Siūlai siūlai, susivykit

Nelengva kalbėti apie pandemiją, kai informacija apie ją prasideda ir baigiasi daugelis dienų, žinių reportažų ir straipsnių antraščių. Jai prasidėjus su baime ir intriga buvo rašoma ir skaitoma daugybė postpandeminių prognozių, kurios pasakojo ne tik apie viruso gydymą, bet ir apie gamtos atsigavimą, žmonijos pokyčius ar tapsmą geresniems vieni kitiems. Dabar tokių prognozių kur kas mažiau, apsiribojama ekonominiais, epidemiologiniais ir kitokiais apskaičiavimais, o daugelis „dvasingesnių“ temų galbūt tiesiog praskydo susidūrusios su netikėjimu arba nuoboduliu.

Pandemiją meno kontekste arba meną pandemijos kontekste aktualizuoti bando „Lewben Art Foundation“ su kuratoriumi Gintaru Česoniu, Vilniaus skveruose pristatydami šiuolaikinės fotografijos parodą „Homo Absentia“ („Trūksta / nėra žmogaus“). Trijose senamiesčio vietose įkurtose konstrukcijose eksponuojami penkių Lietuvos fotografų – Geistės M. Kinčinaitytės, Visvaldo Morkevičiaus, Pauliaus Petraičio, Imanto Selenio ir Indrės Urbonaitės – kūriniai turėtų pasakoti apie ištuštėjusius miestus ir pasikeitusius žmonių santykius: fragmentuotus, virtualizuotus, dehumanizuotus.

Šis projektas atrodo malonus galvos pravėdinimas renkant gryno oro ir žingsnių dozes Vilniuje, taip pat ganėtinai gražus šiuolaikinio meno pristatymas viešose erdvėse. Gerą įspūdį iš tiesų palieka ekspozicijos atlikimas – ažūriškos konstrukcijos, elegantiškas pakabinimas ir apšvietimas kūriniams suteikia gerą užuovėją ir su pačiais kūriniais vizualiai net nekonkuruoja. O tai, kad ekspozicijos atlikimu džiaugiasi ir parodos organizatoriai, įrodo faktas, kad joms parodos pranešime spaudai skiriama beveik tiek pat dėmesio, kiek ir kūriniams ar parodos koncepcijai.

Paroda vyksta miesto erdvėje, todėl šiek tiek stebina, kad išeksponavus įdomaus menininkų kolektyvo kūrinius prie kiekvieno stendo galime perskaityti tik bendrą projekto pristatymą, kuriame tik aptakios užuominos į kiekvieno menininko kūrinius ir strategijas, tačiau be išankstinio žinojimo arba atskiros guglinimo sesijos vargu ar pavyktų supinti koncepcinius šios parodos siūlų galus. Ir tai dar keisčiau turint omenyje, kad paroda skirta ne tik suinteresuotai, į galerijas ir muziejus daugiau ar mažiau tikslingai ateinančiai auditorijai, bet tiesiog tas pačias šviežio oro dozes renkantiems praeiviams.

Tiesa, galbūt nereikia aiškinti menininkų koncepcijų ir pakanka tiesiog pasikliauti kuratorine pandemijos linija, bet tai kvepia šiokiais tokiais nuostoliais. Pavyzdžiui, eksponuojamoje Geistės Kinčinaitytės kūrinių serijoje „Tu priklausai man“ menininkė, gretindama Žemės peizažus su Marso paviršiaus fotografijomis, plėtoja pasakojimą apie šių dviejų planetų vaizdais ir technologijomis mezgamą ryšį – ryšį kaip planetos kolonizaciją, žmogišką ilgesį ir nepažintų teritorijų troškimą. Marso ar Islandijos vaizdai taip ir lieka tik nežinomų žemių kraštovaizdžiai su mįslėmis apie virtualius santykius ir Marso teritorijas, bet kaip pažinti šitą ilgesį, kuris turbūt turėtų priminti „Zoom“ Kūčių vakarienes su šeima, – nežinia.

