Aleksandro Ostašenkovo ir Sigito Lukausko parodos Vilniaus rotušėje

Spalio mėnesį Vilniaus rotušėje atidaromos dvi naujos parodos: Aleksandro Ostašenkovo fotoparoda „Kitas krantas“ ir Sigito Lukausko tapybos paroda.

Aleksandras Ostašenkovas, „Kitas krantas“ (fotografija)

Spalio 1–31 d.

Parodos atidarymas spalio 1 d. 17 val.

AUTORIUS APIE PARODĄ

Virpanti siela, slėpdamasi nuo kasdienybės pakeitė mąstymą ir pojūčių receptorius. Sielos analizė pasidarė vienintelė ir tikra egzistencijos prasmė, o kūryba, kaip to proceso antropologija – vieninteliu ir tikru objektu, vertu kančių ir paties gyvenimo.

Pragyventa ir išgyventa epocha, perleista per emocinę prigimtį ir patirtį, virsta žmogaus būsena, kaip reakcija į subjektyvias tiesas. Tai – meditatyvus kalbėjimas apie žmogų, jo unikalumą ir nepakartojamumą, apgyvendintas egzistenciniame blyksnyje. Suvoki tą dovaną, kaip išskirtinumą, galimybę mąstyti, jausti, liūdėti, džiaugtis Gyvybės unikalumu, stebėti ir stebėtis Paslaptimi, priartėti ir nutolti nuo jos įminimo. Tik girdintis ir analizuojantis Tylą jaučia ir patiria visą gyvenimo įvairovę.

„Kitas krantas“ – metafora, ženklas, gyvybės, kaip reiškinio laike, žmogiškosios patirties ir sielos išklotinė. Tai suaugusi su tavimi būsena, tam tikras etapas tavyje ir laike, atspaudas, kurio negalėsi panaikinti. Ta būsena skausmingai sava, kaip dvasinis skausmas, stiprėjantis rudeniui atėjus. Gyvenimas žavus tuo, kad sielą skauda. Jautrus žmogus atveria Duris giminingai sielai. Dešimtmečius meditavusi ir kryptingai klaidžiojusi būties labirintais, ji stebėjimo ir analizės objektu pasirinko savo portretą. Dėkingas jai, kad kritiniuose gyvenimo vingiuose ji nepaliko manęs ir leido praskleisti Didžiosios Paslapties šydą fotografijos kalba. Viskas turi pradžią ir pabaigą. Tik Kitas Krantas, keliaujantis laiku, niekada nepriartėja. Tiesiasi begalybėn, Amžinybės link.

Žiūriu pro langą, matau miestą. Iš kaminų vinguriuoja dūmelis, ištirpstantis rūke. Vos linguoja belapiai medžiai. Ankstyvas pavasaris. Horizonto linijos nematyti. Kažkur apačioje eina žmonės, važiuoja mašinos. Aš jų nematau – užstoja lango rėmas – tik girdžiu ūžesį, balsus. O virš visko – pilkas dangus. Dar kiek taip pabūsiu...

KITAS KRANTAS – tai žmogaus gyvenimo esmė, egzistencinis klausimas, pasipildantis abejonėmis, išvadomis, pastangomis aprėpti neaprėpiamą, suprasti pasaulį ir save, įvardyti gyvenimo vertybes besikeičiančioje patirtyje mums skirtame stebuklingame egzistenciniame blyksnyje.

Gyvenimas duotas kad jį gyventum, kad bėgant metams jį pažintum, ir, kad sąmonei priartėjus prie lemtingos ribos – nusiviltum, suvokdamas, kad nieko tame gyvenime nesupratai, kad anot Izaoko Niutono „Aš tik mažas vaikas, žaidžiantis ant vandenyno kranto“. KITAS KRANTAS – metafora, mūsų jau įvykusio gyvenimo apibendrinimas, tai – gyvenimo turinys tarp užgimstančios ir sukauptos patirties, tarp gimimo ir mirties, nuolat atrandant vis naujas tiesas ir prasmes...

APIE AUTORIŲ

Aleksandras OSTAŠENKOVAS (g. 1951 m.) gyvena ir kuria Šiauliuose. Surengė 113 autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, daugiau kaip 170 nacionalinių ir tarptautinių parodų dalyvis, pelnė per 70 apdovanojimų. Autoriaus fotografijų turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Fotografijos muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Tarptautinė meninės fotografijos federacija Lozanoje (Šveicarija), Valstybinis Šiaulių dramos teatras ir privatūs asmenys.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Tarptautinės žurnalistų sąjungos narys, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP), Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos (2013), Šiaulių miesto kultūros ir meno premijų (2004, 2008, 2014), Neringos savivaldybės Mero premijos (2019) laureatas. 2009 m. apdovanotas Šiaulių apskrities viršininko Garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“, 2018 m. už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos Garbės  ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Sigitas Lukauskas tapybos paroda

Spalio 1–31 d.

