Jūros įkvėpta Sigitos Populaigienės ir Viktoro Dailidėno jungtinė paroda „Tarp vandenų”

Nuo spalio 15 dienos AP galerijoje Klaipėdoje – paroda „Tarp vandenų“, kurioje susitinka vilniečių Sigitos Populaigienės jūros peizažai ir Viktoro Dailidėno stiklo burių skulptūros. Du skirtingi žvilgsniai į marinistinį peizažą: Sigita jūrą fiksuoja per jos paviršių ir nuolat kintančią atmosferą, o Viktoras į ją žvelgia per stiklo, šviesos ir formos santykį.

Jūros vaizdas niekada neapsiribojo vien vizualine patirtimi. Žvelgiant į ją, kartu atsiveria ir tai, ko žmogus joje visada ieškojo – kelio, galimybių, pavojų, prieglobsčio ar nežinomybės.

Žmogaus santykis su jūra niekada nebuvo vien estetinis. Jūra maitino, skyrė, jungė, gąsdino, viliojo. Ji buvo prekybos kelias ir mirties teritorija, nuotykio pradžia ir kelio namo galimybė. Klaipėdoje tai ypač juntama: jūra nėra tik tolima romantinė abstrakcija, čia ji – miesto geografija, istorija ir kasdienis horizontas. Todėl „Tarp vandenų“ Klaipėdoje tampa ne tik dviejų menininkų pokalbiu apie marinistinį peizažą, bet ir savotišku susitikimu su tuo, kas šiam miestui yra sava ir artima. Tapyboje stebima jūra, stikle sustingsta jos nešama žmogaus kelionė, o tarp jų kybo vėjo pažadas – nematomas, bet nuolat primenantis apie judėjimą. Galbūt būtent čia ir slypi šios parodos esmė: ne užfiksuoti jūrą, o trumpam išbūti jos kintančioje, niekada iki galo neperprantamoje stichijoje.

Jūros peizažo pokyčiai Sigitos Populaigienės tapyboje

Jūros tema mene tokia pat neaprėmiama ir neišsemiama kaip ir ji pati, tačiau marinistinis peizažas ilgą laiką buvo suvokiamas kaip žanras, kurio centre – jūra, laivai, pakrantės, uostai, audros. Žiūrint į S. Populaigienės tapybą greitai tampa aišku, kad čia svarbiausia ne tai, kas pavaizduota, o pati jūros stebėjimo patirtis – jos kintantid paviršius, šviesa, horizontas ir atmosfera.

Mėlyna spalva šiuose paveiksluose anaiptol nėra jūros sinonimas. Vanduo gali būti pranašiškai žalsvas, melancholiškai pilkšvas, vainikuotas gelsvais, sidabriniais ar kreminiais dryžiais, o kai kuriuose darbuose jis įgauna net rausvų ar violetinių tonų. Menininkės paveiksluose momento atmosfera emuliuojama ne tik per jūros banguotumą, bet ir koloritą. Tarsi jūra būtų milžiniškas veidrodis, kuriame atsispindi dangaus tonai ir atmosferiniai pokyčiai.

Horizontas S. Populaigienės neatrodo kaip griežta geometriška linija, veikiau kaip trapus susitarimas tarp dviejų stichijų, kurį jūros aksominės bangos pakuždėjo virš vandens tvyrančiam rūkui. Čia dangus įteka į jūrą, o vanduo pakyla į atmosferą, ir kur tuomet baigiasi viena, o prasideda kita? Šis klausimas svarbus ne vien kompoziciškai; jis keičia patį žiūrėjimo pobūdį. Žiūrovas nebestovi priešais peizažą kaip uždarą pasaulio vaizdą, o yra įtraukiamas į liminalią terpę, besiveržiančią iš už paveikslo rėmų.

Įsižiūrėjus į jūrą iš arti, efemeriškame spalvų lauke atsiveria begalė dinamiškų judesių. Smulkios ir keblios baltos linijos apraizgo bangų keteras. Jos primena nėrinius, koralų struktūras, augalines formas, netgi kokį nors keistą mikroskopinį organizmą. Savo detalumu putos suteikia vaizdui ornamentinę vertę – jūra tampa beveik juvelyriška.

Toks atlikimo būdas sukuria įdomią įtampą tarp didžiulio vaizduojamo mastelio ir mažo, kruopštaus potėpio. Priešais mus – horizontas, begalinė erdvė, didžiulė vandens masė. Tačiau jos paviršius sudarytas iš tūkstančių mažų, beveik miniatiūrinių gestų.

