VDA absolventų baigiamųjų darbų parodos „Vartuose“

Dijuota Žilytė | non-ergodic

Birželio 5 d. 18 val. galerija „Vartai“ kviečia į menininkės Dijuotos Žilytės parodos „non-ergodic“ atidarymą.

Parodoje Dijuota Žilytė pristato instaliaciją „I Am the Day Transcending Night, I Am the Night Transcending Day“, įkvėptą naktinės kultūros kaip subjektyvaus mikropasaulio, kuriame kasdienį socialinį pragmatiškumą pakeičia gaivališkas kūrybinis impulsas.

Naktinio klubo ekosistema parodoje atsiskleidžia kaip patirties erdvė, kurioje išnyksta algoritmais, veiklos rodikliais ir dopamino mikrostimulais valdomas „dienos režimas“ – nuolatinis veiklumas, tikslingumas ir nesibaigiantis savęs optimizavimo ciklas. Čia atsiveria neprognozuojamų asmeninių kelionių trajektorijų, kognityvinio ir sensorinio išsilaisvinimo galimybė. Tai – narstymas aplinkoje fiksuojamais erdvės vidurkiais: bendru judančios minios sinchroniškumu, BPM‘ų ar decibelų kvėpavimu, akių kontaktais, prisilietimais bei fragmentiškais apsikeitimais žodžiais. Šios patirtys galiausiai sukuria negrįžtamus lūžius, suspenduojančius visa apimančias kontrolės architektūras bei kūnus ir protus kuruojančias sistemas.

Dijuotos Žilytės kūryba atsiskleidžia kaip būties sąrangoje išnyrančių įtampų ir jų iškrovos strategijų paieška. Analizuodama kultūrinei patirčiai būtinas sakralines pauzes, menininkė pasitelkia reivo fenomeną kaip šiuolaikinės pseudo-religinės bendrystės formą. Nagrinėdama naktinio gyvenimo reiškinį ir unikalius, negrįžtamus asmeninės patirties posūkius kuriančias ekosistemas, menininkė jas atskleidžia kaip afektų visumas, suteikiančias galimybių erdvę katarsiško lūžio patyrimui, akimirksniu pakeičiančiam struktūruotą būtį ir sugrąžinančiam individą iš mechaninio universalaus laiko diktato atgal į kūno pulsą.

Šis radikalus išsivadavimas iš saugaus vidurkių pasaulio, psichopolitinio mechanizmo, Dijuotos Žilytės praktikoje skleidžiasi brutualiame globalių geopolitinių įtampų bei krizių fone. Menininkė fiksuoja, kaip skaitmeninė kontrolė – nuo telefonų buvimo vietos sekimo iki policijos dronų invazijų į privačias pasilinksminimo erdves – siekia izoliuoti, stebėti ir norminti individą. Tačiau net ir patiriant sunkią realybę, klubų kultūra išlieka kaip kolektyvinė išgyvenimo ar bent subjekto individuacijos lūkesčio strategija. Atverdama jausminę ekstazę, geismą bei takumą kaip alternatyvias pažinimo formas, Dijuota Žilytė liudija apie trumpalaikę laisvės prošvaistę, kuri, nors ir spaudžiama už mus didesnių jėgų, geba sukurti neprognozuojamus, autentiškus ir negrįžtamus įtrūkius mus griežtai kontroliuojančioje tikrovėje.“ – L. B.

Dijuota Žilytė – jaunosios kartos menininkė, šiuo metu studijuojanti skulptūros magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Jos kūrybinėje praktikoje dėmesys kreipiamas į psichopolitinius, technologinius ir industrinius poveikius, jų medžiagiškumą. Dirbdama su stiklu, metalu, šviesos technologijomis ir pačios kuriamomis inovatyviomis medžiagomis, menininkė jas pasitelkia kaip konceptualų analizės įrankį, atveriantį papildomas prasmių erdves.

Kuratorius – L. B.

