Kaip netapti didžėjumi

Kaip pasakoja Benas Šarka, „priešistoriniais laikais, kol jokių didžėjų nebuvo, gyveno tikrieji džedajai ir drozofilos. Nežinia kodėl, staiga džedajai dingo ir liko tik drozofilos. Mokslininkai manė, kad drozofilų smegenyse išliko prisiminimai apie džedajus. Drozofilos buvo genetiškai modifikuotos. Tačiau mutavusios drozofilos užkrėtė vaisius ir daržoves savo kiaušinėliais. Pirmieji užkrėstų vaisių paragavo Amerikos juodaodžiai apie 1969 metus. Mutavęs drozofilų genas, pakliuvęs į Amerikos juodaodžių smegenis, pakeitė jų elgesį ir jie pradėjo save vadinti didžėjais.

Kiek vėliau vienam mokslininkui pavyko implantuoti prisiminimus į drozofilų smegenis. Bet mutavęs drozofilų genas padarė drozofilas gudrias ir užblokavo jų smegenyse prisiminimus apie tikruosius džedajus. Kai gudriosios drozofilos antrą kartą užkrėtė vaisius ir daržoves, žmonės irgi tapo ypatingai gudrūs. Tokiu būdu susiformavo naujas žmonių genotipas ‒ gudrusis didžėjus. Visi masiškai virto didžėjais. Tik kiškučiai nepavirto didžėjais, nes yra bailūs, o jų bailios smegenys neįsileido drozofilų mutavusio gudrumo geno.“

Iš tiesų, parodos galerijoje „Si:said“ (galerijos sumanytojai ir kuratoriai Rolandas Marčius ir Skaistė Marčienė) leitmotyvas ‒ kiškučių „nuotykiai“. Nors formaliai tai yra tarsi personalinis Beno Šarkos projektas, jame dalyvauja, prisideda prie parodos (abėcėlės tvarka) Vladas Balsys, Saulius Jokužys, Edmundas Lukminas, Paulius Sadauskas ir Remigijus Treigys.  

Ko gero, Benas Šarka yra vienas autentiškiausių antrosios Nepriklausomybės avangardistų, nes tarsi tas kiškutis išvengė tiek „tyliųjų modernistų“, tiek ir vadinamosios „Emisijos“ kartos estetinių klišių ir karjeros (formavimo) stereotipinių modelių. Galbūt todėl, kad gyveno toliau nuo Vilniaus? Kita vertus, Šarka savitai varijuoja abiejų minėtų stovyklų ‒ tiek sovietmečio tariamų „tylenių“, tiek „išleistųjų į apyvartą“ 10-ajame dešimtmetyje ‒ kai kuriuos socioestetinės kalbos elementus.

Beno Šarkos performatyvioje kūryboje svarbios mitologinės potekstės, „pirmykščio žmogaus“ motyvai, „šamaniški“ elementai. Kiškutis ‒ per Beno Šarkos kūrybą balta gija „einantis“ personažas ‒ akcijų, performansų-spektaklių dalyvis. Šarkos kiškučių baltos kaukės primena teroristų kaukes, tik su kiškio ausimis, kartu panašios į meksikietiškas Mirties kaukes (baltų atitikmuo būtų ‒ Sovijus). Kiškutis, kaip mito personažas, gali galerijoje ar viešoje erdvėje elgtis kaip tinkamas, daryti ką nori, socialines situacijas paversti kvaziteatru ar farsu, o farsą ir kvaziteatrą ‒ socialine situacija.

Taigi paroda ‒ dviejų kiškučių (Beno Šarkos ir Vlado Balsio) improvizuotų akcijų Klaipėdos mieste fotodokumentacijos, užfiksuotos Pauliaus Sadausko, išdėliotos ant galerijos grindų. Kai kurios situacijos yra „pastatyminės“ arba netgi „studijinės“, o kai kurios labiau tęstinės, situacinės. Tokios galėtų būti kiškučių kelionė viešuoju transportu į Lėbartų kapines, esančias Klaipėdos pašonėje, ir kapų tvarkymas. Arba vizitas pas kirpėją ir ausų trumpinimas.

