Parodos Šiaulių dailės galerijoje

Balandžio 17 d., penktadienį, 17.00 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma grupinė paroda „Susitinkam kampe“.

Parodos dalyviai: Raimondas Gailiūnas, Konstantinas Gaitanži, Jonas Gasiūnas, Maja Kačerauskaitė, Jolanta Kyzikaitė, Ričardas Nemeikšis, Gabija Pritkovaitė, Eglė Ulčickaitė, Tomas Valeika.

Parodos kuratorius – Jonas Gasiūnas.

Paroda veiks iki gegužės 9 d.

D. Salingeris viename savo apsakymų pasakoja vaikų pokalbį: vienas klausia kito – „ką viena siena sako kitai sienai?“, šis atsako – „susitiksime kampe“. Šis paprastas, beveik anekdotiškas dialogas savyje slepia esminę bet kokios kūrybos, taigi ir tapybos, raidos struktūrą. Pirmoji siena – tai teiginys, antroji – neiginys; pirmoji – tezė, antroji – antitezė. Kultūros istorijoje ši priešprieša atsiskleidžia tada, kai vienas stilius keičia kitą, kai viena meno kryptis virsta kita. Tą patį principą galime atpažinti ir gamtoje: šviesos ir tamsos kaita, šiltos spalvinės dėmės ir šalto šešėlio sambūvis liudija nuolatinį priešybių susidūrimą.

Tačiau šiuolaikinė tapyba atrodo pakibusi ant tokios sienos, kurios ilgis ir aukštis ištįsę iki begalybės. Šis bauginantis būvis susiklostė ne vien dėl menininkų nepatyrimo ar nežinojimo, ką ir kaip keisti. Jis susiformavo dar ir todėl, kad tapyboje pernelyg ilgai neįvyko nieko iš tiesų naujo. Nors, tarkime, XXa. pradžioje, Paryžiaus mokyklos laikotarpiu, stiliai keitė vienas kitą kone kas pusmetį.

Be abejo, nežinia dažnai lydi kūrėją. Pati savaime ji nėra blogis – priešingai, ji yra būtina kūrybos prielaida. Kiekvienas tikras atradimas gimsta iš jaudinančios nežinomybės. Tačiau kaip ką nors sužinoti, jei nesukuriama nieko naujo? Tam tikrą neveiklumą, regis, skatina ir pati europietiška civilizacija: šiandien didžiuojamasi nenugalimomis karinėmis technologijomis, tačiau niekas nebenori kariauti. Panašiai ir tapytojai neretai didžiuojasi techninėmis inovacijomis, ne visuomet rūpindamiesi paties paveikslo kokybe, išskyrus tuos retus atvejus, kai darbo vertę lemia vidinė būtinybė, širdies kalba. O tai jau šis tas.

Šioje parodoje priešpriešinių sienų klausimas iškyla savaime, nes skirtingas sienas čia atstoja skirtingų kartų menininkai ir jų kūryba. Tačiau jos dalyviai taip pat siūlo prisiminti paprastą taisyklę: viena siena gali nepastebimai pereiti į kitą. Tapybos istorijoje tokių perėjimų netrūksta. Pakanka prisiminti El Greco – jo kūryboje atpažįstama bizantinio stiliaus įtaka, tačiau sykiu jis iškyla kaip ypatingas Renesanso tapybos atstovas. O Luc Tuymansas, jo darbuose stebėdamas sudėtingą šviesos ir blyksnių žaismą, įžvelgia net holivudinės estetikos užuomazgas.

Tad grįžtant prie sienų metaforos – jų keliamą baimę galima paversti kūrybine galimybe. Svarbu neįsivelti į kafkišką situaciją, kai tapytojas virsta voru ir audžia savo tinklą ant lygaus, kampų neturinčio paviršiaus, neieškodamas taškų, kurie leistų įtempti gijas ir suteiktų veiklai kryptį. Begalinė sienų atrofija turėtų ne nuodyti, o gydyti.

– Jonas Gasiūnas

Palandžio 17 d., penktadienį, 17.00 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma Renatos Murauskaitės paroda „Ką kalba daiktai“.

Paroda veiks iki gegužės 9 d. 

APIE PARODĄ

Parodos centre – daiktas kaip materiali ir prasminė forma, nuosekliai lydinti grafikos kūrinius. Jis veikia ne tik kaip vaizduojamas objektas, bet ir kaip filosofinės žinutės nešėjas. Per daiktus artikuliuojama praeitis, o jų paviršiuje atsiveria laike nusėdę, fragmentiški prisiminimai. Dabartis čia suvokiama per tai, kas buvo sukurta anksčiau.

Atspirties tašku tampa šimtametė prosenelių sodyba – erdvė, kurioje gyveno kelios giminės kartos. Ji veikia kaip jungtis tarp praeities ir dabarties, leidžianti sugretinti skirtingus laikus ir patirtis. Kūriniai plėtojami tyrinėjant giminės istorijos pėdsakus bei praeities fragmentus, kurie išlieka užkoduoti daiktuose.

