7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Proto mankšta ir kūno malonumai

Tarptautinis fotografų seminaras Nidoje

Gytis Skudžinskas
Nr. 28 (1265), 2018-09-14
Fotografija
J. Gudeikos nuotr.
J. Gudeikos nuotr.

Įžengus į rugsėjį kultūrinis gyvenimas ima intensyvėti visuose frontuose, o Lietuvos fotomenininkų sąjunga jau 41-ąjį kartą visus kvietė į tarptautinį fotografijos seminarą Nidoje. Vietos geografija ir visa infrastruktūra, o šiemet ir jūros bei oro temperatūra tiesiog liepiamąja nuosaka kvietė pratęsti vasaros malonumus. Tačiau taip nemanė Vilma Samulionytė, Gintaras Česonis ir visa jų surinkta organizatorių komanda. Atrodė, kad per penketą dienų pristatytos programos intensyvumo pakaktų mažiausiai pusmečiui. Kiekvieną dieną pradėjo trys teorinės paskaitos, vakarais – po keturis menininkų pristatymus, juos pratęsė darbų peržiūros viešose Nidos vietose. Atidarytos trys parodos, surengtos trys menininkų dirbtuvės. Tad vien renginių skaičius darytų nemažą įspūdį. Bet stebino ir renginių kokybė, lektorių autoritetas šiuolaikinio meno lauke bei sklandus viso seminaro vyksmas.

 

Jau antri metai kiekviena Nidos seminaro diena sukasi apie vieną ar kitą probleminį lauką, atitinkamai grupuojant ir teorines paskaitas, ir menininkų bei praktikų prisistatymus. Dalyviui tai leidžia susidaryti savo grafiką pagal asmeninius interesus. Pirmos trys dienos buvo skirtos konceptualioms prieigoms, o baigiamosios dvi – praktiniams fotografijos reprezentavimo ir sklaidos klausimams. Nors neišvengta ir persipynimų, tai – funkcionalus pokytis seminaro struktūroje. Atidarymo dienos paroda „Nauji fotografijos įrankiai: nuo googlo iki algoritmo“ bei kitų dienų temos – „Fikcija ar dirbtinumas“ ir „Savistaba“ – yra nuosekliai išdėstytos vizualinio meno lauko kūrėjus dominančios problemos. Paskutinės dvi dienos skirtos fotoknygai pačiais įvairiausiais aspektais ir galerijos ar institucijos, kaip pagrindinės menininkus reprezentuojančios erdvės, aptarimui, jos galimybėms keistis.

 

Minėta atidarymo paroda VDA Nidos meno kolonijoje ir tą pačią temą nagrinėjantis naujausias žurnalo „Fotografija“ numeris panardino žiūrovus ir skaitytojus į skaitmeninių ir technologinių atvaizdų srautą bei kritinį naujųjų technologijų permąstymą vaizdų kūryboje. Pasak parodos kuratoriaus ir žurnalo sudarytojo Paulo Papero, šiame numeryje nagrinėjama, „kaip programos, aplikacijos ir dirbtinio intelekto technologijos formuoja ir keičia fotografijos diskursą, mesdamos iššūkį tradicinėms medijos riboms“. Paroda daugiasluoksnė, tad keistoka pasirodė kuratoriaus pastanga akcentuoti technologiškumą ir naujumą, nes dalis žiūrovų tik taip ir priėmė nurodymus, labiau nesigilindami į konceptualius kūrinių sumanymus.

 

Antai olandų menininkės Esther Hovers kūrinys „Klaidingi teigiamieji“. Čia galime kalbėti apie stebėjimo kamerų funkcionavimą ir algoritmus, registruojančius mūsų kasdienybę, bet atrodo, kad vis dėlto daug svarbesnis turėtų būti pats galios diskursas. Menininkė bendradarbiaudama su išmaniojo viešojo stebėjimo ekspertais atkūrė situacijas, kuriose kiekvieną iš mūsų išmaniosios programos gali atpažinti kaip potencialų nusikaltėlį. Tuomet kyla klausimas, kiek „saugūs“ galime jaustis mieste ar kitoje viešojoje erdvėje ir kam turime patikėti kontrolės svertus. Tiesiog stovėjimas nepažįstamo miesto gatvėje su kelioniniu lagaminu bandant susiorientuoti nesunkiai gali būti traktuojamas kaip teroristinio išpuolio grėsmė.

