Ankstyvieji moterų galios centrai

Šiuo metu Šv. Jono gatvės galerijoje Vilniuje eksponuojama fotomenininko, žurnalisto Ludo Segerso paroda „Past Present Béguinages“ („Beginažai. Praeitis ir dabartis“), kuruojama menininko, Oslo universiteto vaizduojamųjų menų profesoriaus Iano Damerellio.

Parodos ašis – trylika istorinių gyvenviečių Flandrijoje (Belgija), įkurtų beginių, kurios pašventė save Dievui, bet iki galo nepasitraukė iš pasaulietinio gyvenimo. Beginažai 1998 metais buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Kodėl pasirinkote įamžinti beginažus? Kas Jus patraukė prie šių architektūrinių kompleksų, datuojamų nuo XVII amžiaus ir veikusių iki šių laikų? Skelbiama, jog paskutinė beginė mirė vos prieš aštuonerius metus.

Ludo Segers: Ankstesnes savo parodas, pavyzdžiui, Briuselyje, susiedavau su Lietuva, šį kartą norėjau parodą susieti su Flandrija. Mano mintys, kurios dažnai padrikos, asocijuoja skirtingus vaizdus. Taip pat esu žmogus, kuris remia įvairias labdaros organizacijas, dėl to man buvo svarbu, jog pelnas, gautas už parodoje parduotas nuotraukas, tektų tokiai organizacijai, šiuo atveju baltarusiškai gimnazijai (Vilniaus Pranciškaus Skorinos gimnazijai – aut. past.).

Koks Jūsų asmeninis santykis su vienuolynais, turint omenyje, jog parodos ašis – beginažai – yra vieta, kur gyvena pasišventusios tarnystei moterys?

L. S.: Mano mama nuo 14-os gyveno vienuolyne dėl sudėtingos situacijos šeimoje, taigi nuo jaunystės buvau susietas su vienuolynais. Jie visada buvo arti, dažnai juos lankydavome.

Mūsų ankstesniame pokalbyje minėjote, kad beginės buvo savotiškos feministės.

L. S.: Gal ne feministės, tačiau beginažai buvo vieta, kur moterys turėjo galios. Dar visai neseniai moterys neturėjo teisės balsuoti net Europoje, nekalbant apie kitas pasaulio vietas. O jei negali balsuoti, negali būti ir „įbalsuotas“, ar ne? Flandrijoje, savo bendruomenėse, jos turėjo galios, bent jau daugiau nei miestuose. Tačiau labai svarbu paminėti ir tai, jog beginažai nėra vienuolynai, kurie turi savotišką įrėminimą: kai jauna moteris ar vyras nusprendžia tapti vienuoliu, tas sprendimas turi būti labai gerai apmąstytas ir tikrai yra kvestionuojamas prieš priimant įžadus, o beginės neduoda įprastų vienuoliams įžadų (beginės duodavo atsidavimo ir skaistybės įžadus, tačiau neprivalėdavo atsisakyti sukaupto turto – aut. past.). Iš čia atsirado ir suoliuko metafora (Ludo Segerso nuotrauka „Laukimas“, kurioje – vienišas, apsnigtas suoliukas Monrealyje – aut. past.), kuris mano parodoje nepaprastai svarbus. Nes kas gi yra suoliukas? Suoliukas – tai vieta, į kurią ateinama ir kurioje liekama tiek, kiek norisi. Taip pat ir su beginažais. Juose dažniausiai gyveno trijų tipų moterys: našlės, ten ir užbaigiančios gyvenimą, moterys, kurios niekada neištekėjo, ar kareivių žmonos, kurių vyrai išvyko į karą. Pastarosios, vyrams pargrįžus, dažnai beginažus palikdavo ir vėl prisijungdavo prie pasaulietinio gyvenimo.

Kalbant apie technines detales: beginažus galima nufotografuoti tik tam tikru metu (tai uždaros teritorijos). Ar jų įmažinimui prireikė pasiruošimo?