Panašiai nutinka ir su Indrės Urbonaitės kūriniais Moniuškos skvere prie Salomėjos Nėries gimnazijos. Eksponuojamose fotografijose matomi veidus rankomis, drabužiais ar kitais daiktais besidengiantys žmonės. Tai teisiamieji, slepiantys savo veidus nuo fotografų. Menininkė kūrinių serija „State of shame“ kvestionuoja fotografijos santykį su gėda ir pabrėžia, kad matomų figūrų kaltumas dar nebūna įrodytas, tačiau jų nuotraukos jau sklinda po žiniasklaidos kanalus ir suteikia galimybę masėms smerkti ne abstrakčią, o jau konkrečią, atpažįstamą figūrą.

Įdomu, kad šios parodos tekste klausiama, ar gatvėje sutikti žmonės, prisidengę kaukėmis, neprimena šių žmonių, besidengiančių veidus. Ir atsakymas turbūt akivaizdus – ne, neprimena. Arba primena tiek pat, kiek ir tie, kurie žiemą mėgsta iki pat akių apsivynioti šalikus. Galvojant apie Urbonaitės kūrinius, turbūt kur kas įdomiau svarstyti apie gėdijimą, kurio dabar sulaukia žmonės, viešai paskelbtose nuotraukose nedėvintys kaukių, ką jau kalbėti apie tai, jei ten politikai ar garsenybės. O kartais net ir fotografuotis nereikia, dabar tiesiog eidamas mieste be kaukės gali sulaukti aštrių ar bent jau nepatenkintų žvilgsnių. O kalbant apie kitokias kontekstualizavimo alternatyvas, gėdos ir slėpimosi aspektas įdomiai suskamba tiesiog pagalvojus apie dar vieną figūrą visai šalia šios ekspozicijos – S. Nėries skulptūros ir jos vardu pavadintos mokyklos. Tik čia, žinoma, nebelieka pandemijos. Tiesa, parodos kuratorius lyg ir duoda nuorodą į teistumą ir buvimą izoliatoriuje – galbūt dabar daugeliui tikrai lengviau suprasti, ką reiškia praleisti laiką kalėjime.

P. Petraičio, V. Morkevičiaus ir I. Selenio fotografijos turbūt lengviau sutelpa į tuščio miesto iliustravimo idėją, nors ir vėl, nepriklausomai nuo parodos koncepcijos jie pasakoja kur kas įdomesnes istorijas. Tad iki galo sunku suvokti, ką šia paroda norima pasakyti. Kad miestai tušti? Kad pasikeitė kasdienybė ir santykiai? Bet ar tikrai reikia iliustruoti tai, kas ir taip akivaizdu? Parodos tekste rašoma, kad į joje keliamus klausimus atsakyti nebūtina, galbūt nebūtina ir į šį.

Tad reikėtų pasakyti, kad „MO“ muziejaus ar „Go Vilnius“ iniciatyvas rodyti meno kūrinius reklaminiuose stenduose būtų galima vertinti kaip menu reklamuojamą meną, kas, beje, yra sąžininga. „Homo Absentia“ tikrai suteikia parodos žiūrėjimo patirtį, bet kūrinių pakabinimas ant tokių plonų koncepcinių siūlų kelia grėsmę jiems pasilikti tiesiog dailiais paveikslėliais ant labai dailių stendų viduryje miesto. Ir tai gal taip pat nėra blogai. Tačiau bėda ta, kad eksponuojami įdomūs kūriniai atrodo nusipelnę išlikti įdomūs. Dabartiniame parodos pristatyme siūlomas tiesiog gerai apgalvota rebusas, tačiau kyla klausimas, kad gal patys parodos organizatoriai uždavinėja klausimus tik tam, kad juos užduotų, o jei ir žino atsakymus, neatrodo, kad norėtų su mumis dalytis. Tad koncepcinė pynė rodosi arba pernelyg paviršutiniška, arba pernelyg paini.

Galų gale reikia pripažinti, kad ši paroda yra maloni privilegija. Maloni privilegija, bet ne pergalvoti pandemiją, o pasižvalgyti ir pamąstyti apie tai, kaip vaizdais kolonizuojamos vietos ir planetos, kaip kompiuteriai mums pasakoja apie mūsų pačių fiksuojamus vaizdus, pergalvoti, kaip fotografija prisideda prie mūsų tikrovės kūrimo ir kiek čia yra moralinės atsakomybės, taip pat padeda kitaip pamatyti tai, ko žmogiškas žvilgsnis tiesiog nepastebi, neužfiksuoja.