 

Jau daugiau nei dešimtmetį Amerikoje aproprijuotas menines praktikas plėtojanti Penelope Umbrico parodoje pristatoma darbu „Visų nuotraukos, visų teisės“. Menininkė žengia toliau nei įprastai rastus atvaizdus naudojantys autoriai. Ji ne tik sukuria atvaizdų lavinų ir srautų instaliacijas, bet ir atlieka socialinį veiksmą. Surinkusi mėnulio pilnaties fotografijas „Flickr“ vaizdų dalijimosi platformoje, ji iškelia unifikuotos kolektyvinės kūrybos praktikos klausimą. Be to, taip pat svarbu, jog autorė, pardavusi darbą „Visų nuotraukos, visų teisės“, gautą finansinę išraišką padalija visiems projekto bendraautoriais tapusiems fotografams.

 

Tad parodoje daugiausia dėmesio skyrusius „naujam fotografiniam įrankiui“ norėčiau pakviesti dar kartą aplankyti parodą, šią savaitę perkeltą į Vilniaus fotografijos galeriją.

 

Manipuliacijas atvaizdais, skaitmeniškumą bei tikrumo ir netikrumo antipodus svarstė ir teoretikai savo paskaitose, ir menininkai kūrybos pristatymuose. Kritikas Virginijus Kinčinaitis kalbėjo apie tiesą, manipuliatyvumą ir pasitikėjimo atvaizdais krizę. Akvilės Anglickaitės meninės praktikos vardiklis – vaizde glūdinčio netikrumo tyrimas. Dalios Mikonytės ir Adomo Žudžio kūriniuose virtualumas verčia permąstyti aplinkos suvokimo ir vartojimo įpročius. Bankoke užaugusi menininkė Alba Zari manipuliuoja atvaizdu ir naudodama fizionomikos metodą siekia išskirti savo tėvo bruožus. O Prancūzijoje dirbantis Sebastianas Arthuras Hau iškėlė klausimą, kaip mes galime reprezentuoti fotografijos knygas skaitmeninėje ir videokanalų erdvėje, neprarasdami santykio su fiziniu objektu.

 

Fotografinio vaizdo išjudinimas – vis iš naujo apmąstoma ir kūrėjų aistras kurstanti problema. „Street Level Photoworks“ galerija iš Škotijos seminaro lankytojams pristatė septynių fotografų kurtus audiovizualinius darbus, kuriuose autoriai, įprastai dirbantys su statišku vaizdu, mėgino suvaldyti ir laiko dimensiją. Natalija Arlauskaitė kalbėjo apie fotografinio atvaizdo perkėlimą į kino formatą.

 

Žinoma, kaip ir visada kalbant apie fotografiją ar fotografines strategijas nemažai dėmesio skiriama ir įvairiems autentiškumo aspektams. Šiais metais seminaro kontekste pirmą kartą surengtas statiškų ir judančių vaizdų konkursas „Savistaba / Self-reflection“, kuriam darbus pateikė daugiau nei 200 autorių iš viso pasaulio. O nugalėtojos Maria Kapajeva ir minėta Alba Zari buvo pakviestos pristatyti savo kūrybą Nidoje.

 

Maria Kapajeva savo keliasluoksnėms instaliacijoms, videodarbams ir objektams kurti pasitelkia labai asmenišką patirtį, savo šeimos socialinės padėties transformacijas griuvus Sovietų Sąjungai, ir išskleidžia tapatybės bei lytiškumo problematiką. Toks autentiškas kalbėjimas, nuoširdumas ir santykis su savo kūriniais akivaizdžiai būdingas ir Violetai Bubelytei bei suomei Elinai Brotherus.

Bubelytę mes jau puikiai pažįstame, o štai Brotherus į Nidos fotografų seminarą pavyko pakviesti tik po kelerių metų. Ši autorė – bene ryškiausia renginio žvaigždė, nes jos dėka pasaulis ėmė kalbėti apie „suomišką fotografijos fenomeną“. Menininkę dominančios temos – lytiškumas ir moters vieta meno istorijoje. Ji, kaip ir Bubelytė, modeliu renkasi save ir taip pat teigia, kad netgi naudodama savo kūną šneka apie visuomenę ir personažo patirtis joje. Tačiau nors viena paskutinių Brotherus parodų vadinasi „Tai ne aš, tai fotografija“ („It’s not me, it’s a photograph“), žiūrėdamas ir klausydamasis menininkės pasakojimo apie darbų sumanymus atrandi ir labai asmeniškus išgyvenimus, patirtis ar net traumas.