L. S.: Tokias nuotraukas padaryti buvo galima tik tam tikru metų ir dienos laiku, nes beginažų vartai užsidaro po saulėlydžio. Taigi, jei nori nuotraukos, kurioje būtent tuo kampu saulės apšviestas pastatas, turi laukti pavasario ar rudens. Man įdomiau fotografuoti rudenį, taigi nuotraukos buvo padarytos tuo metų laiku, apie 17.30, prieš užsidarant beginažo vartams.

Jūsų nuotraukos harmoningos, jose jaučiamas ritmas. Kaip žinote, kad padaryta nuotrauka Jus tenkina?

L. S.: Dažnai žinau, kai tik nuspaudžiu fotoaparato mygtuką. Kaip sako fotografijos filosofas Rolandas Barthes’as, tas momentas yra tada ir ten. Manau, kad visam menui, lygiai kaip ir gyvenimui, labai svarbu tinkamas laikas. Žinoma, ir kompozicija, šviesa. Tai filosofinė įgūdžio ir sėkmės problema.

Profesoriau Ianai Damerelli, savo knygoje „Unfolding the Cards“ („Atverčiant kortas“) sakote, jog „individualumo skatinimo postmodernybėje kaina buvo solidarumas ir bendruomeniškumo dvasia“. Ar Ludo užfiksuoti beginažai įkūnija tą solidarumo ir bendruomeniškumo jausmą, apie kurį kalbate?

Ian Damerell: Taip. Buvo laikas keistis, tai turiu omenyje savo esė. Beginažai kūrė bendruomenes. Anksčiau nedaug apie juos žinojau, tačiau Ludo man ne kartą pasakojo. Aš tikiu, jog viskas yra šventa, bent jau viskas, kas gyva, ir žinau, kad tai gali skambėti kiek pagoniškai, tačiau tam neprieštarauju. Mintis apie pagalbą vienas kitam irgi yra šventa. Čia žodis „šventa“ gali būti interpretuojamas neteisingai, nes Bažnyčia turi savotišką monopolį į šventumą. Tai, ką turiu omenyje, panašu į Bažnyčios „šventa“, bet yra ne visai tai. Šių Ludo užfiksuotų pastatų idėja labai žemiška. Aš manau, jog toks bendruomenės kūrimas yra gal ir ne tobula mintis, bet viena iš gerųjų.

Parodoje susiejami elementai, kurie iš pirmo žvilgsnio nėra akivaizdūs, tačiau jų ryšiai egzistuoja. Kaip atsirinkote nuotraukas, kurios bus eksponuojamos kartu su beginažais?

I. D.: Tarp šių darbų jau buvo ryšys. O esant ryšiui svarbus vizualumas, koks tų darbų santykis. Kaip ir su žmonėmis, santykiai neveikia, jei kuris nors vienas dominuoja ar abudu yra per daug panašūs. Reikia pertraukų, reikia erdvės, reikia salių, kur daug darbų, ir salių, kur jų vos keli.

Vilniaus rytas ir Stambulo rytas yra tarsi diptikas. Vilniaus rytas – saulėtas, auksinis, o Stambulo melsvas, tamsus. Atrodo ironiška.

L. S.: Taip žvelgiant, tai kontrasto studija. Jei skristum virš Stambulo, matytum mečetes, o virš Vilniaus – daugybę bažnyčių. Taigi turime Stambulą, kurį rūkas paverčia į beveik futuristinį metropolį, kuriame nebesimato mečečių, ir Vilnių, kuris, nors ir dengiamas rūko, su juo kovoja. Vienas miestas atrodo patenkintas rūku, kitas veržiasi per rūką. Ianas pakabino miestų nuotraukas vieną šalia kitos, dėl to tas kontrastas toks ryškus ir matomas.

Kiek bendrų projektų turėjote lig šiol? Ar pasitaiko kūrybinių nuomonių išsiskyrimų?

I. D.: Du projektus.

L. S.: Ir taip, taip, nuomonių išsiskyrimų pasitaiko dažnai! (juokiasi)

I. D.: Kartais nesuprantu, kaip mes vis dar bičiuliai.

Ačiū už pokalbį.

Paroda veikia iki gruodžio 3 d.

Parodą remia Flandrijos vyriausybė