Viešos paslaptys ir privačios erdvės

Liepos 23 d. Rygos fotografijos bienalėje jaunosios kartos fotografas Visvaldas Morkevičius pristatė naują fotografijos projektą „Portraitzine. Gintas K“. Ta proga kalbamės su menininku apie fotografijų knygos, kaip medijos, svarbą ir reikšmę, jo vizualias keliones bei kuriamą (auto)portretą. 

Tai antras tavo tęstinio projekto „Portraitzine“ leidinys. Nuo pat pirmos fotografijų serijos „Public Secrets“ tavo darbai įgauna knygos pavidalą. Kodėl pasirinkai tokį formatą? Kuo, tavo manymu, ši medija geriau tinka perteikti tavo vizijoms?

Ir „Public Secrets“, ir „Portraitzine“ projektai įgavo knygos formą tik vėliau, jie nebuvo kuriami konkrečiai šiai medijai. Formatą atradau dirbdamas su archyvais, skaitmenindamas „Public Secrets“ nuotraukas ir mėgindamas apibrėžti, apie ką yra šis projektas. Knyga tuo metu atrodė tinkamiausia forma. Naratyvas ir jo pateikimas išliktų toks pat, nereikėtų kaskart pagal erdves jo kaitalioti ir ieškoti naujų pateikimo variantų, atsisakant didelės dalies nuotraukų. Taigi galima sakyti, kad knyga, kaip medija, laisviau leidžia žaisti su didesniais kiekiais vaizdų, lyg didžiulė galerija. Kita vertus, pats knygos daiktiškumas suteikia galimybę patirti materialią fotografijos formą, leidžia atsirasti intymiam santykiui, tyrinėjimui. Knyga gali kalbėti atvartais, puslapiais ar net ritmais, čia ir prasideda pats knygos menas – kaip ją atskleisti per turinį. Trumpai tariant, knygos formatas man artimas dėl medijos formos galimybių: naratyvo, intymumo, išliekamumo (lyginant su paroda) bei galimybės dalintis prieinama, tiražuojama forma su platesniu žmonių ratu. 

Knyga, kurioje yra fotografijos – kūriniai, pati yra atskiras kūrinys. Savo projektus papildai dar ir kitomis medijomis, „Public Secrets“ projektui esi sukūręs garso takelį, o „Portraitzine“ leidiniuose galima rasti ir su leidinio herojumi susijusių objektų, pridėtų jo darbų: pirmajame tai – pigmentinis atspaudas, antrajame – vinilinė plokštelė ir plakatas. Visa tai tarsi praplečia kūrinio suvokimo ribas, įtraukia daugiau potyrių. Kiek dėmesio skiri pačiai knygai kaip kūriniui?

Knyga ir pasirinkimai – jos formos, dizaino – man yra lygiai taip pat svarbūs kaip darbų eksponavimas, kūrinių pateikimas galerijoje. Sukūrus kūrinį ar turint puikią idėją, reikia ir tinkamo galutinio įgyvendinimo, kuris atskleistų ar pagrįstų kūrinį. Taip pat ir su knygos dizainu – gali arba sugadinti blogai išeksponuodamas, numenkinti, neištransliuoti žinutės, arba, atvirkščiai, atverti dar labiau, papildyti. Todėl pačiai knygai norisi skirti ne mažiau dėmesio nei projektui, bet kartu ir išlaikyti vienodą santykį, kad knyga netaptų atskiru kūriniu nuo projekto. 

Savo darbus vadini vizualiomis kelionėmis. „Public Secrets“ projekte kelionė suprantama tiesiogine prasme – tai kelerius metus trukęs kasdienybės stebėjimas, atrastų vietų įamžinimas, o „Portraitzine“ projekte kelionės sąvoka įgyja naują reikšmę – ji tampa kūrybinio proceso metafora. Kelionės tikslu tampa ne vieta, o žmogus ir jo realybė. Pats fotografavimo procesas tampa kelionės maršruto dokumentacija. Kaip pasirenki kelionės „tikslą“ (ir vienu, ir kitu atveju) bei dėlioji savo „maršrutą“?