 

Tomas Pabedinskas, pasakodamas apie Romualdo Požerskio praėjusiais metais išleistą dienoraščių ir „mėgėjiškų“ fotografijų knygą „Neramūs keliautojai“, taip pat aptinka autentiškumo siekį, posūkį į kasdienius objektus ir pačią artimiausią aplinką bei praėjusį laiką. Agnė Narušytė nagrinėjo „karo architektūrą“ – statinius, objektus ir viešąsias erdves, sudominusius fotografus dėl savo keistos siurrealybės. Jie yra palikti karo ar paveikti karo, užkodavę prievartinę patirtį ir tragedijos ženklus, bet kartais tapę neatskiriama kasdienybės dalimi.

 

O tarp paskaitų (ir mėnesį po seminaro) užsukus į Kuršių nerijos istorijos muziejų, galima apžiūrėti Vytauto Balčyčio parodą, kurioje susipina epochos ir laiko kasdienybės objektai ir autoriaus ramus, melancholiškas stebėjimas. Aplinkos monumentalumas ir neišvaizdumas be perstojo keičiantis vietomis bei intymus fotografijų formatas pasakoja apie buvusį laiką be pompastikos, bet kartu ir be neapykantos.

 

Antrą kartą įteikta Nidos mero premija atiteko Alvydui Lukiui už 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose sukurtų darbų serijas „Krikštai“ ir „Daiktai iš jūros“. Jose autorius registravo nereikšmingus arba nykstančius aplinkos ženklus, objektus, neretai praradusius savo pirminę paskirtį ir dėl to audrinančius mūsų vaizduotę.

 

Beje, išaiškėjo ir viena seminaro programoje galbūt nenumatyta tema – moterų kūrybos padėtis šiandienos vizualinio meno lauke. Ją iškėlė Laimos Kreivytės pranešimas apie parodoje „M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 iki šių dienų“ pristatytą kūrybą. Bet šis klausimas nuskambėjo ir kitų menininkų bei lektorių pranešimuose. Jau minėta Elina Brotherus ne tik pristatė darbus, bet ir pakvietė susirinkusiuosius pasirašyti manifestą, skirtą didžiausiam ir seniausiam fotografijos festivaliui Arlyje (Prancūzija), kuriuo būtų reikalaujama į šį festivalį įtraukti bent 50 proc. moterų kūrėjų, nes praėjusių metų santykis 80 proc. vyrų ir 20 proc. moterų bei festivalio direktoriaus paaiškinimas, esą jis negalėjo rasti daugiau gerų kūrėjų moterų, yra ne tik nesimpatiškas, bet ir arogantiškas. Atrodo, Nidos fotomenininkų seminarui sulaukti tokio manifesto neteks, nes ir šiemet bemaž du trečdaliai pranešėjų ir menininkių buvo moterys.

 

Dalies pranešėjų ir menininkų nepaminėjau dėl teksto apimties, bet visą renginio programą galima rasti internetinėje Lietuvos fotomenininkų sąjungos svetainėje (photography.lt). Tai – tik vienas galimas pasakojimas iš Nidos, tikriausiai kiekvienas apsilankęs galėtų išskleisti savąjį. Be to, kartkartėmis laimėdavo ir jūra, ir Nidos aplinka, traukusi pasimėgauti ankstyvo rudens malonumais. Gal todėl ir programos sudarytojai Vilmai Samulionytei paskutinėmis seminaro dienomis kažkas pasakė: „Paplūdimys pilnas raudonųjų seminaro krepšelių.“

J. Gudeikos nuotr.
J. Gudeikos nuotr.
Vilma Samulionytė. R. Šileikos nuotr.
Vilma Samulionytė. R. Šileikos nuotr.
Gintaras Česonis. R. Šileikos nuotr.
Gintaras Česonis. R. Šileikos nuotr.
J. Gudeikos nuotr.
J. Gudeikos nuotr.