Parodos atidarymas spalio 1 d. 18 val.

Parodos kuratorė VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-LUPEIKIENĖ apie parodą:

Beveik 40 metų gyvenęs ir dirbęs Vilniuje, Sigitas Lukauskas pasirinko tykią būtį gimtajame vienkiemyje, šalia Gargždų, prie gražiosios Minijos ir paslaptingos Žvelsos. Ta būtis gal ir rūsti, ne visai patogi, bet tikra ir duodanti labai daug impulsų apmąstymams bei kūrybai – tapybai, akvarelės liejimui, piešiniams.

Menininkui labai svarbi gamta, net mažiausi jos nuotaikų, spalvų pakitimai, saulės, brėkšmos ar saulėlydžio „siūlomos” spalvos, dangaus skaistis, medžio, želmenų žaluma ar saulėje nurudusio žolyno atspalvis. Svarbios ir nuotaikos, bet ne tiek svarbios detalės, nes Sigitas kalba apibendrinančia, taupia spalvų ir formų geometrijos kalba.

Į Lukausko paveikslus galima žiūrėti kiek primerkus akis. Tuomet išryškėja aiški kūrinio struktūra, abstrakcionisto patirtis. Žiūrint plačiai atmerktomis akimis, pastebime ir metaforiškąjį figūratyvą: moterį, rūstų šienpjovį, skalbėją ar kaimo keliuku dviračiu važiuojančią mergaitę, saulės šviesoje besitęsiantį horizontą.

Horizontas, dangus, besileidžianti saulė ar brėkštantis rytas, į tolį tįstantis kelias, elektros stulpai, dangaus ženklai, visa tai pastebi jautri menininko akis. Sigitas Lukauskas dairosi aplinkui, pakelia akis į dangų, žvelgia į ramiai tekančią upę ir visa tai jau regi savo paveiksluose gulant ant drobės. Akys fokusuojasi į aplinkos, gamtos ženklus, žmogaus veiklos pėdsakus aplinkui, kasdienybės ritualus ir visa tai nugula didelio formato paveiksluose arba miniatiūrose iš kurių beveik kiekviena galėtų tapti ir dideliu pano.

Menininkui labai svarbi ir metų laikų kaita. Jo paveiksluose vasaros gaivias spalvas keičia rudens tonai, po to žiemos monochromija, pavasario trapi žaluma  etc. Viskas sukasi ratu, kaip ir žmogiškoje egzistencijoje, kur gedulą keičia gimimo džiaugsmas, sielvartą – nerūpestingas klegesys.

Sigitas Lukauskas – jautrus spalvai, apibendrintai formai, persipynusių ženklų struktūras materializuoja taupiai, nuo griežtos schemos, aiškaus kontūro pereidamas į akvarelinio lengvumo formos metafiziką.

Menininko kūryboje daug tiesos ir emocinių autorefleksijų, užslėptos žinios apie pasaulio trapumą ir kartais dėl to „širdyje užgniaužiamą skausmą“. Taupios metaforos, spalvų skambesys ir vos juntamas sarkazmas yra patrauklus savo paprastumu ir bendražmogiškomis patirtimis, jautriu pasaulio grožio pajautimu. Tai menininkas gyvenantis taikoje su Dievu, gamta ir žmogumi.

Sigitas Lukauskas (g. 1959) baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje (1985–1991), buvo vienas pirmųjų absolventų, apsigynusių diplominį abstrakčios tapybos darbų ciklą (vad. Linas Katinas). Dalyvavo grupės SEL (lot. super ex libris) veikloje (kartu su Tomu Gečiausku, Rimvydu Markeliūnu, Rasa Staniūniene, Sigitu Staniūnu). Ankstyvuoju laikotarpiu tapė ekspresyvias abstrakcijas, vėliau surengė ne vieną instaliacijų parodą. Pastaraisiais metais savo darbuose derina apibendrintų formų, aiškių struktūrų, grynos spalvos ir subtilesnių spalvų niuansų kontrastu grįsta tapybos stilių. Sigitas Lukauskas yra surengęs parodų Lietuvoje, Kanadoje, Suomijoje ir Graikijoje. Ši paroda – galimybė pamatyti per kelis metus sukurtus naujus darbus ir keletą ankstesnių, niekur nerodytų darbų.