Mano kelionių maršrutai kartais nesąmoningi, kartais labiau sąmoningi. Pamėginsiu paaiškinti, kaip tai pasireiškia. „Public Secrets“ projektas išsivystė iš mano nepasitenkinimo tuometine veikla, tai buvo tam tikras protestas prieš save ir aplinką, kurioje esu. Mano fotografijos kelias prasidėjo nuo asistavimo mados fotografijoje. Įkritau į mados, glamūro, reklamos kontekstus, kurie lydėjo ir vėliau, jau pradėjus fotografuoti pačiam. Ilgainiui supratau, kad dėl fikcijos, kurią ir pats kuriu, imu užstrigti tam tikrame burbule, nykti ir prastai jaustis. Pamažu ėmė reikštis tylus protestas, priešinimasis esamai situacijai. Kad galėčiau pailsėti nuo glanciškumo, kišenėje pradėjau nešiotis point-and-shoot kamerą ir fiksuoti visokį trashą (lyginant su darbo veikla). Gyvenau Kauno gatvėje priešais „Kablį“, kai sužinojau, kad mano namo rūsyje veikia nelegalus striptizo baras. Tą akimirką supratau, kad net nelabai žinau, kas vyksta aplink mane, o įsivaizduoju, kad viską žinau. Tada pradėjau tyrinėti aplinką, tikrinti tą realybę, kuri egzistuoja už mano burbulo ribų. Taip fotografuojant sau, nesąmoningai prasidėjo „Public Secrets“ projektas kaip tam tikras brandos ir pasipriešinimo momentas. Pradėjus dirbti su archyvais, peržvelgus sukurtus „fotografinius užrašus“, išryškėjo temos, projektas vystėsi ir ilgainiui įgijo knygos formą. „Portraitzine. Issue Remigijus“ prasidėjo irgi ne visai sąmoningai – neketinau kurti projekto, bet norėjau nufotografuoti Remigijų, jį dokumentuoti. Pažinojau jį apie trejus metus, mačiau, kad jo realybė kitokia, norėjau pabandyti apčiuopti, koks jo pasaulis, kas jis toks. Pradėjau fotografuoti jo portretą, visas procesas nusitęsė per kelias dienas, vėliau ėmiau fotografuoti objektus, dokumentuoti jo aplinką. 2016 metais išvykau į Berlyną, kartą ryškindamas juosteles galvojau: praėjo dveji metai nuo „Public Secrets“ išleidimo, juk reikia išlaikyti gautą dėmesį, kažką naujo sukurti. Net pats nesuvokiau, kad bandau kažkam įtikti. Ir supratau, kad viską turiu priešais save, ryškinu tai, kas man pačiam įdomu – juk sąmoningai norėjau dokumentuoti Remigijų, išsaugoti kitokią jo realybę. Taip ir įsivilko projektas į šiuos žodžius. Taigi antras projektas buvo sąmoningesnis, iš esmės tuomet mano kūryboje įvyko lūžis, atsirado daugiau sąmoningumo – dabar eksperimentuoju sąmoningai, bet nebūtinai apie sąmonę. 

Pirmasis leidinys „Portraitzine. Issue Remigijus“ iš dalies susijęs su mados pasauliu, antrasis – „Portraitzine. Issue Gintas K“ – su muzika. Abi šios sritys tavo gyvenime nėra svetimos: mados fotografija iš pradžių užėmė didelę tavo kūrybinės veiklos dalį, o tavo muzikinė veikla žinoma Birutės al. 34 pseudonimu. Ar tai turėjo įtakos fotografuojamų žmonių pasirinkimui, ar taip pat buvo nesąmoningas sprendimas?