Kai kurios „pastatyminės“ akcijos pasižymi savita simbolika ‒ kaip antai pozavimas su dalgiais rankose („Klaipėdos vėtrungės“) Atgimimo aikštėje, kurioje sovietmečiu stovėjo paminklas Leninui. Prie „pastatyminių“ galima būtų priskirti ir videofilmukus, kuriuose „vaidina“ tie patys du kiškučiai. Čia teatrališkas ar teatrinis (?) kičas paverčiamas savo paties parodija. Ne veltui Šarka savo „Gliukų“ teatrą ‒ vieno aktoriaus trupę ‒ vadina teatro trupu (rusiškai „trup“ – lavonas).

Iškirptos kiškučių galvos dėliojamos akcijų nuotraukose tarsi pratęsiant jose užfiksuotas situacijas ir tampa papildomomis jų dalyvėmis. Iš tų nuotraukų, iš kurių buvo iškirptos kiškučių galvos, ant grindų dėliojama dėlionė, kuri vadinasi „Remigijaus Treigio laiškas Gintautui Trimakui, parašytas Beno Šarkos“. Nors Treigys dievagojasi niekada jokio laiško Trimakui nerašęs, netgi Šarkos rankomis...

Taip pat ekspozicijoje dalyvauja keletas objektų iš kiškučių akcijų. Eksponuojamos skaros, pirktos „Humanoje“ (kiškučiai tam tikra prasme yra humanoidai, humanidos). Neapsieta ir be akcijos ‒ visi minėti parodos dalyviai, apsirengę juodai, prieš projekto atidarymą užtvėrė įėjimą į galeriją savimi ir nedideliu staliuku su vaišėmis. O Benas Šarka mačete pjaustė lašinius, raugintus agurkus ir raikė duoną, siūlydamas, netgi reikalaudamas susirinkusiųjų „priimti Komuniją“ ‒ suvalgyti sumuštinį su lašiniais ‒ jeigu nori patekti į parodą. Anot Šarkos, „sveikas maistas yra pati geriausia apsauga nuo stresų, patiriamų šiuolaikinį meną propaguojančiose galerijose“.

Reikėtų tarti keletą žodžių ne tik apie specifinį šarkišką performatyvumą, bet ir teatrališkumą. Jeigu tai nebūtų Šarkos teatrališkumas, atsirastų „banalumo“ ar „mėgėjiškumo“ rizika. Tačiau Šarka yra Šarka, taip pat Benas yra Benas. Jis gali atlikti performansą, suvaidinti be galo ilgą ir fiziškai varginantį spektaklį, o gali, pasitelkęs vudu technikas, palikęs savo kūną, tuo metu žiūrovams atliekantį performansą, ateiti pas ką nors iš mūsų per sapnus. Tik reikia iš anksto susitarti. Paprastai tinkamiausias Šarkos dvasiai laikas ‒ pirma valanda po vidurnakčio. Apskritai tariant, Benas Šarka yra ne žmogus, menininkas, teatralas, šarlatanas, herojus, dvasia, demonas ar kolektyvas, o epocha. Be pompastikos, monumentalumo, pretenzijų.

Šarkai nerūpi „teisinga“, kitaip sakant ‒ karjeros estetika. Nors karjera jo, ko gero, nesugadintų. Jam rūpi apriorinis performatyvumas, kartais patenkantis ir į konvencinės estetikos zoną. Tuo blogiau tai konvencinei estetikai. Nepaisant „parodų“, „performansų“ ar „spektaklių“ šiokių tokių rėmų, Šarkos performatyvumas neturi ribų. Tai ‒ gyvenimas. Galbūt ir mirtis. O gyvenimo arba mirties ritualai kartais daug teatrališkesni net už klasikinį teatrą. Ribų ir tabu iš tiesų nėra. Juos sukuria meno sistema.

P.S. Beje, Šarka diskretiškai prasitarė, kad balti kiškučiai-humanoidai yra tarsi Vilnių apsėdusių angelaičių antipodai, saugantys nuo tų šlykštynių uostamiestį. Šarka didžiuodamasis pareiškė, kad iki šiol kiškučiai sugebėjo netapti didžėjais, išlikti džedajais ir tokiu būdu jie neįsileido į Klaipėdą nė vieno angelaičio ‒ parazitinės „drozofilų“ rūšies.

Paroda veikia iki lapkričio 3 d.

Galerija „Si:said“ (Daržų g. 18 (centrinis įėjimas, iš Aukštosios g.), Klaipėda)

Dirba ketvirtadieniais‒penktadieniais 15‒18 val.