dažniausiai, jau matant tuos objektus, kurie gali pakliūti į kadrą. Bet jei žvelgiu plačiau, kad gimtų kadras, prireikė viso visatos gyvavimo. Dažnai jaučiu, kad ne aš ruošiuosi kadrui, o pats gyvenimas ruošia kadrą. Ir tai ne tik apie fotografiją.

Prieš kokius 50 metų, pas tėvus lentynoje atsirado vokiškų enciklopedijų serija, prieš 30 metų, kai krausčiausi iš tėvų namų, ji atsidūrė pas mane. Prieš 20 metų visa serija buvo jau šeimos sodyboje. Į tas storas knygas pridėjau įvairių gėlių žiedelių. Daug, į skirtingus skyrius. Patiko vizualinis ir emocinis kontrastas – skyrius apie matematines formules ar karinę techniką ir visa tai apipinta gėlytėmis. Galvojau, ryt poryt nufotografuosiu...

Dabar, prieš savaitę, pakeitęs 4 gyvenamąsias vietas, vėl pas save radau šias knygas. Žiedeliai dar su spalvomis, permatomi, lengvutėliai. Norėčiau skirti jiems laiko, su geru objektyvu, iš arti. Tarsi ilgas pasiruošimas, o gal tiesiog tėkmė.

Jūsų fotografija vis tik – ne tik natiurmortai, studijiniai pastatymai, fotografuojate ir dalykus, kuriuos būtų sunku sukilnoti, sustatyti.

Kita mano fotografijos kryptis, kai stengiuosi neprisiliesti, o viską užfisuoti taip, kaip buvo. Man brangi gamta, patinka atrasti negyvenamas sodybas, apleistus pastatus, nepraeinamus šabakštynus. O ten, žiūrėk, lizdas su mėlynais kiaušinukais, voratinkliuose įsipynę drugiai, dėžutė su dviem porom išeiginių senovinių basučių, praviras rankinukas su šventu paveikslėliu. Ir viskas savo vietoje, ir nesinori nieko judinti ar ieškoti naujos tvarkos. Sulaikau kvėpavimą ir paspaudžiu mygtuką. Dabar norėčiau daugiau laiko skirti portretams. Trumpoms, kasdienėms žmonių istorijoms jų aplinkoje.

Papasakokite kokį nors nutikimą, kuris išlikęs atminty, ar sekasi visada taip, kaip sumąstote, kokie netikėtumai laukia įsitraukus į procesą?

1995-aisiais metais ant kelio radau medžio lapelį, kuris pasirodė tobulai teisingas, įsidėjau jį į marškinių kišenę, o po dviejų savaičių, kai norėjau marškinius mesti į skalbyklę, jį užtikau. Beveik nepasikeitųsį, sveiką, lengvai pasibangavusį ir tokį pat tobulą. Nufotografavau švariame fone. Tą lapelį dar turiu iki šiol. Tikrą, stiklinėje dėžutėje. Toks nutikimas.

Ir dar... Įsitraukus į procesą maži dalykai gali tapti dideliais, o dideli – nematomais. Tamsa gali atskleisti tai, ko neįstengia parodyti šviesa, o šviesa gali tapti banali. Metai gali prarasti svorį, o akimirkos gali tapti nepaprastai svarbios.

Ir tai ne tik apie fotografiją.

Paroda AP galerijoje Vilniuje bus eksponuojama lapkričio 3-15 dienomis.