Fotografija
– Laba diena, Zenonai. Aš esu Donatas, dirbu Kauno fotografijos galerijoje parodų kuratoriumi. Norėčiau pamėginti surengti jūsų parodą Kaune.
– Malonu, malonu. Gal ne.
Taip, gana komiškai telefono skambučiu prasidėjo mano ir Zenono Bulgakovo pažintis, vėliau virtusi trumpa, bet gražia draugyste.
Besidomintiems Lietuvos fotografija šis vardas gerai žinomas. Zenonas Bulgakovas buvo Lietuvos fotomenininkų, Lietuvos tautodailininkų sąjungų narys, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas-menininkas. Dalyvavo respublikinėse, tarptautinėse fotografijos parodose ir konkursuose. Buvo apdovanotas FIAP bronzos medaliu, Alytaus miesto kultūros premijomis (1991, 1997), dviem sidabro, septyniais bronzos medaliais bei per 50 kitų apdovanojimų. Šalia dokumentikos ciklų fotografas kūrė montažus, peizažus, aktus. Laisvu laiku mėgo tapyti. Paveikslai eksponuoti Tautodailininkų sąjungos Alytaus skyriaus rengiamose parodose.
Menininkas yra sakęs, kad fotografuoti pradėjo dar 1966 metais. Anuomet buvusia sovietine fototechnika fiksuodavo savo šeimą ir tik po keleto metų, jau įstojęs į tuometę Fotografijos meno draugiją (dabar Lietuvos fotomenininkų sąjunga), atsinaujinęs turimą arsenalą, ėmėsi įamžinti Alytaus miesto ir jo apylinkių vaizdus. Parodos, kurią vis dėlto pavyko surengti, vienoje anotacijų rašiau: „Aš tiesiog myliu žmones, kurie, įveikdami savo dienos maršrutą, mato prasmę sustoti ir užfiksuoti dalelę kasdienybės. Negana to, labai subtiliai. Tai įrodo ir krūvos gerbėjų, kurie dabar žavisi, dalijasi šiais praeities vaizdais socialiniuose tinkluose, nors, mano nuomone, daugeliui Zenono Bulgakovo fotografijų net nereikėjo laiko distancijos, kad „subręstų“. Jos buvo geros nuo pat pradžių.“
Ir tikrai vien todėl, kad kažkam tądien vykstantis iš pažiūros įprastas veiksmas atrodė kaip nors ypatingas, mes dabar galime juo gėrėtis. Manau, tai misijai reikia būti labai azartišku arba empatišku žmogumi. Pastaroji savybė buvo Zenono skiriamasis bruožas. Jis mėgo žmones ir jie mėgo jį. Mano atžvilgiu Zenonas irgi nebuvo nusiteikęs priešiškai, tiesiog jam reikėjo prisijaukinti mintį, kad kažkas bus. Vis sakydavo, kad parodos rengimas atrodo sudėtingas dalykas, o ir į atidarymą, šiukštu, tikrai nevažiuosiąs. Kaip parodė laikas, parodos organizavimas praėjo sklandžiai ir bent į uždarymo renginį jis vis dėlto atvyko. Rodos, tuomet savomis akimis pamatyta paroda sukėlė didesnį autoriaus pasitikėjimą manimi. Ir kartą per vieną iš jau įprastų tapusių skambučių užduotas klausimas „Gal darom katalogą?“ sulaukė atsakymo: „Darom.“
Mūsų draugystė tęsėsi. Galimybė bendrauti, matyti archyvą, pažinti patį žmogų, gerti su juo arbatą, ragaujant žmonos Giedrės keptą obuolių pyragą, man buvo neįtikėtina dovana. Labai gaila tik vieno – kad taip niekad ir neišėjome su Zenonu pasivaikščioti po jo gimtąjį Alytų. Apie vietas, kurias kartkartėmis, fiksuodamas pokytį, nufotografuodavo, gyvai papasakojęs būtų turbūt kitaip nei rodydamas man atspaudus ar vaizdus kompiuterio ekrane. Būnant ne pirmos kartos alytiškiu, jam rūpėjo miestas kaip organizmas. Vienais jo virsmais džiaugėsi, kitus stebėjo tyliai, o dėl kai kurių sakėsi išgyvendavęs ir svetimą gėdą.
Atvirai sakant, maniau, kad šis žmogus gyvens visą šimtą metų. Taip ramiai dieną po dienos jis leisdavo, koja kojon su metų laikais... Vasarą fotografuodamas, žiemą tapydamas. Yra toks posakis, kad mirties nebijo tie, kurių gyvenimas daug vertas. Jūs, Zenonai, tikrai nieko nebijojot, o asmenybė atrodė šilta ir įkvepianti būti geru, pozityviu žmogumi. Prisiminimai apie Jus liks ilgam, o fotografijos – amžiams.