Garso kūrinys – Pijus Džiugas Meižis

Dizainas – Vilma Katinaitė, DI ir DJ

Padėkos: Laura Kaminskaitė, Simona Žemaitytė, Kęstutis Šimonis, Ramūnas Alminas, Jonas Gencevičius, Deividas Valentukonis, Kornelijus Pelkys, Gaudutė Žilytė, Vytautas Narbutas, Jonas Labutis, Hubertas Ulvydas

Rėmėjai: Karoso labdaros ir paramos fondas, Lietuvos kultūros taryba

Evelina Bernatonytė | Condition of absence

Birželio 5 d. 18 val. galerija „Vartai“ kviečia į Evelinos Bernatonytės pirmosios personalinės parodos ir baigiamojo skulptūros magistro studijų projekto „Condition of absence“ pristatymą.

Parodoje „Condition of absence“ (liet. „Nebūties sąlyga“) pristatomi Evelinos Bernatonytės skulptūriniai objektai, liudijantys būklę, kai „įveikta“ būtinybė remtis aukštesnėmis galiomis nesukūrė tuštumos, bet pačią nebūtį pavertė regima poveikio jėga. Jos kūriniai atsiskleidžia kaip hibridiniai organizmai, konstruojami per medžiagiškumo dialogus, daugiasluoksniškumus ir kūrybiniame procese išnirusias reikšmes, taktilinių įtampų pėdsakus. Svarstydama, kaip „šiandieną galima kalbėti apie individualumą pasaulyje, kuriame žmogaus patirtis nuolat persidengia su kolektyviniais kūnais, medžiagų sistemomis ir technologinėmis infrastruktūromis, kuomet objektai ir medžiagos ima veikti ne tik kaip pasyvūs aplinkos rekvizitai, bet aktyvūs afektų, baimės, vilties ir kontrolės laidininkai“, ji analizuoja tai, kodėl „šiuolaikybėje, nepaisant racionalumo išlieka troškimas tikėti materialių objektų kaupiama galia, apsauga, jausti poreikį nuolankiai atsiduoti kažkam didesniam už save patį.“ Evelinos Bernatonytės mintys materializuojasi begalinėse sąveikų grandinėse įkalintuose animistiniuose artefaktuose, dabarties mitologijų totemuose. Pasitelkdama organinės kilmės elementus – iš gyvūnų odos išgaunamą želatiną, linų pluoštą – ji atveria kūniškojo pažeidžiamumo, laikinumo matmenį: reaguodamos į aplinkos drėgmę ir temperatūrą, šios medžiagos alsuoja, kinta, transformuojasi, nyksta. Jautrią organiką pratęsia šaltos industrinės konstrukcijos, metalai ir mechanizmai. Jie, iš vienos pusės reprezentuoja techno-industrinę ir žmogaus gyvybę palaikančią, bet ir jai grėsmę keliančia struktūrą, iš kitos, šie griaučiai mimikriškai kartoja juos sukūrusių kūnų savybes: esminiu laidininku tampantis varis skulptūrose naudojamas kaip jautrus, nuo sąlyčio su oru ar kūnu besioksiduojantis reaktyvus paviršius, taip pat ir kaip toksiška, į organizmus įsismelkianti medžiaga. Šiuose prasmę telkiančiuose asambliažuose išryškėja spekuliatyvus sakralumo matmuo: skulptūros materializuojasi kaip kūniški sigilai – ezoterinės ženkliškos struktūros, kuriomis bandoma laikinai sustabdyti nenuspėjamą pasaulio judėjimą, sugauti jo begalinį persipynimą, užčiuopti jo neaprėpiamumą ir mūsų vietą jame.

Evelina Bernatonytė (g. 2000) – jaunosios kartos menininkė, 2023 metais baigusi Fotografijos ir medijos meno bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, taip pat 2022 metais studijavusi ArtEZ universitete, All Space & Sculpture programoje (Olandija). Apjungdama praeities tradicijas, mitus ir kasdieniame žmonių gyvenime sutinkamus elgesio modelius, menininkė kuria alternatyvias šiuolaikybės suvokimo prieigas.

Kuratorius – L. B.