Nesirenku pagal konkrečią sistemą ar temą, remiuosi labiau subjektyviu susidomėjimu žmogumi, jo realybe. Prieš „Portraitzine. Issue Gintas K“ buvau sukūręs dar vieną projekto dalį, bet jos nusprendžiau neišleisti. Nors tai buvo spalvingas ir jaunatviškas, maloninantis akis kūrinys, vartydamas leidinio „lėlę“ supratau, kad jame neapčiuopiu fotografuojamojo realybės ypatingumo (o tai ir yra projekto esmė – ypatingų realybių kolekcionavimas ir tyrinėjimas). Ši situacija mane pastūmėjo grįžti prie pirminės intencijos. Antrąją projekto dalį nusprendžiau kurti apie Gintą Kraptavičių, kas vėliau pasiteisino. Tai dar kartą patvirtino: kad ir kaip toli besidairyčiau, dažniausiai viską randu čia pat, šalia savęs. 

„Portraitzine“ projektas supažindina skaitytoją su herojumi per skirtingus sluoksnius – jo darbus, privačią aplinką ir jo paties reprezentaciją. Kiekvieno sluoksnio reikšmingumas kiekviename leidinyje veikia skirtingai – tai priklauso nuo paties individo. Ar tau svarbu užmegzti kontaktą, tam tikrą ryšį su fotografuojamuoju? Koks yra tavo vaidmuo šiame procese ir kiek leidi pačiam individui kontroliuoti veiksmą?

Neužsimezgant ryšiui su fotografuojamu žmogumi, galimybės jį pažinti ir atskleisti susiaurėtų iki minimumo, todėl atvirumas, kurio siekiu fotografuodamas, tampa pirmu žingsniu projekto pradžios link. 

Kol kas dar spėlioju, ar bus „Portraitzine“ dalis apie žmogų, kurio visai nepažįstu, su kuriuo neturiu bent įsivaizduojamo ryšio. Ir Remigijų, ir Gintą pažinojau jau kurį laiką ir tik po gerų trejų ir daugiau metų ėmiausi jų portretų.

Pačiame fotografavimo procese dalyvauju tiek, kad jį inicijuoju, o vėliau labiau stengiuosi leisti fotografuojamajam paveikti situaciją. Man svarbus jo kontaktas su fotoaparatu, ką jis pats nori parodyti. Jeigu matau, kad žmogus ilgainiui ima jaustis nejaukiai, pasiūlau pakeisti aplinką, stebiu, kuo jis nusprendžia pasidalinti kitame žingsnyje. 

Ar kurdamas žmogaus portretą turi išankstinę viziją, ką apie jį nori pasakyti, kaip jį parodyti?

Ne, vizijos dažniausiai neturiu, labiau pasiduodu situacijai ir pasikliaunu pačiu žmogumi, taip geriau pavyksta jį pažinti. Nors, pavyzdžiui, pirmoji nuotrauka leidinyje „Portraitzine. Issue Gintas K“ sukurta sąmoningai, prieš išvykstant iš Ginto namų. Turėjau sukūręs vos kelis jo portretus, nes jo paties santykis su fotoaparatu gan tolimas, jis introvertiškesnis už Remigijų (pristatomą pirmame „Portraitzine“ leidinyje), todėl stengiausi kuo mažiau jį provokuoti. Tačiau simboliškai fotografinę kelionę pas Gintą užbaigiau jo portretu prie jo namų, kuriuose yra jo pasaulis, eksperimentavimo erdvė. Šiuo atveju galima sakyti, kad turėjau konkrečią viziją – norėjau sukurti jo portretą jo paties erdvėje ar aplinkoje, bet kaip viskas atrodys ir kas iš to išeis, nežinojau.  

Prieš fotoaparatą esančiam žmogui būdinga sąmoninga savo paties veiksmų refleksija, kuri skiria jo įprastą elgesį nuo pozavimo nuotraukai. Kaip teigia Roland’as Barthes’as, norėdamas, kad fotografija atitiktų pageidaujamą įvaizdį, žmogus, atsidūręs prieš fotoaparatą, ima elgtis nenatūraliai, įkūnija įsivaizduojamą personažą ir iš anksto paverčia save „atvaizdu“. Performatyviu elgesiu prieš fotoaparatą apibūdinama žmogaus tapatybė nėra nei tikra, nei fiktyvi – ji sukuriama pozuojant pagal tam tikrus elgesio modelius. Tai leidžia kvestionuoti fotografijos objektyvumą ir dokumentinę vertę, taip pat – tapatybės atsiskleidimą fotografijose. Pavaizduoti žmonės praranda tapatybę, o fotografas sukonstruoja ją iš naujo pagal tai, ką ir kaip nusprendžia įtraukti į kadrą. Taigi – kaip manai, šiuo atveju fotografija labiau atskleidžia ar konstruoja asmens identitetą?

Savireprezentacijos momentas man yra svarbus tuo, kaip žmogus pats save pateikia ir ką žiūrovas gali iš to perskaityti. Ar žmogus, žinodamas, kad jį fotografuos, pavyzdžiui, pasipuoš, ir ką jis norės tuo pasakyti? Man ta žinutė svarbi. Iš čia kyla mano polinkis apmąstyti tą žmogų ne pagal vaizdą, kurį parodau, bet pagal tas dokumentines detales, iš kurių susidarinėju, konstruoju savo subjektyvią viziją. Aš pasirenku, atrenku konstrukcijos detales, iš kurių žiūrovas toliau konstruoja savąją. Iš esmės fotografijos objektyvumas – labai kvestionuojamas dalykas, bet aš nesistengiu kurti totalios fikcijos. Stengiuosi kuo mažiau įsiterpti, galbūt vienur esu didesnis proceso dalyvis, bet siekiu ne akumuliuoti, o labiau užimti stebėtojo poziciją ir ja pasidalinti. 

Ir „Public Secrets“, ir „Portraitzine“ projektus galima laikyti subjektyviomis tavo, kaip menininko, kelionių ir realybių kolekcijomis. Pasirinkdamas kelionės tikslą, detales, kurias nusprendi įtraukti į kadrą, galiausiai dėliodamas fotografijų seką konstruoji tave supančio miesto ir įsivaizduojamą žmonių identitetą, sukuri vaizdinį ir etnografinį pasakojimą / dienoraštį. Ar galima teigti, kad kuriamas miesto ir žmonių portretas iš dalies tampa tavo paties portretu, vidiniu dialogu, gimstančiu per fotografiją?

Labai malonu išgirsti tokį įžvalgumą. Kaip ir visiems (ar bent daugumai), taip ir man norisi save pažinti, tad fotografija tampa įrankiu, lydinčiu mane įvairiose patirtyse, ir kolektyvinėse, ir asmeninėse, leidžiančiu suprasti ir apibrėžti mano priklausymą vienai ar kitai žmonių grupei, kas man yra priimtina, kokios yra ribos, kur jos išsitrina. 

Vystant „Portraitzine“ projektą man pačiam kilo klausimas: ar šis projektas nėra mano paties portreto dėlionė? Ar tų projektų visuma galiausiai netaps mano paties nuotrauka? Bendraudamas su kitais kartais savyje imu atrasti jų, o galbūt tiesiog savo, bet dar nepažintus atspindžius. Galėčiau drąsiai sakyti, kad bendraudamas ir su Remigijumi Praspaliausku, ir su Gintu Kraptavičiumi atradau, išmokau tam tikrų dalykų, už ką esu jiems dėkingas. 

„Public Secrets“ projektą norisi lyginti su Andrew Mikšio projektu „Disko“. Ir dėl pasirinktų nereprezentuojamų, neoficialių vietų fiksavimo, ir dėl vizualumo, pasirinkto minimalistinio knygos formato. Vis dėlto Mikšys fiksavo vietas, kurioms pats nepriklauso, kuriose yra pašalietis. Tu, kita vertus, fiksuoji tau artimą aplinką, tad esi ne tik stebėtojas, bet ir jos dalis. Tavo darbai yra tarsi reakcija į tave supančią aplinką, rodanti, kaip kontekstas formuoja vizualią kalbą. Koks tavo santykis su šiomis vietomis? Kaip jautiesi žvelgdamas į šiuos vizualius užrašus?

