Pietinio avangardas

Daugiau nei pusė dabar posovietinėse šalyse gyvenančių žmonių yra užaugę, subrendę standartinio projektavimo daugiabučiuose namuose ir jų rajonuose, kurie sukurti tam, kad kiek įmanoma stipriau nutrintų bet kokią pastatų ir juose įkurdintųjų individualumo žymę. Architektūros fotomenininko Gintaro Miltenio knyga „Būtasis Pietinis“ savajai auditorijai pasakoja apie Šiaulių miesto dalį, apimančią kelis daugiabučių rajonus ir šiauliečių vadinamą Pietiniu. Nuotraukų autorius 2015-aisiais atidžiai įsižiūrėjo ir užfiksavo tai, į ką daugelis Pietinio ir daugybės kitų tokių rajonų gyventojų atkreipia dėmesį ne kasdien: tokiuose namuose žmonės tiek įpranta prie rutininės monotonijos, kad jų žvilgsnis tampa pernelyg atbukęs pastebėti įdomias architektūros detales ir smulkius pokyčius.

Miltenio fotokameros objektyvas yra tokia medija, kuri, kaip, beje, ir daugelio kitų vizualiųjų menų techninės priemonės, leidžia sukurti atstumą tarp žiūrinčiojo ir vaizduojamo objekto. Šis fotografinis dėsningumas yra knygos „Būtasis Pietinis“ estetikos būtinoji sąlyga: gražu gali būti tik tai, nuo ko išlaikome fizinį arba mąstymo atstumą. Miltenio fotografiniai darbai išlaisvina daugiabutyje neretai prievarta atsidūrusį žiūrovą, nes santykis su kasdiene aplinka, peržiūrėjus šią knygą, tampa sąmoningas. Kai jis toks – įmanoma kelti klausimus apie asmeninį pokytį, išsikraustant į kitą aplinką arba bent persikraustant į kitą, unikalesnės architektūros būstą. Knyga „Būtasis Pietinis“ visu rimtumu akcentuoja tai, kokią didelę įtaką mums daro ne tik tarpasmeniniai santykiai, bet ir daiktiškoji aplinka, kurioje esame.

Žvelgiant į Miltenio fotografijas pagrįsta klausti, kodėl okupacinei valdžiai taip rūpėjo visus engiamuosius suvaryti į tuos nykius rajonus. Ne, tai lėmė ne vien ekonominės ir finansinės sąlygos. Daug svarbesnis tikslas buvo tas, kad sovietinis žmogus įprastų gyventi tipiškai, neišsiskiriančiai, jokiu būdu ne autentiškai. Kai aplinka vienoda, ilgainiui asmenybės virsta asmenimis, neklausiančiais, ar kur nors šioje šalyje ir net pasaulyje gali būti kitaip, nei įprasta pavergtame krašte. Semiotikas Jurijus Lotmanas prieš pusę šimtmečio rašė, kad miesto architektūra yra savotiškas tekstas. Knygoje „Būtasis Pietinis“ užfiksuotas sovietinis paveldas byloja apie tą laiką, kai to teksto elementai turėjo kurti santykinį patogumą, tačiau atimti suvokimą, kad žmogus gyvena vieną kartą, ir kiekvienas nepakartojamai.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo praėjus keliems dešimtmečiams, iš Miltenio fotografijų į žiūrovą žvelgia tie, kurių gyvenimas ne taip jau stipriai pasikeitė, palyginti su okupacijos metais: Pietiniame vis dar gimstama ir užaugama, subrendus skubama tvarkyti vienus ar kitus reikalus, o pasenus sėdima kieme ir šnekučiuojamasi. „Būtojo Pietinio“ atskleidžiamas paradoksas tas, jog nuotraukų herojai yra tiek įpratę prie savojo architektūrinio ir aplinkos „kalėjimo“, kad net pakeitus ir perkūrus daiktiškąją aplinką tų žmonių gyvenimo būdas turbūt dar ilgokai išliktų nepakitęs. Tokie pastatai formavo ir tebeformuoja įpročio, o ne spontaniškumo, nuotykio žmogų. Vilnietis rašytojas Ričardas Gavelis Lietuvos „laukinio kapitalizmo“ laikais garsėjo tuo, kad savo romanus parašė per langą matydamas tik daugiabučio sieną. Skaitytojui, norinčiam įsitikinti, kad tai daro įtaką, linkėtina atsiversti dabar dažnai minimą knygą „Vilniaus pokeris“. Miltenio fotografijų knygos neįmanoma savaip suprasti, neįvertinus fakto, kad net tokioje nuobodulio aplinkoje žmonės nepraranda kūrybinių galių. Neišvengiamas knygos „Būtasis Pietinis“ intertekstas – rašytojo Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“. Šios literatūros ir fotografijos knygos yra pagrindas kalbėti apie tai, kad Pietinis po truputį įgauna savąjį mitologinį pasakojimą, kuris vienija ten gyvenančiuosius į bent simbolinę bendruomenę.

Įdomu, kad laikais, kai Pietinio daugiabučiai buvo statomi, oficialioji sovietinė propaganda skelbė visuotinį humanizmą: nuolat kartota, jog „svarbiausias tikrovės dalyvis yra Žmogus“. Miltenio fotografijos rodo, kad tas „Žmogus“ suprastas labiau ne kaip gyvoji būtybė, o kaip visuomenines funkcijas atliekanti mašina, kuriai reikia sukurti patogumo sąlygas, leidžiančias savąsias pareigas kuo uoliau vykdyti net būnant namie. Tokia žmogaus traktuotė – tai jo virsmas funkcija, o ne asmenybe, turinčia esminę žmogiškąją paslaptį, filosofų, menininkų neįmenamą jau kelis tūkstantmečius.

Knyga „Būtasis Pietinis“ Lietuvos architektūrinės fotografijos kontekste tam tikru atžvilgiu yra avangardinė, nes joje atsigręžiama į tą medžiagą (daugiabučių rajonų vaizdus), kuri sovietiniais metais tarnavo kaip propagandos apie neva gerą, sotų ir laimingą komunistą būdas, kanalas ir raiškos stilius. Nuo okupacijos pabaigos iki Miltenio darbų apie daugiabučių architektūrą fotografijomis nelabai ir kalbėta. „Būtasis Pietinis“ – tai realizmo meninei krypčiai priskirtini vaizdai, kuriuose pabrėžtinai atsisakoma socialistinio realizmo estetikos ir santykio su tikrove būdo. Fotografuojamų objektų grožis Milteniui svarbus kaip nepagražintas pasaulis, kuris užfiksuotas tampa patikimu liudijimu ne tik apie autoriaus meistriškumą, bet ir apie antropologinę, architektūros istorijos vertę.

Pagrindinis „Būtojo Pietinio“ veikėjas yra ne pastatai, žmonės, o pats Jo Didenybė Laikas, kuris, perfrazuojant knygos pavadinimą, iš būtojo dažninio vieną dieną galbūt galėtų virsti būtuoju kartiniu, – tai, kas nuolat kartojasi, galėtų sustoti ir pasikeisti. Kol to dar neįvyko ir dienos Pietiniame slenka įprastai, esame nuolat metami į tą posovietinę tikrovę, kurios paneigti nepajėgiame, tačiau galime kurti meną, patvirtinantį mūsų galią suteikti bent savajai aplinkai prasmę, verčiančią nuolat klausti, iš kur atėjome ir kur link einame.