Prancūziški pėdsakai XIX a. Lietuvos fotografijoje

Tyrinėdamas XIX a. Lietuvos fotografijos istoriją ne kartą susidūriau su faktais, liudijančiais Lietuvos ir Prancūzijos fotografų ryšius. Nuo tada, kai Paryžiuje buvo paskelbta apie fotografijos išradimą, Prancūzija ilgą laiką diktavo šios srities madas, tad Lietuvos fotografai nuo pat pirmųjų dienų sekė prancūzų naujienas, o turėdami galimybę vyko į Prancūziją susipažinti su naujausiais pasiekimais.

Pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas Abdonas Korzonas Paryžiuje lankėsi du kartus – 1859 ir 1862 m., o produktyviausias XIX a. Vilniaus fotografas Juozapas Čechavičius į Paryžių keliavo apie 1856 m., prieš pradėdamas aktyvią profesinę veiklą. Lietuvos fotografai ne tik sekė naujienas, bet ir patys dalyvavo Prancūzijos fotografų draugijų veikloje. Raudondvario paveldėtojas grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius, nemažą gyvenimo dalį praleidęs Prancūzijoje, buvo vertinamas kaip XIX a. pabaigoje susiformavusios piktorializmo estetikos atstovas.

Būta ir priešingos krypties sąveikų. 6-ajame XIX a. dešimtmetyje Vilniuje dirbo prancūzas Louis Robert’as Cuvier, vėliau padaręs puikių Sueco kanalo kasimo ir atidarymo nuotraukų. Antonas Rohrbachas, 1861 m. fotografavęs Kauną ir geležinkelio tiltų statybas, į Lietuvą atvyko pakviestas prancūzų inžinierių, tiesusių Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį.

Stažuotė, kurią atlikau dvejus metus dirbdamas VDA Dailėtyros instituto tyrėju, suteikė galimybę šias sąveikas ištirti išsamiau. Nors teko pasitelkti ir vertėjų pagalbą (atskirai dėkoju Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO darbuotojai Editai Urmonaitei), džiaugiuosi, kad tyrimas paskatino atgaivinti ir pagilinti prancūzų kalbos žinias.

Svarbiausia atrodė patikrinti, ką galima rasti Prancūzijos archyvuose. Kelis kartus nuvykau į Prancūziją ir susipažinau su ten saugomais dokumentais, rankraščiais ir nuotraukomis. Prancūzijos nacionaliniame archyve, Prancūzijos diplomatiniame archyve ir Paryžiaus miesto archyve tyrinėjau valstybės įstaigų fondus. Įdomios medžiagos radau ir keleto privačių bendrovių bei organizacijų fonduose – ypač verta paminėti Prancūzijos fotografijos draugijos, Paryžiaus antropologijos draugijos ir Lenkų bibliotekos Paryžiuje archyvus. Vieni fondai pradžiugino, kiti nuvylė. Apmaudžiausia, kad nemažai dokumentų buvo sunaikinta per 1870 m. Paryžiaus apgultį ir Komunos metais.

Medžiagą rinkau ir muziejuose bei bibliotekose. Dirbdamas juose konsultavausi su Prancūzijos fotografijos istorijos specialistais: Orsė muziejaus (Musée d’Orsay) vyriausiuoju fotografijų rinkinio kuratoriumi Thom     u Galifot, Nacionalinės bibliotekos Fotografijos ir estampų skyriaus vadove, žymia fotografijos istorike Sylvie Aubenas, Quai Branly muziejaus ikonotekos vadove Carine Peltier-Caroff, Prancūzijos fotografijos draugijos archyvo vadovu Vincent’u Guyot, Nicéphore’o Niépce’o fotografijos muziejaus Šalone prie Sonos      rinkinių kuratoriumi Sylvainu Bessonu. Šios pažintys neabejotinai pravers ir tolesniuose tyrimuose.

Stažuotės metu kilo idėja suburti daugiau tyrėjų, nagrinėjančių įvairių laikotarpių Lietuvos ir Prancūzijos kultūrų sąveikas, ir šiai temai skirti kasmetinę VDA Dailėtyros instituto konferenciją. Šių metų gegužę vykusioje konferencijoje „700 metų dialogo: Lietuvos ir Prancūzijos kultūriniai ryšiai“ perskaityti 25 pranešimai leido pamatyti platesnį vykdomų tyrimų kontekstą ir būklę. Jų pagrindu bus išleistas teminis Vilniaus dailės akademijos mokslo darbų žurnalo „Acta Academiae Artium Vilnensis“ numeris. Konferenciją palaikė ir parėmė Prancūzijos ambasada, atidarymo metu sveikinimo žodį tarė ambasadorė Lucie Stepanyan.

