Paryžiaus architektūrą fotomenininkė Ieva Gailė mato atmetus nusistovėjusius šablonus

Fotomenininkė Ieva Gailė pristato naują parodą FAÇADAS sostinės AP galerijoje. Galerininkė Vilma Jankienė pakalbino autorę, fotografuojančią tik mobiliuoju telefonu, apie naujos parodos ir kūrybos kontekstus. Paroda eksponuojama spalio 5–18 dienomis.

Parodoje FAÇADAS sulietuvini prancūziško žodžio FAÇADE reikšmę, ir tada
išgirstame pavadinimą pusiau lietuviškai, pusiau prancūziškai. Nesunku atspėti, kad tai siejasi su parodoje eksponuojamomis nuotraukas tik iš Paryžiaus. Įdomu, kiek laiko skyrei Paryžiui, kad pajaustum prancūzišką jo dvasią, o iš tiesų judėjai nuo fasado prie fasado. Kokie įspūdžiai susigulėjo, ką spėjai nufotografuoti ir ko ne?

Ten pabuvusi esu ne vieną kartą, imu suprasti skirtumą tarp atvirukinio Paryžiaus ir tikrojo.

Pirmą kartą, dar paauglystėje, vykdama į Paryžių, kaip ir visi, turėjau tradicinį, reklamos, filmų suformuotą miesto vaizdinį savo galvoje. Tada rūpėjo gyvai pamatyti tą atvirukinį jo variantą. Bet kai pirmo karto žavesys išnyksta, kai pavaikštai įvairiais maršrutais, jau norisi Paryžių nuo to atviruko atskirti. Nes už Eifelio bokšto, už Monmartro, už visų tų pažįstamų simbolių yra kitoks Paryžius. Santūresnis. Keistesnis. Toks, kurio nei vienas, kuris šį miestą pažįsta tik iš turistinių objektų, nesitikėtų. Kartais net gana šaltas ir visai neromantiškas.

Tas kitokias vietas ir stengiausi fotografuoti. Turbūt dar daug ko, kas verta kadro, nespėjau. Bet man atrodo, kad tokio miesto ir neįmanoma išfotografuoti. Galima tik susikurti savąją jo versiją.

Šita paroda yra tokia mano Paryžiaus versija, kokios šį kartą norėjau. Fasadas, žinoma, pirmiausia yra paviršius. Bet kartu fasadas visada kažką slepia: pastato vidų, savo istoriją, žmones. Tam tikra prasme palieku žiūrovui spręsti, kas lieka iš Paryžiaus, nuėmus stereotipus ir kontekstą.

Paryžius yra nuolatinės turistų apgulties miestas, tad lengvai atpažįstame šį didmiestį iš daugybės fotografijų, net jame nebuvę. Ištrūkti iš vaizdų šablonų ir trafaretų nėra lengva. Tavo nuotraukose vaizdai atgyja kažkokia kita, pararelia įprastumui energija, vaizdų dalimis, kurias
regime naujaip, kitaip. Kokia tavo strategija?

Mano strategija paprasta – atimti. Pirmiausia iš vaizdo atimti dangų. Mėlynas natūralus dangus grąžina pastatą į pasaulį, į „čia ir dabar“, nes iškart kalba apie laiką, orą, sezoną. Pastatas yra tiesiog daiktas po dangumi. O juodas fonas palieka tik konstrukciją. Pastatas tampa nebe peizažo, o minties, idėjos dalimi.

Tamsus fonas man nėra dekoracija. Jis išjungia kontekstą ir išankstinius lūkesčius. Kai objektas lieka vienas, stereotipas apie jį subyra pats. Galima sakyti, kad bandau pastatą ištraukti iš jo biografijos. Tada žiūrovas mato ne miestą, o architektūrinę asmenybę.

Vienas pastatas atrodo išdidus. Kitas teatrališkas. Trečias – pavargęs. O dar kitas atrodo beveik agresyvus. Architektūra tampa pagrindine figūra, atskiru personažu. Man ir buvo įdomu Paryžių nufotografuoti taip, kad žiūrovas kurį laiką pamirštų, jog žiūri į Paryžių. Norisi paklausti, manai, kad Paryžius – tai Eifelis ir Monmartras? Galvok iš naujo.