Kasdienės buities objektai čia įgauna savarankišką reikšmę – jie tampa tyliais informacijos nešėjais. Daiktuose išlikę prisiminimai leidžia nujausti tai, kas nebuvo tiesiogiai patirta ar įvardyta. Svarbus ir bandymas įsivaizduoti laiką, kuriame dar nebuvau, bei mąstymo būdus, kurie šiandien pasiekiami tik per išlikusius objektus.

Vizualinėje kūrinių aplinkoje vyrauja santūri, tamsesnė tonacija, pabrėžianti objektų statiškumą ir jų nutolimą nuo dabarties. Tačiau ši distancija kartu kuria erdvę interpretacijai – kelia klausimą, ar įmanoma „prakalbinti“ daiktus ir išgirsti tai, kas juose slypi.

Pasirenkami vaizduoti paprasti, dažnai nuošalyje liekantys buities daiktai. Jų nebylumas tampa kūrybos impulsu – siekiu išryškinti tai, kas nepastebima, ir suteikti sustingusiems objektams naują reikšminį lauką.

Galiausiai daiktai grafikos kūriniuose tampa tyliais liudininkais, saugančiais tai, kas buvo išgyventa, bet ne visada įvardyta. Per juos atsiskleidžia trapus ryšys tarp praeities ir dabarties – tarp nutolusių, tačiau atmintyje vis dar gyvų patirčių.

– Renata Murauskaitė

APIE MENININKĘ

Renata Murauskaitė (g. 1990) – grafikė, gimusi ir augusi Viduklėje (Raseinių r.). 2013 m. baigė Šiaulių universitetą, kur įgijo dailės (grafikos) bakalauro laipsnį, o 2015 m. ten pat apgynė grafikos magistro studijas.

Nuo 2010 m. menininkė aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 2016 m. yra Lietuvos dailininkų sąjunga narė. 2017 m. ir 2023 m. jai skirtos Šiaulių miesto savivaldybės Kultūros skyriaus Jaunojo menininko stipendijos.

Šiuo metu kuria ir gyvena Šiauliuose.

Balandžio 17 d., penktadienį, 17 val. atidaroma dizainerės Emilijos Globytės personalinė paroda „Artì“.

Paroda veiks iki gegužės 9 d.

APIE PARODĄ

Paroda kviečia pasinerti į artumų paieškas dizaino procesuose, atsirandančiuose tarp rezultato ir kismo, medžiagos ir lytėjimo, funkcijos ir estetikos tyrinėjimų. Autorė pasitelkdama piešinį, fotografijas, intuityvų žvilgsnį, fiksuoja tęstinumo, nuolatinės kaitos būsenas, kurios tampa atspirties taškais naujiems dizaino objektams. Tačiau čia objektas suvokiamas ne kaip baigtinis rezultatas, bet kaip atviras reiškinys, įgyjantis nujaučiamas simbolines reikšmes.

Ekspozicijoje artumas atskleidžiamas ir kaip lėtas, glaudus santykis su medžiaga: variu, juodalksniu, betonu. Stebėdama šių medžiagų savybes ir kaitą kūrybinio proceso metu, E. Globytė išlieka atvira materijų padiktuotiems raštams ir linkiams taip įgydama naujas vizualias ir taktilines patirtis.

Emilijos Globytės paroda „Artì“ atveria kontempliatyvų žvilgsnį į kūrybą, kurioje ranka tampa minties tęsiniu, o medžiagų patyrimas iš vidaus leidžia formuotis autentiškoms, grynosioms žinioms. Tai kvietimas sulėtėti ir patirti dizainą kaip artumo, jautrumo ir nuolatinio virsmo lauką.

APIE MENININKĘ

Emilija Globytė (g. 2000 m. Šiauliuose) – kūrėja, dizainerė, parodų kuratorė. 2023 m. baigė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete dizaino bakalauro studijas (specializacija – baldų dizainas) ir įgijo taikomojo meno magistro diplomą. Magistro studijų metais buvo įvertinta Prezidento Antano Smetonos vardo stipendija 2024–2025 mokslo metams. E. Globytė jautriu žvilgsniu tyrinėja dizaino proceso artumo problematiką, tarpines formas, medžiagas ir jų būvių patyrimus. Jos darbams būdingas lėtas įsijautimas, „mąstymas rankomis“ bei spalvoto metalo – vario – pasitelkimas kaip vienos iš lydinčiųjų medžiagų. Nuo 2016 m. dalyvauja bendrose parodose Lietuvoje ir užsienyje. 2024 m. Klaipėdos galerijoje surengė personalinę parodą „Tarpusavyje“. Jos darbai buvo pristatyti dizaino grupinėje parodoje „Meistras ir pameistrys“ (Vienoje, Austrijoje, 2026), „Buitinės vizijos“ (Vartai Showroom, Vilnius, 2025), Vilniaus dailės akademijos ekspozicijoje „Class of 2023“ tarptautiniame renginyje Dutch Design Week 2023 (Eindhovenas, Nyderlandai), taip pat jungtinėse parodose Telšiuose, Biržuose, Alytuje, Šiauliuose ir Vilniuje. Šiuo metu gyvena ir kuria Telšiuose.

Parodos kuratorius Donatas Repeika

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus dailės akademija