Jūra kaip nežinomybės teritorija

Prancūzų filosofas Gastonas Bachelard'as savo knygoje Vanduo ir svajonės rašė apie vandenį kaip medžiagą, kuri skatina vaizduotę: kitaip nei kietas daiktas, jis pasižymi transformatyvumu ir abstraktyvumu, todėl skatina ne tik stebėti, bet ir svajoti. Taigi, žvelgiant į S. Populaigienės jūrą prieš akis atsiveria ne vien kraštovaizdžio elementas, bet ir vaizduotės paviršius.

Su šia mintimi S. Populaigienės tapyboje atsiveria dar vienas sluoksnis – mito ir fantazijos sfera. Kai kuriuose kūriniuose viršum vandens išsirango fantastiniai padarai, kurie primena ne konkrečią zoologinę rūšį, bet senąją jūros pabaisos vaizdiniją, o kitur uolėta pakrantė virsta Dangaus vartų metafora. Tai svarbu, nes jūra žmogaus vaizduotėje niekada neapsiribojo geografiniais matmenimis.

Juk prieš atsirandant šiuolaikiniams žemėlapiams ir palydovinėms sistemoms, jūra buvo nežinomybės teritorija. Joje gyveno sirenos, jūrų pabaisos, dievai, mirusiųjų sielos, prakeikti laivai ir kitos būtybės, kurioms žmogus neturėjo vardo. Populaigienės darbuose šis senasis vaizduotės mechanizmas atgyja. O galbūt tai tik mūsų pačių žvilgsnis, mėginantis suteikti beformėms vandens masėms pavidalą…

Viktoro Dailidėno burės ir vėjo jėga: apie judesį, medžiagą ir žmogaus pastangą

Jūra nuolat verčia žmogų orientuotis – ieškoti kranto ir krypties svetimoje aplinkoje. Tačiau net ir tokioje neapibrėžtoje erdvėje žmogus ieško būdo judėti pirmyn. Jis išmoksta skaityti bangas, stebėti dangų, pasitikėti vėju ir galiausiai – išskleisti burę.

V. Dailidėno stiklo burės atrodo tarsi nesudėtingi objektai, tačiau taktiliškumo aspektas jų formą konceptualizuoja. Burė tampa materializuotu vėjo ženklu, nes jos formoje įamžinami šios efemeriškos stichijos gūsiai: nors vėjo nematome, jo esatis išliejama skulptūrinėje formoje.

Konkrečiau V. Dailidėno kūriniuose burės motyvas artikuliuojamas per stiklą. Skaidrūs burių reljefai, sustingę laike, smulkiomis raukšlėmis ir purslotais iškilimais mėgdžioja vandens paviršių. Tai – jūros šukės, levituojančios virš vandens, blaškomos sūraus vėjo. Skaidraus stiklo lengvumas balansuoja su tamsaus ir auksinio stiklo zonomis, kurios kompozicijoms suteikia svorio ir tvirtumo.

Šia pusiausvyra V. Dailidėnas perteikia paradoksalią stiklo savybę vienu metu būti trapiu ir ilgaamžiu. Juk stiklas gali sudužti akimirksniu, tačiau stiklo objektai ir šukės gali išlikti ir tūkstančius metų. Menininkas stikle jungia skirtingas technologijas, eksperimentuoja su jo paviršiumi ir būsenomis; jo kūryboje stiklas tampa ne tik medžiaga, bet ir metafora laiko tėkmei, akimirkai, matomo ir nematomo santykiui.

Galbūt todėl šiose burėse svarbiausia tampa ne pati forma, o tai, ką ji išsaugo. Vėjas, kurio negalime pamatyti, čia palieka pėdsaką – stikle sustingsta judesys, raukšlė, kryptis, pati akimirka, kuri iš prigimties turėtų būti trumpalaikė. V. Dailidėnas tarsi prakalbina stiklą būtent per šį paradoksą: taip trapioje medžiagoje įamžinama tai, kas nepagaunama. Burė tampa nebe vien jūrinio kelio ženklu, bet ir žmogaus pastanga suteikti formą tam, ko jis negali suvaldyti.

Dėl to V. Dailidėno stikliniai objektai kalba ne tik apie jūrą, bet ir apie  žmogų, kuris į šią stichiją įžengia. Apie burę, apie kryptį, apie norą plaukti. Galų gale – apie pasitikėjimą tuo, ko negalime suvaldyti ar net pamatyti.

Paroda veiks iki lapkričio 15 dienos.

Parodos atidarymo vakaras ir susitikimas su autoriais vyks spalio 15 d. 18 val.

AP galerijoje Klaipėdoje, Naujoji uosto g. 3 A, Memelio mieste.

Paroda veiks iki lapkričio 15 dienos.