Tavo pirmoji asmeninė paroda prieš dvejus metus leido mums pasivaikščioti po gerai pažįstamą Vilnių. Tai buvo aiškus, lakoniškas, koncentruotas žiūros taškas ne į panoraminius vaizdus, o į atskirus pastatus ar jo dalis, stebint architektūrą per geometrines formas,  visai be žmonių. Dabar šalia architektūros atsirado ir pavienių žmonių, grupių. Jie atrodo... lyg aktoriai, dirbtinai sutalpinti tavo nuotraukose. Ar užtrunka, laukiant į kadrą įžengiančio įdomaus personažo ar grupės žmonių?

Anksčiau man atrodė, kad žmonės – tiesiog ne mano fokuse. Ir dabar aš jų specialiai neieškau. Man patinka toks santykis – pastatas stovi, žmogus praeina. Lieka tik jo siluetas, judesys, laikysena, o ne jo gyvenimo istorija. Todėl aš turbūt ne tiek nufotografuoju žmones, kiek jų trumpą buvimą architektūros akivaizdoje.

Ir tikrai, niekad nieko nelaukiau, kaip laukiama gatvės fotografijoje, kol praeis koks įspūdingas personažas. Na, kartais palaukiu, kol figūra įeina į tinkamą tašką kadrui padaryti. Man svarbu, ar tas žmogus, kuris įžengė, turi charakterį, ar jis papildo architektūrinį pasakojimą. Specialiai nieko nerežisuoju.

Pirmiausia pamatau architektūrą. Žmogus tokiu atveju tampa beveik atsitiktiniu įvykiu. Žmonės eina, eidami tiesiog gyvena savo gyvenimą. O jei atrodo, kad jie aktoriai, taip matyt ir yra. Mes visi daugiau ar mažiau vaidiname. Nes kai sakome „einu į miestą“, jau pasirenkame ir kaukę, su kuria eisime. Gal būtent todėl ir nuotraukose atsiranda tas teatrališkumo jausmas. Tik scena čia ne teatras, o architektūra. Žmogus pasirodo trumpam. Ateina ir išeina. Žmogus čia tik svečias, o pastatas lieka. Tas skirtumas man ir rūpi.

Prancūzijos sostinė yra vienas romantiškiausių pasaulio miestų. Koks Paryžius tave pasitiko?

Ne. Romantika manęs į Paryžių neatvedė. Atvedė smalsumas, ar tikrai Paryžius yra toks miestas, kurio nepamačius gyvenimas kone netenka prasmės. Paryžius yra labai apkrautas reikšmėmis, kai jau iš anksto tarsi privalomai žinai, kad tai būtinai bus meilės, meno, kavinių, bohemos miestas.

Ir kai atvyksti nebe pirmą kartą, supranti, kad taip, visa tai yra, yra vietų, kurios vis tiek veikia romantiškai, bet nežinau, ar man norėtųsi jas fotografuoti. Pati nesu labai romantiška. O ir romantiškas Paryžius matyt yra daugiau kolektyvinė iliuzija. Todėl šįkart Paryžiuje labiau domino ne svajonė, o tai, iš ko ji sukonstruota. Apskritai nesu linkusi miestų romantizuoti. Todėl mano Paryžius turbūt yra ne meilės miestas, o formų ir laiko miestas.

Gal net tam tikra prasme tai antiromantiškas Paryžius. Be sentimentų. Tiesiog miestas, kuris labai daug ką pasakoja, jei nustoji žiūrėti į jį taip, kaip liepia jo reputacija.

Papasakok apie tai, kas labiausiai skatina tobulėti, augina aistrą fotografijai. Ar parodų ir pasaulinių konkursų, kuriuose dalyvauji ir laimi prizines vietas, kartelė įkvepia, ar šiek tiek stabdo, verčia labiau viską apgalvoti, lėtinti tempą?

Matyt viskas kartu ir daro įtaką, ir brandina. Gyvenimas – tai ir teigiamos, ir neigiamos patirtys.

Konkursai ir parodos nesuteikia įkvėpimo romantine prasme. Jie verčia išsigryninti. Kai kūrinys tampa viešu, jis ima gyventi atskirą gyvenimą. Todėl vis mažėja prabangos kažką daryti intuityviai. Skelbdama fotografiją, jau noriu būti tikra, kad ji turi estetinę priežastį egzistuoti viešai.

