7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apžlibinti kosmonautai

Agnės Gintalaitės, Alfredos Gintalienės, Birutės Zokaitytės paroda „Sodas ir kosmosas“

Natalija Arlauskaitė
Nr. 34 (1355), 2020-10-09
Fotografija Dailė
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.

Vizualumo teoretikas Jamesas Elkinsas yra parašęs kelias esė apie tai, kokio žiūrėjimo būdo reikalauja skirtingi objektai. Kaip žiūrėti į smėlį, senovės Kretos raštą, vadinamą „Linijiniu B“, membranas, paveikslų dažo sluoksnio įtrūkius ir kitus vizualius objektus, nebūtinai lengvai atpažįstamus kaip žvilgsniui ypatingus. Elkinso pagrindinė mintis jau nuspėjama – visi pasaulio reiškiniai, tampantys mūsų vizualaus santykio objektu, reikalauja specifinės žiūros, kitaip nebus pastebėti, deramai suvokti ar reikšmingi.

 

Parodoje „Sodas ir kosmosas“ galerijoje „The Room“ eksponuojami aštuoni augaliniai Agnės Gintalaitės fotokoliažai, jos sesers Birutės Zokaitytės ąžuolo raižinys „Našlaitė“ ir videodarbas, jungiantis jų motinos Alfredos (Venslovaitės) Gintalienės prieš kelis dešimtmečius kurtą grafiką ir debesų vaizdus su šios pasakojimu apie auginamą sodą. Nepaisant pavadinimo ir visuose eksponuojamuose kūriniuose atsikartojančio „sodo“, paroda pristato ir apžiūri būdą, kaip žiūrėti ir į motinos-dukterų-menininkių santykį. Jei klaustume it Elkinsas, sakytume „Kaip žiūrėti į motiną?“.

 

Šis žvilgsnio klausimas išsišakoja į du kitus: iš kokio nuotolio žiūrėti ir kokios medijos tam reikia? Nuotolis, mastelis svarbus visoms trims parodos dalims. Sodą, motinos sodą, fotografijos fotomontažu sudėlioja į dekoratyvius panašumo ir skirtumo, atsikartojimo ir nuokrypio pano. Juose augalai, darbo įrankiai, sodo šiukšlės ir visa tai tvarkančio kūno dalys vienodu vertikaliu, neteikiančiu nei pirmumo, nei svarbos rakursu paklūsta objektyvui ir juos į dekoratyvius kilimų raštus organizuojančiai akiai (pirštas išties panašus į vieną iš aibės lubinų). Vienodo formato juodi ir balti pano, įrėminti „sendintais“ rėmais, juda nuo šakelių dėlionės prie gėlių žiedų, išrikiuotų tarsi nežinomo dvaro puošnūs apdovanojimai, ornamentų. Šios augalinės regalijos, išlaikančios griežtą žvilgsnio distanciją, atsikartoja Zokaitytės ąžuolo raižinyje, kurio išraižytos našlaitės mastelis užgožia medžio rieves ir optiškai apverčia ilgaamžiškumą ir trumpalaikį žydėjimą.

 

Videodarbas turi aiškią rodymo, įsižiūrėjimo ir nematymo logiką. Girdime tik motinos balsą, pasakojantį apie gausybę augalų, kviečiantį į juos įsigilinti, įsižiūrėti, ir parodos autorės balsą, vis jų nematantį. Pokalbyje su Egle Rindzevičiūte („Sodas ir kosmosas: apie kūrybą ir darbštumo (be)prasmybę“, artnews.lt, 2020 09 29) Gintalaitė sako: „[M]ama pasakoja ne apie tą sodą, o apie kažkokį kitą, stebuklingą sodą, kuris daugybę kartų gražesnis ir kurio aš niekaip nematau, nors ji ir rodo pirštu.“ Nematomas sodas ir nematomas balsas jungiami su Gintalienės darbais ir dangumi, su maksimaliu žmogaus akiai pasiekiamu nuotoliu ir žvilgsniu į nebetęsiamą kūrybą, su įsižiūrėjimo riba. Motinos balsas lydi visą nedidelės parodos lankymą ir norom nenorom reguliuoja ją, ryškina atsitraukimą, anestezuojančią distanciją fotografijose, nes nuolat kviečia priartėti prie sodo augalų, įteikia akustinį didinamąjį stiklą.