Šioje konferencijoje skaičiau pranešimą „XIX a. Lietuvos ir lietuvių nuotraukos Prancūzijoje“, kuriame pristačiau dalį tyrimo rezultatų. Vieną epizodą paminėsiu ir čia. Pradėdamas tyrimą žinojau, kad Prancūzijos nacionalinės bibliotekos fonduose saugomi dvylikos lietuvių fotoportretai, kuriuos 1864 m. Paryžiaus antropologijos draugijai padarė fotografas Jacques’as-Philippe’as Potteau. Vėliau nustačiau, kad jų yra ir kituose Paryžiaus rinkiniuose, bet labiausiai nudžiugino žinia, kad vieną tokių portretų komplektą neseniai įsigijo Lietuvos nacionalinis muziejus. Nuotraukos buvo eksponuojamos parodoje „Ant Paryžiaus parodų bangos“ Istorijų namuose. Todėl dar svarbiau tapo ištirti, kaip šie portretai atsirado: kas buvo nufotografuoti žmonės, kaip jie atsidūrė Paryžiuje ir sėdo prieš šio fotografo kamerą.

Gilinantis į 1863–1864 m. sukilimo istoriją paaiškėjo, kad vyriausias šios grupės narys Antanas Jasienskis buvo Žemaitijoje veikusio sukilėlių būrio vadas ir dramaturgo, lietuvių tautinio atgimimo veikėjo Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio dėdė iš motinos pusės. 1863–1864 m. sukilimas į Prancūziją nubloškė ir kitą Lietuvos ir Prancūzijos fotografinių ryšių istorijai svarbų asmenį – bajorą Eustachijų Kozėlą-Poklevskį. Už dalyvavimą sukilime jis buvo suimtas ir nuteistas tremti į Sibirą, tačiau pakeliui sugebėjo pabėgti ir nusigauti iki Paryžiaus. Palankiai susiklosčius aplinkybėms 1867 m. jis tapo Prancūzijos fotografijos draugijos buhalteriu, o kai per 1870 m. Prancūzijos ir Prūsijos karą žuvo draugijos sekretorius, užėmė jo vietą. Kozėlą-Poklevskį pažinojo geriausi Paryžiaus fotografai, jam buvo patikėtas draugijos parodų rengimas ir kiti atsakingi darbai. Jo rekomenduotas į draugiją įstojo ir vilnietis Juozapas Čechavičius. Vėliau Kozėla-Poklevskis atidarė savo fotoateljė Eliziejaus laukuose, o grįžęs iš emigracijos vertėsi fotografijos medžiagų prekyba.

Įdomių atradimų padariau ir Lietuvoje. Žemaičių muziejuje „Alka“ Telšiuose saugomame Platelių dvaro archyve atidžiai ištyręs grafo Aleksandro Choiseul-Gouffier rašytinį palikimą nustačiau, kad grafas tikrai domėjosi fotografija ir gali būti kai kurių Platelių nuotraukų autorius.

Be pranešimo VDA konferencijoje, apie Eustachijų Kozėlą-Poklevskį kalbėjau Tarptautiniame fotografų simpoziume Nidoje 2025 metais. Lenkų bibliotekos Paryžiuje konferencijoje, skirtoje poeto Adomo Mickevičiaus sūnaus Vladislovo Mickevičiaus mirties šimtosioms metinėms, aptariau šioje bibliotekoje saugomą vilniečių nuotraukų albumą, kurį Vladislovas Mickevičius 1861 m. parsivežė iš Vilniaus į Paryžių. Pranešimą apie grafo Aleksandro Choiseul-Gouffier fotografines praktikas Platelių dvare neseniai skaičiau Prahoje surengtoje konferencijoje „Pilys, salonai ir fotolaboratorijos“.

Tirdamas prancūziškus pėdsakus Lietuvos fotografijoje įsitikinau, kad galima kalbėti ir apie Lietuvos fotografų paliktus pėdsakus XIX a. Prancūzijos fotografijoje – nuo Eustachijaus Kozėlos-Poklevskio iki Benedikto Henriko Tiškevičiaus. Tokio turinio straipsnį dabar rengiu Prancūzijos fotografijos draugijos leidžiamam moksliniam fotografijos istorijos žurnalui „Photographica“.

Atliktas tyrimas leido pavienius fragmentus sujungti į vieną grandinę ir tiksliau nustatyti kai kurių asmenų indėlį į Lietuvos ir Prancūzijos fotografijos istoriją. Pasitvirtino, kad XIX a. Lietuvos fotografija nebuvo provincijos užkampis – ji buvo glaudžiai susijusi su tuometiniu fotografijos pasaulio centru Paryžiumi, o šių ryšių tyrimai, tikiuosi, tęsis ir pasibaigus stažuotei.

Tekstas parengtas dvejų metų podoktorantūros stažuotės „Prancūziški pėdsakai XIX a. Lietuvos fotografijoje“, finansuotos Lietuvos mokslo tarybos, pagrindu.