Suvyti rūpesčiu

Šiandien meno parodos džiugina vis drąsesne įvairių mūsų laiką persmelkiančių simptominių problemų refleksija: permąstomos ir susigrąžinamos kartų istorijos, kritiškai vertinami visa ardantys geopolitiniai konfliktai, kalbama apie visuomenės paraštėse atsidūrusias bendruomenes ar kompleksiškas tapatybės įtampas. Turbūt kur kas rečiau parodų rūpesčio akiratyje atsiduria pats rūpestis, atsiskleidžiantis plačiau nei kuratoriniame tekste deklaruojama pamatinė vertybė. Rūpestis rečiau tampa ir pačios parodos sąrangos principu – būdu organizuoti erdvę ir laiką ar veikti kaip savitai artikuliuojamai kalbai, leidžiančiai kūriniams prabilti apie tai, kas svarbu ir rūpi, švelniau, įsiklausant, o kartais – ir nutylint, neišgąsdinant. Regis, pastaruoju metu vis dažniau paliekame parodų erdves išsinešdami tik dar labiau sutirštėjusį nerimą, nežinią ar neteisybės keliamą nuovargį.

Jaukesnį prieglobstį pasiūlo Vilniuje, galerijoje „Arka“, veikianti Julijos Pociūtės paroda „Šabakštynas“, kurioje rūpestis išsiskleidžia ir kaip esminė kūrinių tema, ir kaip parodos erdvinė kompozicija. Net ir patys šiurkščiausi paviršiai čia neišgąsdina – galerijos erdvėse vienas nuo kito per atstumą nutolę eksponuojami kūriniai neįspraudžia, kvėpuoja savo ritmu ir kviečia smalsiai brautis gilyn į tankų, nepažinų ir klaidų šabakštyną, kuriame norisi pasiklysti ir užsibūti.

Parodos proskynoje pasitinkantys videokūriniai „Šakelės“ (2026) ir „Glostančios rankos“ (2021) mezgasi vienu metu – persidengdami, papildydami vienas kito vaizdinę ir garsinę pynę, jie taip tankiai susiverpia, kad tampa sunku atskirti, kur prasideda vienas ir kur baigiasi kitas. Kūrinių pasakojimas paremtas ne struktūruotu siužetu, bet intuityviu patyrimu – kvėpavimo ritmu, klaidžiojančio kūno judesiu ir instinktyviu noru prisiliesti prie grublėtų, rievėtų, apkerpėjusių, badančių ar švelniai samanotų paviršių. Reaguodamas į glostančių rankų prisilietimus, stebimas šakų raizginys linksta, traška, vejasi ir braška, veliasi plaukais. Ir vis dėlto, iš arti tyrinėdami nuolat besimainančius miško paviršius, liekame tik atidūs stebėtojai – saugūs, gana susvetimėję, sterilūs. Atskirti nuo gamtos, jos nuolat ilgimės, tačiau jos atspindžių ieškome uždarose tamsiose patalpose, juos atrandame ir grožimės objektyvo sukurtuose paviršiuose. Šis suvokimas braižo ir bado lyg kūriniuose filmuojami spygliai – kuo arčiau miško paklotės priartėja objektyvas, tuo ryškiau veriasi trūkinėjantis, besilupantis santykis su gamta.

Toliau braunantis per tankėjantį šabakštyną aptinkama instaliacija „Augalai, skeveldros ir šnibždėjimai“ (2025), perkurianti vaikystėje kruopščiai dėliojamus „sekretus“ – nedideles gamtines kompozicijas. Tačiau parodoje jos neužkastos ir nepaslėptos po žemėmis, bet iškeliamos aukštyn ir lengvai plūduriuoja, iš(si)skaidydamos erdvėje. Šie atsiveriantys mikrokosmosai primena apie efemerišką ir kiekvieno savitai (vaikystėje) patiriamą gamtos magiją. Po stiklu slepiamos samanos, akmenėliai, gėlių žiedai, šakelės ir paslaptys šnabžda apie trapumą, laikinumą, užmarštį ir nyksmą, o rinkimo, kasinėjimo, komponavimo ir įamžinimo procesai instaliacijoje atsiskleidžia kaip intuityvūs gestai, menantys vienus pirmųjų susidūrimų su gyvąja aplinka. Stiklo duženos kaleidoskopiškai įsiterpia į kietas plokštes, kuriose įrėminamas prisilietimas – palikti sustingti pirštų piešti ornamentai.

Erdvėje plačiai besiskleidžiančia instaliacija „Augalai, skeveldros ir šnibždėjimai“ pasirūpinama išlaisvinti ne tik vaizduotę ar prisiminimus, bet ir kūną. Įprastai santūrų judėjimą parodose už nugaros sunertomis rankomis pakeičia instaliacijos padiktuojama judėjimo logika: ji įtraukia į savo aptakią ir trapią kompoziciją, išardo įprastus judėjimo būdus ir įsuka į vaikystėje kitaip – laisvai ir nevaržomai – bėgusią laiko tėkmę.

Kantriai, šaka po šakos renčiama paroda įtaigiai išskleidžiama hibridinėje instaliacijoje, sujungiančioje medines struktūras ir videokūrinius „Priklausymo būdai“ (2025) bei „Nepažymėtas medis“ (2022). Videodarbuose vaizduojamas gyvybingas miškas čia pat susiduria su savo perdirbtu ir perkonstruotu pavidalu, itin nutolusiu nuo pirminės organinės medžiagos, formos, faktūros, kvapo, spalvos. Pasitelkdama medines atramas, naudotas ankstesnių parodų architektūroje, ir paversdama jas instaliacijos dalimi, Pociūtė joms suteikia dar vieną – kitonišką – gyvavimo ciklą. Nors ir praradusios pirminį pavidalą, perdirbtos medinės struktūros dalys imituoja gamtos cikliškumą – atsiradimą, nykimą ir atsinaujinimą. Nušlifuotos atramos primena abstrahuotas šakas, tarsi vis dar linkstančias ir gaudančias vėjo gūsius. Šią medinę struktūrą įrėminantys videokūriniai taip pat tampa dar viena medžiaga, kurią galima panaudoti: skaitmeniniai vaizdai yra surenkami, perdirbami ir komponuojami, tačiau, priešingai nei filmuojamas trūnijantis medis, jie nesuirs ir nuolat kis begalinėje skaitmenoje.

Šiandienos nerimo, baimės ir, regis, jau neišvengiamos destrukcijos fone „Šabakštynas“ siūlo tiek fizinį, tiek emocinį prieglobstį. Parodoje galima atsiremti į tvirtą vertybinį kamieną, trumpam sustoti, luktelėti ir apmąstyti, kas svarbu ir rūpi. Apie itin trapią ekologinę pusiausvyrą pasirenkama kalbėti be deklaratyvios didaktikos, atsigręžiant ir susitelkiant į rūpestį kaip į aktyvų, dėmesingą ir sąmoningą veiksmą, kuris kviečia saugoti, būti ir, kiek įmanoma, sugrąžinti.

Paroda veikia iki kovo 28 d.

Galerija „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius)