Nuo Vakarų Amerikos iki Rytų Lietuvos

Nuo rugpjūčio 30-osios iki spalio 1-osios Kauno fotografijos galerijoje veikia fotomenininko Vytauto V. Stanionio (g. 1949) paroda „Luko vaikystė“, kurios kuratorius – Donatas Stankevičius. Parodoje eksponuojamos 256 fotografijos iš asmeninio, anksčiau niekur labiau nepristatyto rinkinio, apie dvidešimt metų gulėjusio autoriaus archyve.

Su šiuo rinkiniu susipažįstame parodos pradžios taške. Po permatomu gaubtu guli originalių kontaktinių atspaudų dėžutė, menanti 2001 metus. Ant jos dailyraščiu išraityta: „Luko vaikystė“. Tai vienus metus Vytauto V. Stanionio fiksuota jo penkerių šešerių metų sūnaus Luko vaikystės kronika. Kuratorius išsaugo beveik originalų šių atspaudų dydį (parodinės fotografijos šiek tiek didesnės) ir grupuoja po keliolika nuotraukų į horizontalias eiles, kurių visuma primena kino juostą. Toks eksponavimo sprendimas užduoda konceptualų toną: mažo berniuko vaikystė, prabėgusi it filmas. Jame jis vaidina pagrindinį herojų, o tėvas fotografas atstoja operatorių, intuityviai sekantį sūnų pagal savaime besirutuliojantį siužetą.

„Luko vaikystę“ pavadinčiau eksperimentine šeimos fotografija, nes serijos atvaizdai niekaip neprilygintini įprastai šeimos albumų tradicijai, kuri vertina fotografiją kaip svarbių gyvenimo įvykių, švenčių ir idilės įrodymą. Nespalvotoje juostoje Vytautas dokumentuoja nefasadinę savo ir sūnaus kartu leisto laiko pusę, klaidžiojimus statybvietėse, automobilių laužynuose ir kitose Alytaus dykynėse, tarpinės Lietuvos politinės ir ekonominės būklės sąlygomis.

Fotografijų sekoje dažnai antrąsyk pasikartoja tie patys kadrai. Nors veikiausiai tik atsitiktinumas, įvykęs fotografijas apdorojant, tai prisideda prie serijos kaip kinematografiško pasakojimo įspūdžio. Vytauto estetikoje fenomenologiškai įdomiausias yra specifinis jo matymo rakursas. Šis atvaizduose kinta nuo viršaus iki apačios, nuo suaugusio žmogaus pozicijos iki vaiko akių lygio. Žiūros taško kaita veikia tiek žiūrovą, tiek fotografuojamą subjektą, sukurdama keistą atstumą ir nukreipdama žvilgsnį nuo Luko atgal į stebėtoją. Kiekviena fotografiją nagrinėjančių akių pora tampa naujuoju žiūros tašku. Vis dėlto svarbiausias čia, mano manymu, Vytauto žiūros taškas, kuris neįsitvirtina atmintyje, atrodo kaip šmėstelėjimas, akies krašteliu nuvogtas akimirkos šuoras. Luką dažnai matome nusisukusį, „išplaukusį“, tarsi slystantį pro šalį, kaip figūrą tolumoje ar tik jo kūno dalį, suponuojant, kad ne visada jis yra svarbiausia kadro dalis.

Tęsdamas šio specifinio rakurso motyvą kitame cikle – „Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai“ (2003–2004), sukurtą dveji metai po „Luko vaikystės“, Stanionis išryškėja kaip fotografinio proceso eksperimentą ir nuolatines kūrybines paieškas tęsiantis autorius. Tiesa, šie estetiniai sprendimai – pakrypusios kompozicijos, erdvė ar tuštuma kadro centre – šiame cikle turi aiškesnę poetinę, dvasinę potekstę. Likus vos dvejiem metams iki Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą, Stanionis, nujausdamas negrįžtamas permainas, nusprendė pakeliauti po įvairius Lietuvos miestelius, provinciją, ir įamžino juose pamažu besišaknijančius vartotojiškos kultūros atributus, sukūrė laiko dvasią liudijantį egzistencinį pasakojimą apie tarpinę, kiek apatišką žmogaus būseną dviejų politinių ir ekonominių laikotarpių sandūroje. Serija „gimė“ kelyje – Stanionis klajojo dažnai nenutuokdamas, kur vyksta, taip tapdamas savitu Lietuvos Jacku Kerouacu*. „Luko vaikystėje“ išryškėja Stanionio kūrybinis požiūris į pasaulį: tai ilgesio, artumo savo aplinkai (namams) ir susvetimėjimo su jais derinys.

Svarbiausią „Luko vaikystės“ aspektą – tėvo ir sūnaus ryšį – apmąstyti norėčiau vis dar atkreipdama dėmesį į Vytauto fotografijos kinematografiškumą, o kartu prisiminti kitą vaizdų „keliautoją“ – vokiečių režisierių ir fotomenininką Wimą Wendersą. Ilgėdamasis senojo Vakarų Amerikos kraštovaizdžio ir ieškodamas objektų, vietovių savo garsiajam filmui „Paryžius, Teksasas“, 1983-iaisiais Wendersas išsiruošė į kelionę po Teksasą, Arizoną, Naująją Meksiką ir Kaliforniją, o keliaujant atsirado fotografijų serija „Parašyta Vakaruose“. Joje tiesiai šviesiai atvaizduoti ištuštėję kiemai, nušiurę lombardai ir kitos vietovės, kurių dalis dar egzistuoja, o kita jau pasiglemžta Vakarų pasaulio plėtros, sava pajauta panašios į Stanionio dokumentuotus slogius, apleistus Lietuvos miestelių pakraščius. „Po metų apleista degalinė visiškai apaugs. O po 100 metų iš viso to neliks nieko. Šalis vėl atsistatys“**, – savo fotografijų knygoje sako Wendersas. „Jaučiu, kad šių vaizdų labai pasigesime po kokių dešimties metų, kai europietiškos gerovės standartai bus įprasti ir čia – bulvių sodintojų ir maldininkų Lietuvoje“***, – savo jausenas prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą apibūdino Stanionis. Fotografuodami tai, kas nyksta, abu autoriai atsisveikina su praeities gyvenimu. Vietų paieška jiems tapo atskira kelione, vienišu patyrimu, atliepiančiu ir Kalifornijos kraštovaizdžių, ir sovietinių gyvenamųjų kompleksų vaiduokliškumą.

Viena pagrindinių filmo „Paryžius, Teksasas“ ašių yra tėvo ir sūnaus santykių dinamika. Ji vystosi kur kas liūdnesnėmis aplinkybėmis – tai istorija apie ketverius metus pradingusį, nuo alkoholio priklausomą Travisą ir jo širdį draskančias pastangas atkurti ryšį su sūnumi Hanteriu. Kartu jie leidžiasi į piligriminę kelionę ieškoti berniuko motinos. Keliaudami juodu labiau panašūs į du geriausius draugus, nei į tėvą ir sūnų. Taip ir įprasminama tėvystė – jiems abiem pakanka tiesiog būti kartu, čia ir dabar, kad ir vidury niekur. Nors Travisą spaudžia nerimas dėl praeities, jo vaikas mąsto dabartimi, jo nekankina sunkus gyvenimo patirčių bagažas. Hanteris, net atplėštas nuo namų, regis, nepasigenda nei draugų, nei globėjų, nei savo daiktų. Kelyje per Teksaso kraštovaizdį, uzurpuotą vienišų degalinių, įkaitusių greitkelių ir pasiklydusių žmonių, bandančių rasti savo vietą po saule, mezgasi žaismingas, pasitikėjimu grįstas santykis.

Gal dėl to toks keistas tas disonansas tarp Luko ir nenudailintos jį supančios Alytaus aplinkos Vytauto fotografijose? Kuo šie ryškūs, dramatiški ir melancholiški atvaizdai tokie įstabūs? Vienus metus fiksuotas Luko gyvenimas kelia nostalgiją ne tik vaikystei, kai gyvenimas buvo lengvas ir nuotykingas, tačiau ir paprastesniam laikui be šiuolaikinės įtampos. Sparčiai nykstančiam laikui, kurio dauguma mūsų niekada nebepatirs. Iki mobiliųjų telefonų ir nuolatinio ryšio. Vaikystė tampa atvanga šiuolaikiniame pasaulyje pastebimam kūrybiškumo, spontaniškumo trūkumui, o kartu naiviu ateities pažadu, neaiškių, neapibrėžtų pokyčių viltimi.

Visada žavėjausi mintimi, kad daugiausia pasakyti įmanoma nesakant beveik nieko. „Fotografuoti tai, kas žodžiais nepaaiškinama. Ten, kur peršasi žodinis paaiškinimas – nefotografuoti“****, – dienoraštyje rašė Stanionis. Filmas taip pat pasitiki tyla. Pats Travisas iš pradžių apie pusvalandį neprataria nė žodžio, o vėliau su sūnumi daugiausia bendrauja per neverbalinę komunikaciją. Du per 5600 mylių ir 16 metų nutolę kūriniai savo gilumą pademonstravo tuomet, kai pasakė mažiausiai.

Tegul „Luko vaikystė“ tampa nepalaužiamo artumo žymekliu.

Paroda veikia iki spalio 1 d.

Kauno fotografijos galerija (Vilniaus g. 2, Kaunas)

* Fotografijos tyrėjo Tomo Pabedinsko išsakytas palyginimas laidoje „Perspektyva. Fotografijos menas ir kasdienybė. Fotomenininkas Stanionis: fotografuoti iš Alytaus išvažiuoju neturėdamas aiškaus plano“. Prieiga per internetą čia.

** Wim Wenders, Written in the West, D.A.P./Distributed Art Publishers, 2015.

*** Vytautas V. Stanionis, Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai (2003–2004), Alytus: Erdvės, 2008, p. 91.

**** Ibid., p. 6.