Laimėjimai konkursuose yra labiau kaip išorinis veidrodis. Kai darbai įvertinami, atsiranda patvirtinimas, kad tai, ką darau, gražu ne tik man. Aišku, tai turi įtakos ir savivertei. Bet kuo daugiau laimėjimų, parodų, tuo daugiau atsakomybės, ypač prieš save pačią, kartu tuo daugiau klausimų, ar eiti tuo pačiu keliu, ar dar ką nors naujo bandyti.

Esi architektūros pakerėta. Ar tave traukia tik didmiesčių architektūra, ar maži miesteliai gali sulaukti tavojo dėmesio taip pat?

Mane traukia ne didmiestis kaip toks. Traukia formos. Galėčiau fotografuoti ir mažą miestelį. Jeigu ten rasčiau formą, struktūrą, charakterį ar kažkokią estetinę įtampą, kuri man būtų įdomi. Maži miesteliai gali būti ramūs ir gražūs. Bet man dažnai juose trūksta tos įtampos.

Todėl tiesiog natūraliai taip išeina, kad mano fotografijoje dominuoja didmiesčių vaizdai. Didmiestyje pastatas retai stovi vienas, jis ginčijasi su kitu pastatu, su laiku, su žmogumi. Man labai įdomu, kai viename kadre gali susitikti kelios skirtingos epochos. Kai šalia seno pastato atsiranda kažkas visiškai modernaus, ir jie tarsi pradeda vienas apie kitą kažką sakyti. O kartais ir vienas pastatas, įdomus jo rakursas gali pasakyti daugiau negu visas miestas.

Ir čia galioja tas pats principas kaip su šia Paryžiaus paroda. Man architektūra nėra turistinių objektų kolekcionavimas. Objektas man svarbesnis už miesto dydį.

Pasvarstykime, kodėl tave fotografija taip įtraukė. Ar tai nulėmė telefono
fotografavimo funkcijos, nes kūryba telpa viename delne?

Telefonas, žinoma, reikšmingas įrankis! Nereikia nešiotis sunkios įrangos. Pamatau ir fotografuoju. Bet man įdomesni ne techniniai parametrai, o pati mintis, kompozicija, rakursas. Bet nesakyčiau, kad telefonas pats savaime mane įtraukė. Tiesiog jis pagal mano fotografavimo stilių yra patogiausias.

Kalba man visada atrodė nepakankama. Todėl ir nuotraukoms nemėgstu galvoti pavadinimų. Jie labai apriboja, susiaurina kadrą iki vienos reikšmės. Žodžiais dažnai reikia perteklinio aiškinimo, o fotografijoje gali vienu kadru pasakyti tai, ko gal net nesugebėtum žodžiais suformuluoti. Man patiktų, kad fotografijos turėtų tik numerius, o pavadinimus susigalvotų kiekvienas žiūrovas.

Fotografija yra vaizdas, bet iš esmės ji man yra ir mąstymo būdas. Pastatai tarsi tyli, bet ta užfiksuota tyla kartais pasako daug daugiau nei valandos pokalbių.

Ievos Gailės apdovanojimai:

2026

• International Photography Awards. Aukso laimėtoja.
• European Photography Awards. Sidabro laimėtoja.
• Vienna International Photo Award. 2 Honorable mention titulai.
• Berlin Photo Awards. Honorable mention titulas.

2025

• Sony World Photography Awards. Baltijos šalių regiono laimėtoja.
• Tokyo Foto Awards. Sidabro laimėtoja.
• Architecture MasterPrize Photography Awards. Laimėtoja Commercial Exterior ir Industrial Exterior kategorijose.
• OPEN HOUSE EUROPE. Visual Stories. Top3 nugalėtojų sąrašas.
• PX3 Prix de la Photographie Paris. 2 Honorable mention titulai.
• ND Awards. Honorable mention titulas.
• iPhone Photography Awards. 3 Honorable mention titulai.
• International Photography Awards. Honorable mention titulas.

2024

• European Photography Awards. Aukso laimėtoja.
• Architecture MasterPrize Photography Awards. Laimėtoja Residential Exterior kategorijoje.
• Tokyo International Foto Awards. Sidabro laimėtoja.
• ND Awards. Bronzos laimėtoja.
• Sony World Photography Awards. Europos regiono trumpasis sąrašas.
• URBAN Photo Awards. 4 Honorable mention titulai.
• International Photography Awards. Honorable mention titulas.
• PX3 Prix de la Photographie Paris. Honorable mention titulas.
• iPhone Photography Awards. Honorable mention titulas.