 

Apžiūrėdama darbus vis galvojau apie juoda ir balta spalvomis prigesintą kūrinių puošnumą ir darbiniu būdu iš nešiojamojo kompiuterio salės kampe rodomą projekciją ir sklindantį balsą. Ar ne geriau būtų didesnis videovaizdas ir supantis, „didelis“ balsas? Turbūt visgi ne. Teoretikė Mary Ann Doan atkreipė dėmesį, kad balsas kine, apgaubdamas mus, panaikina nuotolį nuo ekrano, šiuo atveju – nuo fotografinių vaizdų. Balsas sukuria savotišką akustinį voką (envelope), ir šis vokas turi ir „kūdikio voko“ reikšmę, į kurį panyrame saugiai ir neprieštaringai, bet ir išsižadėdamos subjektiškumo. Tad balso nuo vaizdo atjungimo strategijos paprastai yra (kino) emancipacinės strategijos, kurioms galima priskirti ir motinos balsui parinktą proksemiškai konkrečią ir ryškią, bet ne apglėbiančią vietą.

 

Parodos anotacijoje Agnė Gintalaitė palieka interpretacinį siūlą: mini, kad tvarko mamos kosmosą it Ernstas Haeckelis, XIX a. kūręs savo herbariumus, t.y. pasitelkdama mokslinę žiūrą. Šio vokiečių zoologo, filosofo, menininko ir socialinio darvinisto herbariumai ir zoologiniai atlasai išties patenka į fotomontažų genealogiją: jis sukuria dekoratyvų būdą vaizduoti gamtos pasaulį ir sprendžia žvilgsnio į gamtą subjektyvumo ir objektyvumo, asmens pėdsako mokslinėje reprezentacijoje problemą. O kartu ir medijos, kuri šį pėdsaką naikina arba ryškina.

 

1904 m. Haeckelis išleido knygą „Meno formos gamtoje“ („Kunstformen der Natur“), kurioje pateikė žemiausių organizmų klasifikaciją, aprašymą ir daugybę labai geros kokybės iliustracijų, vaizduojančių organizmus nuo vienaląsčių iki medūzų, remiantis modernistine estetika. Vaizdų mastelis nepriklauso nuo realaus objektų dydžio, jie išrikiuojami nepaisant jų santykio ar buvimo ypatumų, pirmenybė teikiama estetizuotai geometrijai, dažnai ieškant pabrėžtinės tvarkos – simetrijos. Knygos pratarmėje Haeckelis rašo, kad iš visų įmanomų „fantastiškų“ formų jis, be kita ko, rinkosi „estetiškai gražiausias ir vertingiausias“. Tad mokslinė žiūra (mikroskopas, mikrоgrafija) ir estetinis žvilgsnis (įmantriausios formos) eina greta po objektyvumo vėliava, tačiau Haeckeliui fotografinio, mechaniško objektyvumo nepakanka, reikia tikslesnės – tiesiogine to žodžio prasme – rankos, sugaunančios „fantastiškumą“ ir estetizuojančios.

 

Gintalaitės „Sodo ir kosmoso“ pano serijai fotografijos irgi yra ir per daug, ir per mažai. Tai fotografija, bet ir fotomontažas. Realus sodas, bet ir klasifikacinė, dekoratyvi žiūra. Apie Haeckelio objektyvumo sampratą ir pasirenkamo vizualumo tvarką rašę Lorraine Daston ir Peteris Galisonas sako, kad šiuo atveju „objektyvumas nenumatė fotografijos, fotografija nenumatė objektyvumo“ (Lorraine Daston, Peter Galison, Objectivity, New York: Zone B, p. 161). Dekoratyvus fotomontažas siūlo nehierarchizuojančią kunst(foto)kamerą, kuriai tai, kas sava, ir tai, kas fantastiška ar baugina (o juk sode tarp žiedų ir žolių pasitaikantys ausis ar pirštas baugina), tampa pakeliama žiūrėti. Motinos balsas mini, kad senovinių gvazdikų spalva įžiūrima net iš kosmoso, kur jų apžlibinti skraido kosmonautai. „Sodas ir kosmosas“ siūlo būdą, kaip žiūrėti į motiną ir neapakti.

 

Paroda veikia iki spalio 31 d.

Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Vaizdas iš parodos „Sodas ir Kosmosas“. V.Nomado nuotr.
Vaizdas iš parodos „Sodas ir Kosmosas“. V.Nomado nuotr.
Vaizdas iš parodos „Sodas ir Kosmosas“.V.Nomado nuotr.
Vaizdas iš parodos „Sodas ir Kosmosas“.V.Nomado nuotr.
Vaizdas iš parodos „Sodas ir Kosmosas“. V.Nomado nuotr.
Vaizdas iš parodos „Sodas ir Kosmosas“. V.Nomado nuotr.