Kai kurios situacijos, erdvės buvo fiksuotos prieš aštuonerius metus, daug kas pakitę ar išnykę. Tam nostalgijos nejaučiu, bet priimu kaip savo patirtis ir praeitį, kurią turėsiu visuomet. Lyginant praeities ir dabarties santykį, jis visai kitoks, nebandau grįžti į tą tyrinėjimo būseną, kurią išgyvenau tuomet, todėl labiau atsiduodu dabarties patyrimui, leidžiančiam atrasti visai kitus dalykus. 

Dar vienas aspektas, dėl kurio palyginau „Public Secrets“ projektą su „Disko“, – tai kilusios diskusijos dėl atvaizduojamos realybės neatitikimo įsitvirtinusiam įvaizdžiui. Su tavo sukurtais vaizdais galime tapatintis tiek, kiek leidžia mūsų asmeninė patirtis. Atpažįstamumo jausmas kiekvienam stebėtojui yra individualus, o įvykių scenarijai, įsivaizduojami žvelgiant į nuotraukas, irgi visiems skirtingi. Vis dėlto sulaukei neigiamų reakcijų. Atrodo, tavo nuotraukos neturėtų nustebinti žmogaus, susidūrusio su realybe. Matyt, kai kurie žiūrovai sąmoningai pasirenka nuo jos atsiriboti, jos nematyti. Kodėl, tavo nuomone, nepriimame to, kas yra mūsų dalis? Į kokią auditoriją pats taikaisi – į tuos, kuriems šie vaizdai yra artimi, ar galbūt nori labiau atkreipti dėmesį tų, kurie tikslingai to nemato: tarsi sakai, imkit ir žiūrėkit, tai irgi egzistuoja? 

Manau, kad į mano darbus labiausiai reaguoja tie, kurie randa vienokį ar kitokį santykį su tuo, kas rodoma. Vieni negali susitaikyti, kad jų įsivaizduojama realybė nesutampa su rodoma, kiti, atvirkščiai, su ja susitapatina. Labiausiai ir siekiu, kad auditorija rastų savo ryšį su darbais. Grįžtant prie pirmosios klausimo dalies apie atpažįstamų patirčių priėmimą, manau, taip gali būti dėl įvairių priežasčių: dėl to, kad sunku pripažinti, jog gali būti ir kitaip, nei pats įsivaizduoji; dėl to, kad nenori kvestionuoti realybės ar tiesiog pripažinti kismą. Gal kartais yra tiesiog paprasčiau turėti vieną tiesą? 

Šiuo metu dalyvauji projekte „Menas be stogo“, pristatai naują leidinį Rygos fotografijos bienalėje. Tavo kūrybą taip pat galima pamatyti grupinėse, tarptautinėse parodose, esi surengęs ir personalinę parodą. Kiek tau, kaip jaunam menininkui, yra svarbu aktyviai dalyvauti šiuolaikiniame meno lauke?

Tokio tikslo – būti aktyviu meno lauko dalyviu – neturiu, jei taip būtų, matyt, būčiau aktyvesnis. Bet iš esmės, kaip ir bet kurioje srityje, aktyvumas suteikia daugiau dėmesio, populiarina paties veiklą, rodo, jog esi. Jei turiu ką nors naujo, dar nepristatyto, ir atsiranda tam tinkamas kontekstas, mielai pasidalinu. Manau, kad kiekvienas kurdamas ar pristatydamas kūrybą turi rasti savo greitį ir dažnį. Vis dėlto daugiausia dėmesio skiriu turiniui, o ne kiekiui. 

Ir pabaigai – prie ko šiuo metu dirbi? Ar planuoji tęsti „Portraitzine“ projektą? 

„Portraitzine“ projektą tikrai tęsiu, jis, manau, bus ilgalaikis iš esmės, besivystantis projektas, kuris tęsis galbūt visą gyvenimą. Šiuo metu vystau ir žengiu pirmus žingsnius naujo projekto link. Nežinau dar, kas iš to bus – knyga, paroda ar kas kita, bet eksperimentuosiu, o tada jau bus matyti. 

Ačiū už pokalbį!

Kalbino Katažyna Jankovska