Padėkos – Vytenis Burokas, Simona Žemaitytė, Dijuota Žilytė, Lukas Dovydėnas, Matas Sergijus Šatūnas, Dagnė Petkevičiūtė

Rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba

Kristijonas Gurčinas | Fantasmagorija 

Parodos atidarymas: 2026 06 05, 18:00 

Paroda veiks iki: 2026 07 02 

Kaukolės, kipšai, kryžiai, vampyrai, erškėčių vainikai – stebuklingo žibinto orbitoje skriejantys mitų, krikščioniškos ikonografijos ir ezoterinių prietarų pavidalai. Šešėliai buvusių prasmių, nuo bažnyčios skliautų ir metafizinių apmąstymų persikraustę į siaubo filmus, pirmąsias paaugliškas tatuiruotes ir, galiausiai, į Kristijono Gurčino režisuotą „Fantasmagoriją“. Parodos pavadinimas nurodo į XVIII amžiuje atsiradusią siaubo teatro formą, kurioje, naudojant „stebuklingą žibintą“ (ankstyvą projektoriaus prototipą), tamsiose erdvėse buvo projektuojami anapusinio pasaulio būtybių atvaizdai. Dūmų užsklandų, veidrodžių, paslaptingų garsų apsuptyje žiūrovams rodėsi, kad apvaizdai juda ir materializuojasi erdvėje. Šiandien šis spektaklis persikelia į skaitmeną – į nuolat besikeičiančių, fragmentuotų vaizdų srautą. Nebėra aiškios naratyvo pradžios ar pabaigos, tik nuolatinė atvaizdų cirkuliacija, kurioje prasmė dyla taip pat greitai, kaip gimsta naujos variacijos.                                                                                                Fantasmagorijoje reikšmiškai išblyškusius egzistencinės kontempliacijos simbolius autorius sulaiko dialogui. Teatro dekoracijas atstoja gotišką atmosferą sufleruojantys tapybos darbai, kuriuose transcendencija ir tuštybė egzistuoja vienu metu. Siužeto išsišakojimus jungia sakralumo tema, kuri nebeatrodo stabili ar nekintanti – veikiau šmėžuojanti tarsi atminties fragmentas, nuoroda į prarastą statusą reikšmių hierarchijoje. Pagrindinė veikėja Mirtis, padabinta blizgančiu apsiaustu, čia rodosi ne tik kaip apmąstomas ar baimę keliantis objektas, bet ir kaip estetinis paviršius, kuriuo galima grožėtis, kurį galima vartoti. Kristijono Gurčino „Fantasmagorijos“ teatre dabartis gali būti suvokiama kaip būsena, kurioje egzistenciniai klausimai išlieka, tačiau jų reprezentacija yra pakitusi, fragmentuota ir nuvertėjusi. Paradoksalu, tačiau tapyba duoda užuominą vilties, kad prasmė gali rastis būtent pačiuose atvaizduose –  jų sąveikoje, trintyje ir tyliai tvyrančioje melancholijoje. Autoriaus kūryba kelia klausimą, ar atvaizdai, nešantys sakralumo naštą, begalę sykių perėję reprodukcijos ir vartojimo mechanizmus, vis dar geba reprezentuoti savo pirminę prasmę, ar galiausiai ši fantominė reikšmė išnyksta, palikdama tik kostiumą? Paroda konkretaus atsakymo neduoda, ji tesiūlo pristabdyto srauto iliuziją, kurioje vaizdai gali išsilaikyti pakankamai ilgai, kad būtų suvokiami ne tik kaip estetiniai signalai, bet ir kaip tai, kas kadaise egzistavo ir, galbūt, tebeegzistuoja už dekoracijos ribų. 

✧✧✧ 

Kristijonas Gurčinas (g. 2001) – jaunosios kartos menininkas. 2024 m. įgijo tapybos bakalauro laipsnį, nuo 2020 dalyvauja parodose ir konkursuose, kuruoja grupines parodas. Fantasmagorija – antroji jo personalinė paroda ir baigiamasis tapybos magistro projektas. Autoriaus kūryboje susipina tapyba, objektas, instaliacija ir archyvavimo principai, leidžiantys analizuoti santykį tarp asmeninės atminties, kolektyvinės vaizduotės ir kultūrinių nuorodų.  

Grafinis dizainas: Vėjas Motiejūnas @zephyr.psd 

Padėkos: Liucijai, Vitai, Donatai, Mamai, Mykolui ir šiaip draugams...